Vienas iš pagrindinių rudens darbų sode – vaismedžių ir dekoratyvinių medžių sodinimas. Patarimais, kaip išsirinkti sveiką ir kokybišką medžio sodinuką, teisingai jį pasodinti bei tinkamai prižiūrėti, dalijasi arboristas.

„Rudenį tinkamiausias metas sodinti medžius, kai sodinukai jau būna be lapų, ir iki tol, kol žemė neįšąla. Iš esmės būtų galima sodinti ir anksčiau, tik kol sodinukas su lapais, jo vegetacija nesibaigusi, yra mažesnė tikimybė, kad prigis. Taip pat labai svarbu, kad sodinamas medelis būtų sveikas, sodinamas tinkamo dydžio duobėje ir tinkamame gylyje“, – sako arboristas Renaldas Žilinskas.

Svarbi sodinuko sveikata

Pasak pašnekovo, net ir teisingiausiai pasodintas medelis gali skursti, neaugti ir žūti, jei buvo netinkamai augintas, apniktas ligų. Todėl perkant sodinuką svarbu įsitikinti, kad jis sveikas.

„Pirmiausia pardavėjo reikėtų klausti, ar medelis iškastas iš grunto, ar formuotas gumule, ar augintas konteineryje. Iš grunto iškastų medelių prigijimo tikimybė yra mažesnė, nes jie turi mažiau šaknų, nebus spėję prisiauginti naujų, kaip sodinukai iš konteinerių ar gumulų. Tačiau tinkamai pasodinus bei prižiūrint ir toks medelis prigis. Auksinė taisyklė visiems medeliams, tiek iškastiems iš grunto, tiek augintiems konteineriuose – kuo mažesnis ir jaunesnis medelis, tuo didesnė tikimybė, kad jis prigis. Visi nori iš karto didelio medžio, tačiau didelis medis visada turi ir didesnę riziką neprigyti“, – aiškina jis.

Jeigu sodinukas nuo mažens medelyne kelis kartus persodintas, genėta tiek laja, tiek šaknynas, tuomet susiformuoja tinkamas šaknynas, dėl kurio jis gerai prigyja. Jeigu į konteinerį jis perkeltas likus metams iki sodinimo, tuomet galima sodinti kone kiaurus metus.

„Kartais pardavėjai bando gudrauti – parduoda sodinuką kaip neva kelis kartus persodintą ar prieš metus įkeltą į konteinerį (vazoną), nors į konteinerį jis būna perkeliamas iš grunto prieš pat pardavimą. Paprasčiausias būdas tai patikrinti yra sodinuką ištraukti iš konteinerio arba bent pajudinti. Jei jis laikosi tvirtai, o ištraukus matosi gausus smulkių šaknelių raizginys su dirvožemiu – vadinasi, medelis tikrai formuotas ir augintas konteineryje. Neseniai į konteinerį įsodinto medelio šaknynas būna nedidelis, žemės nuo jo iš karto nubyra.Tas pats ir perkant medelį jau suformuotame gumule: jeigu medelis tik iškastas iš grunto ir nebuvo kelis kartus persodintas medelyne, žemės nubirs, matysis tik kelios stambios šaknys, nebus suformuoto smulkiųjų šaknelių tinklo. Bėda, kad ne visi medelynai tokį tikrinimą leidžia“, – sako R. Žilinskas.

Būtina apžiūrėti, ar matosi sodinuko šaknų kaklelis – jis turi būti paviršiuje, o ne paslėptas žemėje. Taip pat reikėtų paieškoti kokių nors negalavimų požymių. Medelis turi būti be jokių įtartinų pajuodimų, iškilimų, gūbrių ant kamieno, mechaninių žievės pažeidimų, neseniai nupjaustytų šakelių. Matant tokius požymius, medelio reikia nepirkti, kad ir ką sakytų pardavėjas.

Kokia duobė yra ne per maža?

Sodinuko prigijimo ir augimo sėkmei labai svarbi tinkama duobė. Duobė turi būti tokio pločio, kad nuo sodinuko šaknų gumulo į visas puses liktų maždaug po 40 cm. Gylis turi būti toks, kad sodinamo medelio šaknų kaklelis būtų dirvos paviršiuje, jokiu būdu neužkastas. R. Žilinskas perspėja, kad medžiams tai labai kenkia ir jie būna pasmerkti: iš pradžių kažkiek dar gyvuoja, tačiau vėliau nunyksta.

„Duobę galima iškasti daug gilesnę, nes kuo labiau sujudinamas gruntas, tuo lengviau medelio šaknims šaknytis. Iškasus gilesnę duobę ir norint, kad šaknų kaklelis būtų dirvos paviršiuje, reikia duobės centre suformuoti kietą reikiamo aukščio pakilimą, ant kurio sodinant pastatomas medelio šaknų gumulas. Taip supurentai žemei slūgstant sodinukas išliks savo vietoje ir jo šaknų kaklelis po kurio laiko neatsidurs po žeme. Jei kalvelė duobės dugne neformuojama, tada medelį reikia sodinti taip, kad jo šaknų kaklelis būtų bent 5 cm virš žemės paviršiaus“, – aiškina arboristas.

Jei medelis yra gumule, sodinant būtina pašalinti jo šaknis dengiančią maišinę medžiagą ir ją prilaikančias vielas – taip palengvinamas šaknijimasis ir padedama jaunam sodinukui įsitvirtinti.

Svarbu parinkti ir tinkamą vietą: šviesamėgių medelių nesodinti paunksmėje ir atvirkščiai. Pagal tai, koks bus suaugusio medžio aukštis ir lajos plotis, reikia įvertinti ir sodinimo tarpus ar atstumus nuo pastatų, kaimyninių sklypų.

Dažna klaida R. Žilinskas vadina žemės trypimą apie pasodintą medelį. Toks trypimas kenkia, nes polajis turėtų būti purus. Vietoje to reikėtų užpilti vandens, kuris iš žemės išstums orą, o medeliui įtvirtinti naudoti kuolus.

„Pats geriausias būdas yra tvirtinti trimis kuolais. Tvirtinant su vienu kuolu, labai svarbu atkreipti dėmesį, iš kurios pusės pučia vyraujantys vėjai ir kuolą tvirtinti būtent toje pusėje, kad medelis būtų tinkamai laikomas. Kuolai turi būti tvirti ir smeigiami į duobės kraštus. Medelį prie kuolų reikia rišti specialiomis plačiomis austinėmis tvirtinimo juostomis. Kuolai paliekami mažiausiai metams, tačiau jų laikyti per ilgai irgi negalima, nes tuomet medis netvirtės, nesiformuos pagal vėjo apkrovas, tad galiausiai kuolus išėmus gali išvirsti su šaknimis“, – sako R. Žilinskas.

Pirmus metus po pasodinimo arboristas pataria su medeliu elgtis kaip su mažu vaiku: laistyti, stebėti, ar skleidžiasi lapeliai, ar medelis leidžia naujus ūglius, ar šie nedžiūsta, ar sodinuko nepuola ligos bei kenkėjai.

Vieni medžiai keičia kitus

R. Žilinskas pastebi, kad keičiantis klimatui Lietuvoje tampa įprasta sodinti ir anksčiau egzotiniais vadintus medžius, tad rudeniniam sodinimui galima pasidairyti ir įdomesnių rūšių.

„Kažkada egzotika buvo ginkmedžiai, pelkiniai ąžuolai – dabar jie normaliai Lietuvoje auga. Taip pat tulpmedžiai – anksčiau tik botanikos soduose vienas kitas augdavo, dabar jau ir miestuose, ir privačiose erdvėse jų yra. Dar vienas pavyzdys yra nuostabiai žydinčios katalpos – jos taip pat atkeliavusios į Lietuvą ir gerai čia auga. Tiesa, yra ir kita medalio pusė – iš mūsų platumų palengva traukiasi spygliuočiai, ypač eglės. Daug karštesnės vasaros ir žiemos be didelių šalčių lemia, kad eglės nyksta, jas puola kenkėjai“, – sako arboristas.

Dažniausiai medžiai sodinami, kad puoštų aplinką, tačiau jie taip pat teikia naudą: gerina oro ir vandens kokybę, nes sulaiko teršalus, suteikia buveines vietos gyvūnų rūšims, prisidėdami prie bioįvairovės.

Biologinė įvairovė plačiąja prasme apibūdinama kaip visa Žemėje egzistuojanti gyvybė – nuo didžiausių iki mikroskopiškai mažų rūšių ir formų. Viena iš grėsmių tam tikrų atskirų teritorijų biologinei įvairovei yra invazinės augalų rūšys, kurių yra ir tarp medžių. R. Žilinskas atkreipia dėmesį, kad renkantis, kuo papuošti savo aplinką, jokiu būdu negalima sodinti medžių ir kitų augalų, priskiriamų invazinėms rūšims.

Lietuvoje į invazinių rūšių sąrašą, patvirtintą LR aplinkos ministro įsakymu, yra įrašytos dvi medžių rūšys – uosialapiai klevai ir baltažiedės robinijos. Prie invazinių rūšių krūmų priskirti raukšlėtalapiai erškėčiai, vėlyvosios ievos, varpinės medlievos ir šluotiniai sausakrūmiai.