Meilė Taraškevičienė

Patinka gera dirva

Bruknėms auginti tinkamiausia rūgšti (pH 3,5–5), puri dirva: priesmėlis, smėlis, durpės, tačiau geriausiai auga durpių bei priesmėlio ir senų pjuvenų mišinyje. Toks mišinys būna rūgščios reakcijos, lengvai praleidžia orą ir vandenį, humusingas.

Bruknėms miško žemė dar labiau patiks, tad, jei yra galimybė ir planuojate sodinti tik nedidelį plotelį, rinkitės pastarąjį variantą. Pasak specialistų, miško žemėje yra kur kas daugiau mikorizę (nepatogeninė simbiozė tarp dirvožemio grybų ir augalų šaknų) su bruknėmis sudarančių grybų, todėl tokioje žemėje augalai geriau prigis ir vystysis. Galima miško žemę su spygliais pamaišyti su aukštapelkinėmis durpėmis ir sodinti į taip paruoštą substratą.

Tiesa, bruknės gerai dera tik saulėtoje vietoje. Jokiu būdu jų nesodinkite slėniuose ar daubose, nes tuomet bruknėms pakenks šalnos. Labai svarbu sureguliuoti vandens režimą – per daug drėgnoje dirvoje bruknės ima sirgti ir nykti, o sausame dirvožemyje prastai dera ir auga.

Parinktas bruknėms sodinti plotas gerai įdirbamas ir išnaikinamos daugiametės piktžolės. Bruknių krūmeliai sodinami eilėmis arba 2–3 eilių juostomis, paliekant tarp krūmelių 15–30 cm, tarp juostų – 60–90 cm pločio tarpus. Sodinti galima pavasarį, iki ūglių augimo pradžios, ir ankstyvą rudenį, kad sodinukai iki šalnų spėtų gerai įsitvirtinti dirvoje. Pasodinus dirvos paviršių patariama mulčiuoti pjuvenomis, spygliais, smulkinta medžių žieve.

Du derliai

Bruknės jautrios trąšų pertekliui, todėl tręšiama saikingai. Tinka skystos kompleksinės trąšos su mikroelementais, kuriomis laistoma porą kartų per augimo laikotarpį (pavasarį ir vasaros pirmoje pusėje), pilant valgomą šaukštą į kibirą vandens.

Daugelis bruknių veislių žydi du kartus: gegužės mėnesį ir vasarą, rugpjūtį–rugsėjo pradžioje, todėl galima gauti du derlius. Uogos užauga per 21–24 dienas, skaičiuojant nuo užuomazgų formavimosi pradžios. Uogos pradeda nokti nuo kekės pamato, prinoksta ne vienu laiku. Paprastai pirmosios prinoksta rugpjūčio viduryje (maždaug per 70–90 dienų nuo žydėjimo pradžios) ir noksta iki šalnų. Kad po antro žydėjimo uogos spėtų prinokti, rudenį prieš šalnas bruknes pridenkite agroplėvele.
Natūraliose augavietėse bruknės paprastai dauginasi tik šakniastiebiais, metinis jų prieaugis – 8–10 cm. Pasitaiko ir iš sėklų išaugusių bruknių. Tokie augaliukai auga ilgiau ir pradeda derėti tik po 3–5 metų. Sėjinukų gamtoje pasitaiko itin retai.

Bruknių krūmeliai – neilgaamžiai. Jie po 5–6 metų pasensta, pradeda džiūti. Tokius krūmelius galima atjauninti nukerpant antžeminę dalį 4–6 cm aukštyje nuo žemės paviršiaus. Dar senesnius krūmelius patariama išrauti.

Didelis veislių pasirinkimas

Pasaulyje išvesta apie 20 bruknių veislių. Pateikiame dažniausiai auginamų veislių trumpas charakteristikas.

`Erntekrone` – išvesta 1978 m. Vokietijoje. Krūmokšniai tvirti, statūs, apie 15–20 cm aukščio, lapai kiek apvalesni negu įprastinių bruknių, tamsiai žali. Uogos tamsiai raudonos, apvaliai suplotos, vidutinio stambumo (0,25–0,62 g), saldžiarūgštės, kiek mažiau karstelėjusios negu savaiminių augalų.

`Erntesegen` – sukurta Vokietijoje 1981 m. Krūmokšniai minkštomis šakelėmis, 15–20 cm aukščio (gali išaugti ir iki 40), stambiais pailgos formos lapais. Uogos šviesiai raudonos, labai stambios (apie 1 cm skersmens, 0,40–0,69 g), apvalios, gero skonio.

`Ida` – išvesta 1977 m. Švedijoje. Krūmokšniai kompaktiški, 10–20 cm aukščio, lėtai formuoja ištisinį sąžalyną. Lapai stambūs, uogos šviesiai raudonos, labai stambios (0,5–0,8 g). Vidutiniškas derlius – apie 140 g nuo krūmelio.

`Linnea` – sukurta Švedijoje 1997 m. Krūmokšniai augūs, statūs, 15–25 cm aukščio, lapai stambūs. Uogos šviesiai raudonos, vidutinio dydžio (0,35–45 g). Vidutinis derlius – apie 15 g nuo augalo.

`Koralle` – viena seniausių ir labiausiai Europoje paplitusių veislių. Išvesta 1969 m. Olandijoje ir nuo tada neprarandanti populiarumo. Krūmokšniai aukšti, apie 30 cm, statūs. Lapai ovalūs, tankiu vainiku, tamsiai žali. Uogos ryškiai raudonos, vidutinio stambumo (0,30–0,40 g), gero skonio.

`Masovia` – sukurta 1985 m. Lenkijoje. Krūmokšniai žemaūgiai, iki 10 cm aukščio. Uogos gana smulkios (0,24 g), tamsiai raudonos, suplotos, rūgštesnės negu miško bruknių.

`Kostromskaja rozovaja` – išvesta 1995 m. Rusijoje. Krūmokšniai vidutinio augumo, labai šakoti, iki 15 cm aukščio. Uogos rausvos, apvalios, apie 1 cm skersmens (0,34 g), sultingos, saldžiarūgštės. Derlius – 600–2700 g iš 1 kv. m uogienojų.

`Kostromička` – išvesta 1995 m. Rusijoje. Krūmokšniai tankūs, kompaktiški, statūs, 15–18 cm aukščio. Uogos tamsiai raudonos, apvalios, 7–8 mm skersmens (0,24 g), sultingos, saldžiarūgštės. Derlius – 960–2500 g iš 1 kv. m.

`Rubin` – 1997 m. sukurta Rusijoje. Krūmokšniai tankūs, iki 15–18 cm aukščio, greitai suformuoja ištisinį sąžalyną. Uogos tamsiai raudonos, apvalios, vidutinio stambumo (0,22 g), gero skonio. Derlius – 940–2900 g iš 1 kv. m.

`Red Pearl` – išvesta 1981 m. Olandijoje. Krūmokšniai aukšti, 20–30 (40) cm. Lapai stambūs, gana apvalūs, tamsiai žali. Uogos tamsiai raudonos, stambios, 7–12 mm skersmens, apvalios, vidutiniškai rūgščios.

`Sanna` – 1988 m. sukurta Švedijoje. Krūmokšniai 15–25 (35) cm aukščio, pasižymi intensyviu parcialinių krūmokšnių formavimu, todėl greitai sudaro ištisinį sąžalyną. Lapai elipsiški arba atvirkščiai kiaušiniški. Uogos raudonos, apvalios, stambios (0,4 g). Vieno krūmokšnio derlius – apie 200–600 g.

`Sussi` – išvesta 1986 m. Švedijoje. Krūmokšniai žemaūgiai, 10–20 (15–25) cm, statūs. Uogos tamsiai raudonos, apvalios, stambios (0,4 g). Derlius būna mažesnis nei `Sanna` veislės.

Iš Lietuvos miškų bruknių savaiminės populiacijos atrinktas morfotipas, sąlygiškai pavadintas `Aura`. Krūmokšniai statūs, 10–14 cm aukščio, lapai dideli. Uogos atvirkščiai kiaušiniškos, stambios (0,46 g). Kekėje vidutiniškai sunokina po 5–7 uogas.

Vilniaus didžiojo universiteto Botanikos sode auginamos 8 bruknių veislės: `Erntedank`, `Erntesegen`, `Sussi`, `Red Pearl`, `Julija`, Salaspils Ražiga`, Rubina Lase` ir `Koralle`. Kasmet bruknių kolekcija plečiama.

Apie bruknę

Bruknė (Vaccinium vitis - idaea L.) – erikinių (Ericaceae) šeimos šilauogės (Vaccinium) genties visžalis krūmokšnis. Lotyniškas augalo pavadinimas reiškia vynuoges nuo Ido kalno. Šios uogos nuo seno vartojamos maistui, o bruknių lapai ir uogos pasižymi vaistinėmis savybėmis. Bruknės – medingi augalai.

Bruknių uogose yra iki 84–88 proc. vandens, 5–8 proc. cukrų, daugiausia – monosacharidų, apie 1,7 proc. pektinų, iki 3 proc. organinių rūgščių: daugiausia citrinų ir obuolių, taip pat yra oksalo, acto, pirovyno rūgšties ir kt. Uogose esanti benzoinė rūgštis (nuo 0,05 iki 0,15 proc.) naikina puvimą ir rūgimą sukeliančius mikrobus, todėl uogos ir iš jų pagaminti produktai gerai išsilaiko.

Bruknių uogose randama ir vitaminų: C – iki 21 mg%, B1 ir B2 – po 0,02 mg%, karoteno – 0,07 mg%. Bruknių uogose yra rauginių ir dažinių medžiagų, flavonų, gliukozidų (arbutino ir vakcinino) – tai uogoms suteikia kartoką prieskonį. Iš kitų svarbesnių cheminių elementų randama fosforo, kalio, kalcio, geležies, mangano, magnio ir kt.