Keičiantis klimatui ir kai kuriuose pasaulio regionuose sparčiai nykstant biologinei įvairovei, ieškome būdų ir sprendimų, kaip sulėtinti gamtai ir žmonijai nenaudingus pokyčius arba prie jų prisitaikyti.

Meilė Taraškevičienė

Visi žinome, kad pavieniai medžiai ir miškai pirmiausia labai svarbūs dėl gebėjimo sugerti anglies dvideginį ir išskirti deguonį. Jie vertingi ir dėl daugybės kitų dalykų, todėl vienas Lietuvos tikslų – didinti miškingumą, siekiant gausinti miškų išteklius, kurti palankesnę gyvenamąją aplinką ir sudaryti sąlygas gamtinėms vertybėms išsaugoti ateitiems kartoms. Ką kiekvienas turėtume žinoti apie medžius, miškus, biologinę įvairovę ir miškininkavimą, pasakoja Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis.

Padėtis – ne dramatiška

Pernai Romoje vykusiame 26-ajame Miškininkystės reikalų komiteto posėdyje svarstant Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) metinę miškų būklės ataskaitą akcentuota, kad reikėtų daugiau pastangų skirti nualintiems miškams ir kraštovaizdžiams atkurti, taip pat tvariam miškų valdymui įgyvendinti. Posėdyje buvo nustatytos strateginės FAO veiklos miškininkystės srityje ateities kryptys, priimtoje deklaracijoje dėl miškų ir žemėtvarkos 141 šalies vadovai įsipareigojo iki 2030 m. sustabdyti miškų nykimą ir remti miškų atkūrimą. FAO ataskaitos autoriai šiame kontekste pažvelgė į tris miškų valdymo strategijų perspektyvas: miškų nykimo sustabdymą, nualintos žemės atkūrimą ir žaliųjų tiekimo grandinių kūrimą. Ekspertai įsitikinę, kad tai būtina ir įmanoma įgyvendinti.

Savo ruožtu Lietuva iki 2030 m. užsibrėžė šalies miškingumą padidinti iki 35 proc., o iki 2050-ųjų miškingumas turėtų siekti iki 40 proc. Pasak A. Gaižučio, šiems ambicingiems siekiams įgyvendinti kasmet turime įveisti ne mažiau kaip po 8 tūkst. ha naujų miškų. Jų plotai mūsų krašte didėja ir natūraliai. Apskaičiuota, kad medžiai savaiminukai, kurių amžius yra daugiau kaip 20 metų, užima apie 15,5 tūkst. ha. Tačiau labai svarbu tokius jaunus miškus laiku įtraukti į Miškų valstybės kadastrą kaip miško plotą, kad jie būtų tinkamai saugomi ir prižiūrimi. „Jaunus miškus reikia ugdyti ir retinti, tačiau bėda, kad žemės ūkio žemėse užaugę savaiminiai jaunuolynai nelaikomi miškais ir priskiriami prie blogos agrarinės būklės plotų, o jų savininkai baudžiami baudomis bei didesniais mokesčiais, jei tik jų nepašalina“, – aiškina A. Gaižutis.

Daugeliui tautiečių gal taip ir neatrodo, tačiau nuo Antrojo pasaulinio karo iki dabar Lietuvoje miškų plotai beveik padvigubėjo, t. y. išaugo apie 800 tūkst. ha, o miškuose medienos tūris nuo 119,9 mln. kub. m padidėjo iki 566,7 mln. kub. m. Asociacijos pirmininkas primena, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje miškingumas sudarė 16–18 proc., o dabartiniu metu jis siekia 33,7 proc. šalies teritorijos. „Neseniai teko bendrauti su miškininkystės ir miškotvarkos veteranu Antanu Algirdu Bruku. Jis atskleidė, kad sovietmečiu, vykdant pirmąsias šalies miškų inventorizacijas, išmatuotas vidutinis medienos tūris (šis indikatorius parodo, kokie medžiai medynuose auga) hektare buvo vos kiek didesnis už 100 kub. m, o dabar vidutinis medienos tūris yra apie 266 kub. m ha, brandžių medynų vidutinis tūris III–IV grupės miškuose siekia net 349 kub. m ha ir daugiau“, – tikina pašnekovas. Šiuo metu Lietuvos miškuose turime daugiau kaip 0,57 mlrd. kub. m medienos. Šį didžiulį turtą per pastaruosius dešimtmečius „sukaupė“ mūsų miškininkai.

Koks miškas yra vertingesnis?

Kalbant apie klimato kaitą svarbu žinoti apie anglies apytakos ciklą, apimantį cheminius, fizinius, geologinius ir biologinius procesus, angliai judant Žemės biosferoje, geosferoje, hidrosferoje ir atmosferoje. Apskaičiuota, kad žmonija kasmet į atmosferą išmeta apie 9 gigatonas grynosios anglies. Apie 2 gigatonas anglies iš atmosferos sugeria vandenynas, maždaug 3 gigatonas – miškai. Atmosferoje dar lieka apie 4 gigatonos anglies, todėl klimatas ir šiltėja.

Miškai kartu su visomis kitomis gamtinėmis naudmenomis (dirva, pievomis, pelkėmis, vandenynais) yra itin svarbūs globaliame anglies cikle, ypač sugeriant CO2 iš atmosferos. Nors miškai – efektyviausia kovos su klimato kaita priemonė, tai yra viena priežasčių, kodėl miškų būklė prastėja. Iš šio užburto rato išeiti galima vieninteliu būdu – naudojant tvaresnes miškininkystės praktikas. Naujai medeliais užsodinto lopinėlio kokybė neprilygsta jau susiformavusiai miško ekosistemai, todėl Europos Komisija siūlo didinti ne miškų plotą, o jų kokybę.

„Kuo miškas produktyvesnis, tuo jis našesnis, daugiau užaugina biomasės. Iš atmosferos fotosintezės būdu paimto anglies dioksido augalai medienoje sandėliuoja anglį, išskirdami deguonį, – aiškina A. Gaižutis. – Kuo daugiau yra gyvos, o ne pūvančios medienos, į atmosferą išskiriančios šiltnamio efektą sukeliančias dujas, tuo klimato kaitos požiūriu yra geriau.“

Pasak pašnekovo, gamtoje viskas vyksta ciklais, suprantama, tos pačios būsenos neišsilaiko niekas, net žmogus. „Kad vyresnio amžiaus žmogaus organizme niekas staigiai nesikeistų, reikia didelių pastangų ir geros genetikos“, – aiškina A. Gaižutis ir pabrėžia, kad vykstantys procesai ir natūralioje gamtoje, kaip ir žmogaus gyvenime, yra susiję su gimimu, augimu, brendimu ir vėliau prasidedančia sukcesija – dūlėjimu ir ciklo pabaiga. Kiekviena gyvybės forma stengiasi perduoti genus palikuoniams, pavyzdžiui, medžiai platina sėklas, dauginasi atžalomis, atlankomis ir kitais įmanomais būdais, kad nauja karta su didele jėga, geriau prisitaikydama prie aplinkos sąlygų, toliau augtų, atėjus tinkamam laikui būtų kertama, kol nesupuvo, ir panaudota žmonių reikmėms. Pašalinus miške medį, atlaisvindama erdvė, maistinės medžiagos lieka šalia augantiems medžiams, kad jie galėtų geriau augti.

Jauname savaiminiame jaunuolyne suskaičiuojama iki keliasdešimt tūkstančių medžių medelių, augdami jie konkuruoja tarpusavyje ir nemažai jų galiausiai nunyksta. Miškininkavimo logika remiasi tokiu principu: paimk medį, kol jis dar nežuvo, ir jį panaudok, atlaisvindamas erdvę greta augantiems. Vadinasi, klimato kaitos požiūriu, kuo našesnis ir produktyvesnis medynas miškuose, tuo daugiau klimato kaitą sukeliančių dujų CO2 jis sukaupia ir sandėliuoja.“

Kokie medžiai yra brandūs, pasak miškininko, galima aiškinti įvairiai. „Yra medžių vadinamoji techninė branda. Tokiais laikomi medžiai, kurių mediena tinkama naudoti, dėl to juos sodiname ir jais rūpinamės. Natūraliai atsikuriančio miško hektare jų pasisėja keliasdešimt tūkstančių. Iki medynas pasiekia brandą iš jų išlieka 800–1500. Tada ateina laikas medžiapjūtei ir naujai medžių kartai kurti. Nepašalinti gamtinės brandos sulaukę medžiai pradeda nykti. Nustoja auginti sėklas arba produktyvių būna labai mažai. Jeigu gamtinės brandos medžių neužpuola ligos, neišlaužo vėtros, gali gyvuoti ilgai, aišku, nelygu jų rūšis, – tikina A. Gaižutis ir pateikia pavyzdį: – Štai drebulių ar kitų vadinamųjų pionierinių rūšių medžių sveiko augimo amžius trumpas, iki 35–60 metų, jei dar anksčiau neįsimeta koks puvinys ar ligos.“

Kalbai pasisukus apie sengires, jų vaidmenį keičiantis klimatui, A. Gaižutis sako, kad tokius miškus ekologai apibrėžia kaip natūraliai augančius: jie savaime išgriūva, supūva, o jų vietoje natūraliai atsiradęs naujas miškas vėl pasensta. „Tikrieji sengirių miškai dažnai neatrodo išlakūs, našūs ir visai nepanašūs į gražiose nuotraukose matomus šviesius pušynus ar ąžuolynus su didžiuliais medžiais, – dėsto pašnekovas. – Labai dažnai tai būna žuvusių medžių vietoje sužėlusių lazdynų plotai, buvusio medyno vietoje išlikę pavieniai stambūs medžiai ar tai, kas buitiškai vadinama šabakštynais. Paliktas likimo valiai gražus ir našus miškas neretai tampa neatpažįstamas dėl natūralių gamtinės kaitos procesų ir stichijos pažeidimų – ligų, kenkėjų, gaisrų ir kitų priežasčių. Geriausias pavyzdys – prieš 55 metus pačių miškininkų įkurtas eksperimentinis rezervatas – Dubravos rezervatinė apyrubė netoli Vaišvydavos (Kauno r.), kurioje nevykdoma ūkinė veikla. Dabar 120 ha ploto teritorijoje tvarkosi pati gamta ir vaizdas smarkiai pasikeitęs: krūvos nuo kenkėjų pažeidimų žuvusių, išvartytų ir apipuvusių išdžiūvėlių, plinta ievos, lazdynai ir kitokie krūmai. Į tokį mišką nelabai įžengsite, todėl įrengti pažintiniai takai per pelkę ir patį mišką.“

Keliaujant Dubravos rezervato pažintiniu taku galima pamatyti 150 metų senumo mišką, ten augančias storakamienes pušis.

Brandžių medžių svarba miesto mikroklimatui

Feisbuko grupėje „Orai ir klimatas“ rašoma, kad, atėjus karščiams, miestai, ypač jų kietosios dangos, tampa tikromis keptuvėmis: paviršiai įkaista net iki 50–60 laipsnių. Ko gero, pigiausia miestus vėsinti saugant brandžius miesto medžius ir aplinkoje mažiau naudoti trinkeles. Deja, neretai vis dar mėgstama iškapoti brandžius, bet mažiau išvaizdžius miestų medžius ir vietoj jų pasodinti dekoratyvinius krūmus arba jaunus medelius, kurie suformuoja menką šešėlį. Pasekmė – miesto erdvėse padidėjusi temperatūra ir besiformuojančios karščio salos.

Miesto vietose, kur žolė išskusta, o aukštų medžių nėra, oro temperatūra gali būti keletu laipsnių aukštesnė nei tolėliau brandžių medžių šešėlyje. Dar blogesnė situacija susidaro trinkelėmis nuklotose miestų aikštėse – vasaros dieną jos tampa negyvomis erdvėmis, nes niekas nenori leisti laiko tose žalumos stokojančiose orkaitėse.

Atrodo, visi tai mato ir žino, bet vis tiek neretai padaroma priešingai – po rekonstrukcijų nelieka dalies medžių, padaugėja trinkelių, asfalto. Ir viskas būna gerai, kol smarkiau pakaitina saulė. Reikėtų tiesiog prisiminti, kad brandūs miesto medžiai – ne mažiau vertingi nei miško, nes jie ne tik vėsina, bet ir valo, drėkina miesto orą. Net 10 pasodintų „šluotkočių“ bent keletą metų veikiausiai neatsvers vieno brandaus medžio sukuriamo teigiamo poveikio miesto aplinkai, menkiau prisidės užkertant kelią klimato kaitos pokyčiams.

Tvarkomų miškų pranašumai

Aplinkosaugininkų 2011–2015 m. vykdytų didelio masto projektų, skirtų Europos Bendrijos svarbių buveinių inventorizacijai, metu nustatyta, kad 2/3 visų buveinių saugomų vertybių yra susitelkę ūkiniuose miškuose. „Kai miškas tvarkomas, biologinė įvairovė yra kur kas didesnė dėl to, kad sukuriamos gerokai įvairesnės tam tinkamos sąlygos – yra ir šviesesnių, ir tamsesnių vietų“, – pasakoja pašnekovas ir patikina, kad tokiame miške yra jaunų ir augesnių skirtingų rūšių medelių, įsikuria nauji augalai, nes sėklas perneša vėjas ir laukiniai gyvūnai.

Pasak A. Gaižučio, ūkiniuose miškuose paprastai pašalinami pažeisti, sergantys ir per tankiai augantys medžiai, kad jų kaimynai augtų išlakesni ir tvirtesni. Tikriausiai yra tekę matyti kelis dešimtmečius neprižiūrėtą mišką? Neatliekant ugdomųjų kirtimų, nuo didesnio snygio ar lijundros kai kurie medžiai išlūžta, nes dėl glaudžios kaimynystės jie liauni. „Mišką palikus augti savaime, sanitaro vaidmenį atlieka pati gamta įvesdama tvarką – kaip degtukus išlaužydama ne tokius atsparius medžius“, – sako asociacijos vadovas ir pabrėžia, kad mišką reikia vertinti kitaip nei žemės ūkio kultūras, nes jos užauga per sezoną ir nuimamas derlius. Medžio auginimo ciklas, nelygu rūšis, trunka 60–100 metų.

Miškininkystė turi išmintingai derinti klimato kaitos švelninimo, sveikų, atsparių ir našių medynų auginimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo priemones, todėl būtina išmanyti, kaip mišką prižiūrėti, kad nebūtų be reikalo pašalinti ne tie medžiai. Ar žinote, kuo skiriasi eglės nuo pušų? Pušų šaknys – liemeninės, eina gilyn, o eglių – paviršinės. Jos mažiau atsparios vėjo poveikiui, ypač jei prieš tai augo tankiame medyne. Jeigu tokių bręstančių ar brandžių medžių miške išretinamas didesnis plotas (užuot iš karto atlikus medžiapjūtę numatytoje biržėje), vėjas turi vietos įsisukti ir negailestingai versti kelyje pasitaikančius sveikus medžius. Tad likusios eglės išverčiamos, tad turi būti paimtos, bet jau sudėtingiau ir sąnaudos didesnės.

Be to, laiku nesutvarkytos išvartos sudaro puikias sąlygas vystytis medžių kenkėjų židiniams. Štai ir dabar stipriai padidėjęs eglynų džiūvimas dėl išplitusių žievėgraužių tipografų pažeidimų visoje Lietuvoje. Jau net 5 savivaldybėse dėl to paskelbta stichinė nelaimė miškuose. „Žievėgraužių tipografų kinivarpos įsigraužia po eglių žieve, padeda kiaušinėlius, o iš jų išsiritę vikšrai maitinasi brazdu (medžio vandens indais), – aiškina pašnekovas ir akcentuoja, kad per sezoną šių kenkėjų pasidaugina 3–4 kartos, nes vienas dauginimosi ciklas trunka apie mėnesį. – Kiekviena patelė padeda po 80 kiaušinių. Vienintelis būdas nuo šių kenkėjų apsaugoti greta augančius sveikus medžius – kuo greičiau iš miško pašalinti jų okupuotą medį, kol lėliukės nevirto vabalais ir neišskrido ant kitų medžių. Apnikti žievėgraužių tipografų medžiai pasmerkti žūčiai. Gelbėti medį galima nebent pašalinant žievę ir nupurškiant chemikalais.“

Šių kenkėjų plitimą būtina stabdyti tuoj pat tarsi gaisrą, tačiau tai daryti miškininkams neįmanoma dėl biurokratinės tvarkos. „Norint gauti leidimą nukirsti medį, reikia jį pažymėti, paskui miškininkas turi atrėžti biržę, aprašyti kiekvieną medį, duomenis įkelti į leidimų nukirsti medį sistemą, – pasakoja A. Gaižutis. – Jeigu kenkėjų pažeisti medžiai yra nesaugomoje teritorijoje, leidimas išduodamas greičiau, o jei saugomoje, tenka palaukti ilgiau, paprastai apie 20 dienų. Per tą laiką kenkėjai susikrausto į naujus sveikus medžius ir jie netrukus, kaip ir ankstesni, apnikti žievėgraužių tipografų, jau būna be žievės ir spyglių.“ Šitoks biurokratų ir entuziastų, kurie siūlo palikti pačiai gamtai susitvarkyti, pasirinktas kelias yra klaidingas. Tai įrodė, patys to nesitikėdami, vieno Vokietijos parko specialistai. Kas gi atsitiko su parku? Ogi jis tiesiog akyse žuvo, nes net 70 proc. viso parko teritorijos medžių virto stagarais arba styrojo nulaužti.

Miškininkas tvirtina, kad gamtoje būdingi tam tikri ciklai. Pastebėta, kad kenkėjų populiacijos išauga kas 30 metų. Prisiminkime, 2010 m. Dzūkijoje paūžusį Anatolijaus uraganą, kuris kaip degtukus savo kelyje laužė ir su šaknimis vertė medžius. Po šio neeilinio įvykio tame krašte kilo kinivarpų banga. Dar anksčiau, 1993–1995 m., labai didelė kenkėjų kinivarpų invazija buvo eglynuose. Tada dėl užpuolusių kinivarpų nurudavo kone visi brandūs medžiai. Tokie medžių praradimai – žalingi ne tik aplinkai, bet ekonomikai. „Pernai eglių medienos kainos buvo geros, už 1 kub. m mokėta 90–120 eurų, o medžiams dėl kenkėjų žalos nudžiūvus ir jų medienai tapus tinkamai tik malkoms, kaina už kub. m nukrito iki 30–60 eurų už kub. metrą“, – pastebi A. Gaižutis. Jis pabrėžia, kad praėjo tik metai, o situacija pasikeitė, patirta didžiulių nuostolių. Pastebėta, kad kenkėjų gausai miškuose didelės įtakos turi šiltėjantis klimatas, ypač žiemą. Jeigu neužšalo ir pasnigo, kinivarpos ir grambuolių lervos sėkmingai peržiemoja. Tačiau situacija keičiasi, jei pirmiau pašąla ir tik tada prisninga – kitais metais kenkėjų sumažėja.

Pastaraisiais metais nuo kenkėjų, ypač pušinių verpikų, ne mažiau kenčia ir pušys.

Įvairovei išsaugoti – ir gaisrai

Efektyviausiai ir ilgiausiai CO2 sugeria ir išsaugo tvarūs, t. y. įvairiaamžiai įvairiarūšiai medynai. Ilgalaikio miško tvarumo negali būti atsisakoma dėl ekonominio našumo – vietoje plynų kirtimų dažniau reikėtų taikyti atrankinius. Svarbu skirti dėmesio miško pakraščiams, formuoti junglias miškų struktūras.

„Biologinės įvairovės aspektu miestiečiui prižiūrėtas senas pušynas būna labai gražus, šviesus ir erdvus, tačiau gamtosaugos požiūriu, biologų tvirtinimu, tokie pušynai yra skurdūs, nes juose auga santykinai mažai rūšių augalų ir gyvūnų, – tikina A. Gaižutis. – Priešingai yra įvairiaamžiame įvairiarūšiame miške – jame gausu augalų ir gyvūnų, prisitaikiusių prie tokių sąlygų.“

Siekiant išsaugoti gamtinę įvairovę aplinkosaugininkai vis dažniau kalba apie naują gamtotvarkos priemonę – kontroliuojamus miško gaisrus, kai specialiai sukėlus žemutinį gaisrą ir imantis visų apsaugos priemonių, kad jis neišplistų, išdega tik miško paklotė. Pasirodo, gaisras reikalingas kaip natūralus veiksnys, jis padeda atsikurti daugelio rūšių augalams. Ar žinote, pavyzdžiui, kad pušis taip pat yra prisitaikiusi prie žemutinių gaisrų, nes jie padeda sudygti ir suvešėti jaunoms pušaitėms? „Pušynuose miško paklotės ir samanų danga būna stora, joje gausu prikritusių spyglių. Paprastai pavasarį medžiai sėklas išbarsto ir pušelės sudygsta, tačiau vasarą tas sluoksnis išdžiūva ir jauni medeliai, nespėję įsitvirtinti, žūsta, – tikina A. Gaižutis ir paaiškina, kad per nedidelio intensyvumo žemutinius gaisrus išdega tik paklotė. – Jei metai bus sėkliniai, kitą pavasarį tokioje gaisravietėje pamatysite, kad pušelių kaip salotų darže pridygę. Per gaisrus mažai degi stora pušies žievės žiauberis apsaugo kamieną nuo karščio.“

Lietuva kaupia apie 2,5 karto daugiau anglies, nei įsipareigojusi

Valstybinės miškų tarnybos pranešime rašoma: Europos Komisijos Generalinio direktorato klimato politikos padalinys konstatavo, kad Lietuva viršija iškeltus reikalavimus ir savo teritorijoje kaupia daugiau anglies, nei nustatyta pagal lygmenis. Pagal prognozę 2021–2025 m. laikotarpiu Lietuva sukaups iki 8 mln. t CO2 ekvivalento daugiau nei Europos Komisijos nustatytos ribos. Iš šio sukaupto kiekio Lietuva galės panaudoti tik 3,25 mln. t CO2 ekvivalento.

Lietuva iš Europos Komisijos gavo pirmuosius vertinimus apie nacionalinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kaupimo 2021–2025 m. įsipareigojimų (reikalavimų) vykdymą Žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės sektoriuje. Ataskaitinis 2021–2025 m. laikotarpis dar tik įpusėjo, tačiau Europos Komisijos Generalinio direktorato klimato politikos padalinys konstatavo, kad Lietuva, nevykdydama iškeltų reikalavimų, savo teritorijoje kaupia daugiau anglies, nei nustatyta. Vadinasi, Lietuvai neduoda apčiuopiamos naudos mūsų šalies institucijų ir aktyvistų ambicingi tikslai kaupti ir pūdyti miškuose kuo didesnius kiekius negyvos medienos, mažinti galimą naudoti per ilgus metus išaugintų medynų metinio prieaugio dalį tarptautinio susitarimo pripažintose darnaus miškų ūkio ribose, t. y. kad miškų nebūtų naudojama daugiau, nei priauga, ir jiems kaupti paliekant bent 5–10 proc. medžių.

Miškų grupės

Į grupes miškai skirstomi pagal Miškų priskyrimo miškų grupėms tvarką ir Miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu. Pagal paskirtį ir nustatytą ūkininkavimo režimą skiriamos keturios miškų grupės:

I grupė – rezervatiniai miškai. Tai valstybiniai rezervatai, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatai, rezervatinės apyrubės. Šie miškai paliekami augti natūraliai, be žmogaus įsikišimo.

II grupė – specialios paskirties miškai. Skirstomi į du pogrupius: a) ekosistemų apsaugos miškai (kraštovaizdžio, botaniniai, pedologiniai (dirvožemio), botaniniai-zoologiniai draustiniai, saugomi kraštovaizdžio objektai, priešeroziniai miškai, genetinės vertės medynai, vertingi ir etaloniniai medynai); ūkininkavimo tikslas – išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas; b) rekreaciniai miškai (miško parkai, miestų miškai, kurortiniai miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai ir kiti rekreacinės-estetinės vertės miškai); ūkininkavimo tikslas – formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką.

III grupė – apsauginiai miškai (geologiniai, geomorfologiniai, hidrografiniai ir kiti draustiniai, laukų apsauginiai miškai, vandens telkinių apsaugos zonų miškai, kiti apsauginiai miškai). Ūkininkavimo tikslas – formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandenų, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas.

IV grupė – ūkiniai miškai. Tai visi kiti miškai, nepriskirti I–III grupėms. Jiems priskiriami ir valstybinių parkų ūkinių zonų miškai. Ūkininkavimo tikslas – laikantis aplinkosaugos reikalavimų, formuoti produktyvius medynus, nepertraukiamai tiekti medieną.