Šiųmetė vasara subrandino neblogą lazdynų riešutų derlių. Tačiau norint jų paskanauti, nebūtina keliauti į mišką, paupius ir palaukes, kur dažniausiai auga lazdynai, nes puikų riešutų derlių galima užsiauginti ir prie namų – soduose bei sodybose.

Marija Naudžiūnienė

Mūsų krašte šiam augalui nuo seno buvo teikiama labai daug dėmesio. Turbūt joks kitas krūmamedis pagoniškoje Lietuvoje neturėjo atskiro savo globėjo – tik lazdynas buvo saugomas riešutų ir lazdynų sergėtojos bei vaisingumo deivės Lazdonos. Mūsų protėviai šventai tikėjo antgamtinėmis lazdynų galiomis, todėl jų šakelėmis apkaišiodavo langus taip saugodami namus nuo žaibo, esą lazdynai gali apsaugoti ir nuo raganų, velnių, vilkų. Lazdynas Lietuvoje vadinamas įvairiausiais vardais: lazda, lazdenis, lazdų medis, riešutlazda, lazdų krūmas. Riešutai lietuvių sakmėse yra derliaus simbolis, jėgos šaltinis. Na, o surasti dvilypį riešutą (keimerį) – didžiulė laimė.

Tinkamu laiku tinkamoje vietoje

Geriausiai šie krūmamedžiai auga ir dera šiltoje, gerai saulės apšviestoje vietoje, nors daugelis veislių puikiai jaučiasi ir pavėsyje. Tinkamiausia dirva – drėgnas, bet nešlapias juodžemis ar priemolis, kuriame yra daug organinių medžiagų. Jei sodo dirva sunki, tai sodinant lazdyną ją reikėtų sumaišyti su smėliu ir durpėmis. Lazdynai visiškai netoleruoja smėlio: tokioje dirvoje jie sunkiai auga ir beveik nedera.

Lazdynus geriausia sodinti rudenį, spalio mėnesį. Paruošiamos apie 50–60 cm skersmens duobės, į kurias įpilama komposto, sumaišyto su viršutinio sluoksnio žemėmis, į kiekvieną duobę įpilama apie 10 litrų vandens, kuris turi susigerti į paruoštą žemės mišinį. Sodinti patariama su visu žemių gniutulu, o jei jo išsaugoti nepavyksta, šaknys pamerkiamos į molio skiedinį ir iki 30 cm patrumpinamas pirmasis ūglis. Kai sodinama daugiau lazdynų, tarp jų paliekami 3–4 m tarpai.

Derliaus belaukiant

Tinkamai prižiūrimi lazdynai džiugina gausesniu derliumi ir gražesniais krūmamedžiais. Rekomenduojama juos kasmet patręšti mineralinėmis trąšomis (200 g superfosfato ir 50 g kalio druskos), o kas dvejus metus – organinėmis trąšomis (20 kg komposto). Vasarą aplink krūmamedį reikia negiliai supurenti žemę ir mulčiuoti nupjauta žole. Kad lazdynas pernelyg nesutankėtų, kas 5–6 metus jis genimas – paliekama 6–10 stiebų. Reikėtų šalinti dalį vidinių stiebų, o šoninius atlenkti 1,2–1,5 m aukštyje, leidžiant šakoms augti V formos krūmu. Genima ankstyvą pavasarį (kovą), kol nepradėjo tekėti sula.

Rugsėjį aplaužius stipriausių šoninių ūglių viršūnes (per du lapus nuo paskutinio išsišakojimo), lazdynus galima priversti derėti anksčiau. Nulaužtos viršūnės paliekamos kabėti ant krūmo iki ankstyvo pavasario ir nukerpamos tik tada, kai išsprogsta žirginiai. Ant viršutinių ūglių paliekama po 3–4 pumpurus.

Įspūdingo derliaus galima sulaukti, jei lazdynas pavasarį dirbtinai apdulkinamas. Dalis žirginėlių nuskaboma ir laikoma vėsioje vietoje. Pradėjus žydėti moteriškiems žiedams, žiedadulkės maišomos su vandeniu ir purškiama arba tiesiog delne su žiedadulkėmis atsargiai pamirkomi žiedeliai.

Dauginant sėklomis į žemę galima įkišti riešutą su kevalu arba išlukštentą, prieš tai parą pamirkius kalio permanganato tirpale. Stebėjimai parodė, kad geriau sudygsta išlukštenti riešutai: jų daigumas siekia apie 80 proc., o nelukštentų riešutų – apie 50 proc. Geriau lazdynus dauginti šakninėmis ataugomis. Taip pasodinti medeliai pradeda derėti metais ar dviem anksčiau (po 4–5 metų) negu auginami iš sėklų (po 5–6 metų). Be to, teigiama, kad iš sėklų išaugę lazdynai gali prarasti veislės požymius. Dauginant šakninėmis ataugomis reikia nukirsti šonines lazdyno ataugas su šaknelėmis ir jas pasodinti.

Greičiausiai (po 2–3 metų) dera iš atlankų išauginti sodinukai, jiems naudojamos jaunos dar nežydėjusios šoninės šakos.

Perkant sodinukus derėtų žinoti, kad iš sėklų auginti lazdynai turi stiprią centrinę šaknį, o atlankomis ar ataugomis daugintų lazdynų šaknys sudaro šaknų kuokštą.

Didžiausi piktadariai

Pavojingiausi lazdynų priešai – riešutiniai straubliukai, kurie lazdynui mezgant į vaisius padeda kiaušinėlių, o išsiritusios lervos ryja branduolį, tad riešutai būna sukirmiję. Straubliukai naikinami purškiant chemikalais balandžio mėnesį. Pažeisti riešutai lengvai krinta, todėl liepos mėnesį dažnai purtant lazdyną galima nukrėsti pažeistus riešutus, juos surinkti ir sudeginti. Taip užkertamas kelias lervoms pasiekti žiemojimo vietą – dirvą.

Kenkia ir varinės ar raudonos spalvos lazdyniniai cigarsukiai, kurie iš vieno ar kelių lapų susuka „cigarus“ ir sudeda į juos po kelis kiaušinius. Lapus bei ūglius taip pat naikina amarai, sidabražvyniai straubliukai, pumpurus puola pumpurinės erkutės, lapus – riešutinės, lazdyninės ir paprastosios voratinklinės erkės. Šie kenkėjai naikinami purškiamaisiais fungicidais.

Pagrindinės lazdynus kankinančios ligos – citosporozė, antraknozė ir kekerinis puvinys. Citosporozės pažeisti krūmamedžiai ar šakos ima džiūti, krūmamedžio apačioje ant žievės atsiranda kauburėlių, tačiau laiku išpjausčius džiūstančias šakas, palikus tik jaunus ir sveikus ūglius, liga daugiau neplinta. Antraknozė pažeidžia lazdynų lapus: ant jų maždaug liepos pradžioje atsiranda smulkių gelsvų, vėliau oranžinių dėmių su kauburėliais. Nuo antraknozės purškiama fungicidais, profilaktiškai būtina sugrėbti ir sunaikinti senus lapus. Daug riešutų prarandama dėl pilkojo pelėsio, vadinamojo kekerinio puvinio. Norint nuo jo apsaugoti lazdynus pavasarį purškiama bordo mišiniu, vėliau – fungicidais, šalinami pažeisti vaisiai ir lapai. Paskutinį kartą purkšti chemikalais galima likus 30 dienų iki derliaus nuėmimo.

Iš paprastojo lazdyno yra išvesta daug hibridinių bei kultūrinių veislių. Kultūriniai lazdynai subrandina didesnius, daugiau ir su minkštesniu kevalu riešutus. Iš suaugusio kultūrinių veislių lazdyno krūmamedžio galima pririnkti apie 10 kg riešutų. Todėl, jeigu nusprendėte auginti lazdyną, geriau nusipirkite kultūrinės veislės krūmamedį. Kokią kultūrinių lazdynų rūšį rinktis, priklauso nuo jūsų poreikių, sodo dydžio, mikroklimato, vietos, kur planuojate sodinti.

* Turkiniai lazdynai (Corylus colurna) užauga didžiausi – net iki 20 m aukščio. Jie pasipuošia tamsiai žaliais lapais, kurie pavasarį labai anksti išsprogsta ir ilgai žaliuoja. Šios rūšies lazdynai auga greitai, pakenčia pavėsį ir sausrą, atsparūs šalčiui. Populiariausia turkinių lazdynų veislė – „Atropurpurea“.

* Didieji lazdynai (Corylus Maxima) užauga iki 10 m aukščio. Jų lapai apvalūs, dvigubai dantytais pakraščiais. Riešutai auga kekėse net po šešis, o kartais ir po dvylika. Šalčiui atsparūs. Raudonlapiai didieji lazdynai išsiskiria tamsiai purpuriniais lapais ir rausvais kevalais.

* Mandžiūriniai lazdynai yra 4–5 m aukščio. Rudenį jų lapai nusidažo ryškiai oranžine arba auksine spalva. Pailgi riešutai kekėse sutelkti po tris arba keturis. Nuo kitų rūšių skiriasi labai kietu kevalu. Gerai auga paunksmėje ir gausiai dera, bet yra reiklūs drėgmei.

* Vadinamieji Halės milžinai (Hall's Giant) – greičiausiai šakotu plačiu krūmu auganti lazdynų rūšis. Halės milžinai gerai ištveria šalčius, yra atsparūs ligoms ir kenkėjams, dirvai nereiklūs. Gausiai dera ir užaugina stambius, apie 4 g sveriančius riešutus.

Kultūrinių lazdynų veislių išties labai daug. Vakarų Europos veislės yra jautresnės šalčiams, o Rusijos selekcijos – atsparesnės. Nemažai lemia ir sodo mikroklimatas bei auginimo vieta. Bet kokiu atveju krūmamedžius rinktis vertėtų iš tų šalių, kurių klimato sąlygos panašiausios į Lietuvos (pvz., Lenkijos, Rusijos), pardavėjų.
1983 m. pristatyta pirmoji lietuviška kultūrinių lazdynų veislė „Puntukas“. Ši veislė prilygsta geriausioms Vakarų Europos kultūrinių lazdynų veislėms, o kai kuriuo atžvilgiu lietuviški lazdynai dar geresni, nes yra ištvermingesni, brandina stambius vaisius, gerai užpildančius kevalą.

Lietuvoje gerai auga „Cosford“, „Jeeve's seedling“, „Hall's Giant“ (Halės milžinai), „Barcelona“, „Santiam“, raudonlapiai lazdynai „Pamiat akademika Jablokova“, „Red Majestic“, „Kentish Cob“, rusų išvestos pamaskvei skirtos veislės. Iš raudonlapių lazdynų ilgiausiai ir intensyviausiai spalvą per vegetacijos sezoną išlaiko lenkiška veislė „Syrena“, tačiau riešutai nėra labai dideli. Labai intensyvią tamsiai raudoną spalvą kone visą vasarą išlaiko rusų veislė „Vostok“. Iš Vakarų Europos veislių verta rinktis žalialapius lazdynus „Cosford“: jų riešutai labai skanūs, saldūs. Jei norite daugiau dekoratyvumo, tai įdomi veislė yra „Aurea“, kurios krūmamedžiai pavasarį–vasaros pirmoje pusėje pasidabina citrinų spalvos lapais.