Bet kuriuo metų laiku verta pabūti ne tik prie jūros, bet ir užsukti į Šarūno Kasmausko ir meistro iš Japonijos Hajimės Vatanabės netoli Darbėnų (Kretingos r.) kuriamą japonišką sodą. Čia 16 ha plote tarp natūraliai susiformavusio Muzikanto kalno ir dirbtinai supiltų kalvelių tyvuliuoja 6 tvenkiniai, lankytojus pasitinka akmenų sodas su čiurlenančiais upeliais, Jošino baltų sakurų giraite ir kitais įvairiais medžiais, tarp kurių svarbiausias vaidmuo tenka pušims – jos japoniškuose soduose groja pirmuoju smuiku.

Meilė Taraškevičienė

Pradžia – nuo nulio

Šarūno ir H. Vatanabės kuriamam sodui – vos 16 metų. Tokio „vaikiško“ amžiaus panašių sodų Japonijoje nė su žiburiu nerasi. Pasak pašnekovo, ten tokios gamtos oazės pradėtos kurti prieš 600 metų ir dauguma jų egzistuoja iki šių dienų. Tai imperatorių ar vienuolių kurti parkai, kuriuos saugo ištisos kartos. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad idėja sodinti poilsiui skirtus sodus į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, kur sodininkystė buvo prilyginta filosofijai, o viršūnę pasiekė senovės Japonijoje: japonai sukūrė supaprastintą kiniškų sodų versiją, pritaikydami dizainą savo kultūrai ir įsitikinimams. Tokių sodų paskirtis paprasta – pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, padėti suvokti gamtos harmonijos esmę ir teikiamą naudą sveikatai.

Šarūno ir meistrų iš Japonijos pagalba plyname lauke kuriamas sodas viso savo grožio dar neatskleidė, tačiau jau tapo tiek šalyje, tiek už jos ribų gerai žinomu traukos objektu. „Per metus mus aplanko apie 40 tūkst. lankytojų, ir tai, manau, nemažai, – sako pašnekovas, tikinantis, kad gana daug jų atvykdavo ne tik pavasarį, kai žydi sakuros, bet ir rudenį, medžiams pasipuošus įvairių spalvų lapais. – Gaila, kad šiemet gėrėtis rudeniška gamta sutrukdė nepalankūs orai spalio mėnesį, kai medžiai turėjo atrodyti gražiausiai. Be to, ilgai nebuvo šalnų, kurios padėdavo lapams įgauti įvairesnių spalvų ir atspalvių.“

Svarbiausi sodo medžiai

Darganotomis rudens dienomis, kai į sodą užsuka vos vienas kitas lankytojas, Šarūnas imasi pušų formavimo darbų. Rudenį genėti pušis labai gerai, nes jos mažiau nei vasarą leidžia sakus, kuriais genint neišvengiamai susitepama.

Pasak jo, Japonijoje pušys yra svarbiausi medžiai, visi kiti – mažiau vertinami. „Mano sode auga paprastosios, kalninės, juodosios, baltosios pušys“, – vardija sodininkas ir pabrėžia, kad Japonijoje populiariausios – raudonosios ir juodosios pušys, kurios iš kitų išsiskiria išraiškingais kamienais, bet mūsų klimato sąlygomis jos auga nenoriai.

Pasak Šarūno, pušys genėjimui pasiduoda lengvai, tik svarbu žinoti, kaip jas genėti ir kokio rezultato tikėtis po 5 ar daugiau metų. Mokytis genėti šiuos medžius pagal japonų taisykles Šarūnas vyko ir į Japoniją. „Šį pavasarį buvau viename japonų sode nedidelėje saloje, į kurią užklysta retas svečias iš svetur, – pasakoja pašnekovas. – Buvo sunku suvokti, kad esu sode, kur apie 1000 pušų formuojamos maždaug 300 metų. Kiekvieną dieną tame sode sukasi ir nuolat medžius geni 14 žmonių. Japonijoje irgi būna žiema – ramybės laikotarpis augalams, tačiau pušys čia genimos ištisus metus. Beje, šiuos medžius ir pas mus galima genėti nuolat, nepaisant sezono.“

Gal ir keistai nuskambės, bet Šarūnas prisipažįsta, kad žiema jam – gražiausias metų laikas. „Žiemą sodas – nuostabus kaip moteris iš ryto, o pavasarį, kai pratrūksta viskas žydėti, man per saldu“, – tvirtina sodininkas. Žiemą jis sako turintis daugiau laiko pasidairyti, pasigėrėti medžių grafika, kad ir minėtų pušų, kurių genėjimo esmė – atidengti pušies kamieną, praretinti šakas, po truputį keisti jų kryptį, pareguliuoti lajos aukštį, jei norima, kad ji įgautų norimą formą. „O nesąmonių pridaryti galima greitai, todėl žinios – labai svarbios. Dirbu su japonais, jie mane moko genėjimo paslapčių. Ypač praverčia pamokos ir taisyklingo genėjimo pavyzdžiai, kurių važiuoju pamatyti gyvai“, – pasakoja sodininkas ir įspėja, kad genint padarytų žaizdų nereikia užtepti, nes pušys išskiria baktericidinių savybių turinčius sakus, kurie ir apsaugo augalą nuo grėsmių, o žaizdos greitai užsitraukia.

Šarūnas pabrėžia ir kitų sodo medžių genėjimo svarbą, nes vietovėje, kur kuriamas jo sodas, siaučia stiprūs vėjai, kurie gali padaryti didelių nuostolių, jei nebus pašalintos perteklinės ar sudžiūvusios šakos. Išgenėtuose medžiuose nėra kur susidaryti sniego kepurėms, kurios, atšilus orui, pasunkėja ir išlaužo trapesnes šakas.

Visos sakuros – iš Japonijos

„Japoniškų sodų šalyje daugėja, tačiau ar jie gali taip vadintis, jei juos kuria ne japonas? – svarsto Šarūnas, akcentuodamas, kad tokius sodus greičiau būtų galima laikyti rytietiško stiliaus, bet ne japoniškais. – Mano sode vien tik sakurų yra apie 500. Nežinau, kur dar Lietuvoje auga tiek daug šių japoniškos kultūros simbolių.“

Sakurų giraitė Šarūno sode atsirado neplanuotai, kai reikėjo galvoti, kuo apsodinti atsivėrusią nemažą erdvę. Kita vertus, kas gali nesižavėti pavasarį žydinčiomis sakuromis, nuginkluojančiomis kiekvieną, kuris išvysta tokį reginį? „Giraitėje auga 6–7 sakurų rūšys, kurių sodinukai atkeliavo iš Japonijos, – Lietuvoje tokių niekas neaugina, juolab nedaugina. Norint jas sėkmingai dauginti reikia turėti poskiepį, o pas mus tinkamo nėra. Eksperimentuota, tačiau kol kas rezultatų negauta“, – pasakoja sodininkas, pabrėždamas, kad kiekviena jo sode auganti sakura turi savo mecenatą, kuris nurodytas po jomis susmaigstytose lentelėse.

Sakurų, priešingai nei pušų, žmogui formuoti nereikia, nes šį darbą už jį padaro vėjas. Pasak sodininko, sakuros užuovėjoje būna augesnės, o vėjų pagairėje jos stiebiasi iš lėto. „Medžiai tarsi suprasdami neskuba augti, kad jų išstypusios viršūnės ar šakų nenulaužtų vėjas“, – teigia Šarūnas.

Sakuros – atsparūs medžiai, bet bejėgiai prieš kaitrios saulės spindulius, kurie suaižo kamieno žievę jau vasario mėnesį. Pasak sodininko, daugelio sakurų kamienai suaižėjo tais metais, kai nebuvo įšalo, tačiau sniego – į valias. Tad gali tekti imtis apsaugančių priemonių, pavyzdžiui, jų kamienus, kaip ir vaismedžių, nudažyti emulsiniais dažais. „Net ir smarkiai pažeistų sakurų nepjauname, – sako Šarūnas ir tikina, kad jis laikosi tokio pat požiūrio į pažeistą medį, koks įprastas ir Japonijoje: medis auga, kol pats nenunyksta. – Esu matęs neaukštą, drevėtu kamienu medį, kuris prižiūrimas, žiūrėk, pavasarį apsipila nuostabiausiais žiedais. Japonai neskubėdami pjauti pažeistų medžių remiasi paprasta logika: jei mama ar tėvas sunkiai serga, stengiesi jiems pagelbėti, taip yra ir su medžiais. Jie tokia logika vadovaujasi ir miestuose – neskuba kirsti ir labai pažeistų medžių.“

Akmenis teko atsivežti

Japoniškas sodas be akmenų sunkiai įsivaizduojamas. Japonų meilė akmenims siekia neolito epochą. Senovės žmonės tikėjo, kad juose gyvena dievybės, o šiuolaikinėje japoniškoje tradicijoje akmuo simbolizuoja gamtos grožį ir amžinybę.

Plyname lauke Šarūnas akmenų neaptiko, todėl teko jų atsivežti. Sunku net patikėti, kad visi jie – apie 13 tūkst. t – atkeliavo iš Skuodo apylinkių ir dabar suguldyti jiems parinktose vietose. Akmuo japonų kultūroje labai svarbus nuo antikinių laikų, jie, beje, reikšmingi ir mūsų kultūrai. Kuriant pirmuosius sodus Japonijoje buvo naudojami neapdoroti akmenys. Kiekvienas akmuo – tarsi gyvas, turi savo veidą, pozą ir formą, todėl kiekvienam parenkama individuali vieta ir erdvėje jie turi būti išdėstyti taip, kad atrodytų estetiškai. Be to, visi kiti kraštovaizdžio elementai yra tik fonas, kuriame turi atsiskleisti akmenų grožis ir unikalumas.

Kuriant japonišką sodą naudojami ir mažesni akmenys ar net žvyras – šie elementai irgi yra gana svarbūs.

Gražūs ir praktiški dekoro elementai

Japoniško sodo prieigose pasitinka gausybė išrikiuotų iš akmens iškaltų žibintų. Jie į Lietuvą plukdomi iš Japonijos. „Iš pradžių jie surikiuojami, kol pamažu iškeliauja į jiems parinktą vietą didelėje kuriamo sodo teritorijoje, – aiškina Šarūnas. – Kai kurie jų – labai seni, maždaug 100–150 metų, pasitaiko ir 300 metų senumo egzempliorių.“

Žibintai akmenų sode reikalingi ne tik dėl apšvietimo tamsiu paros metu, bet – ir kaip puikus dekoro elementas. Galima sukurti nuostabią šviesos ir akmens kompoziciją tinkamai sustačius žibintus. Japoniško sodo žibintai turėtų būti iš medžiagų, kurios harmoningai dera su kitais šio sodo elementais.

Yra keletas populiarių japoniško sodo žibintų tipų. Vieni jie būna aukšti – iki 1,5 m aukščio (kartais ir iki 3 m), nes skirti dideliems sodams. Šie žibintai paprastai statomi tose vietose, kur šeimininkas priima garbingiausius svečius. Japoniškai vadinami ikekomi gata tipo žibintai išdėstomi netoli baseinėlių, bet tinka ir kitoms sodo vietoms apšviesti. Jų šviesa nukreipta į apačią. Jakimi gata žibintai būna su kvadratiniu ar apvaliu stogeliu, pagrindas gali būti betoninis ar akmeninis, o šviesos ryškumas mažinamas matiniu stiklu. Maži oki gata žibintai naudojami nedideliuose soduose.