Prieš dešimtmetį įsigalėjusi tendencija miesto kraštovaizdžiui suteikti kuo daugiau natūralumo paliekant nešienaujamas pievas pasiekė ir mūsų šalies miestus. Kalbant apie viešąsias erdves, tai aktualiau didiesiems miestams, nes juose daugiau žaliųjų plotų – juk miestelyje dėl vieno kito skveriuko šienavimo paprasčiau susitarti ir su kraštovaizdžio specialistais, ir su gyventojais. Nesvarbu, didelis miestas ar mažas, jų gyventojai turi skirtingą nuomonę šiuo klausimu: vieniems patinka tradicinės žemai pjaunamos vejos, kiti yra natūralių pievų mieste koncepcijos šalininkai. Be to, skirtingai žiūrima ir į šienaujamą veją prie nuosavų namų mieste.

Loreta Urbaitė

Pjauti ar nepjauti žolės miesto ar savo sodybos erdvėse? Štai kur klausimas! Tendencija miesto kraštovaizdžiui suteikti kuo daugiau gamtiškumo šiandien populiari visame pasaulyje, ir mes nesame nuošalyje. Natūralios aplinkos kūrimas bene daugiausia susijęs su požiūriu į miestų pievas ir vejas. Tvarkinga veja visada buvo tam tikro išsivystymo lygio, pažangos ir turtingumo ženklas. Juk paprasti valstiečiai negaišdavo laiko nuolatiniam „nenaudingam“ žolės pjovimui. Prižiūrėta veja prie valstybinių ar kultūrinių įstaigų ir dabar pabrėžia jų reikšmingą statusą. Tą patį galima pasakyti ir apie privačias sodybas.

Tačiau naujas požiūris į supančią aplinką, gamtos išsaugojimo ir tvaraus jos naudojimo idėjos jau persmelkė mūsų kasdienį gyvenimą. Natūralios gamtos aktyvistai kviečia atsisakyti dažno žolės pjovimo ir prabangias parterines vejas pakeisti paprastų žydinčių daugiamečių augalų pievelėmis. Jie teigia, kad vejos išlaikymas ir priežiūra – daug kainuojantis dalykas. Be to, vienas dalykas, kai už tai moka privačios vejos šeimininkas ar komercinė įmonė, ir visai kas kita – kai mokesčių mokėtojai.

Biologinės įvairovės oazės

Vienas pagrindinių argumentų, kodėl turėtume į savo išpuoselėtus kiemus įsileisti dalelę natūralios gamtos, yra biologinė įvairovės išsaugojimas. O kodėl yra svarbi parko ar sodybos aplinkos biologinė įvairovė? Biologinė įvairovė – tai ne tik išsaugotos įvairios augalų rūšys, bet ir tai, kad augalai privilioja vabzdžių apdulkintojų, kurie yra bene svarbiausia ekologinės grandinės dalis. Sutikime, veja atrodo tikrai maloni mūsų žvilgsniui, bet nepamirškime, kad vabzdžiai, paukščiai, kirmėlės ir daugybė kitų gyvūnijos atstovų turi teisę naudotis mūsų planeta kaip ir mes.

Vis dažniau akcentuojama, kad vejos nesiderina su tvarumo koncepcija, jos negali pačios atsikurti ir nepalaiko biologinės įvairovės. Žmogaus sukurta veja iš vienos rūšies varpinių augalų šia prasme yra natūralios ekosistemos priešybė. Be abejo, bet kokios kokybės veja yra geriau nei asfaltuotas ar betonuotas plotas. Tačiau jei paisysime pasaulyje vyraujančių tvarumo idėjų, dalis vejų ploto turėtų virsti natūralia gamtine aplinka.

Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovo dr. Arūno Balsevičiaus teigimu, pastaraisiais metais mūsų šalyje tampa vis madingiau kurti aplinką, kur būtų kuo didesnė biologinė įvairovė. „Mes tiek miestuose, tiek savo kiemuose norime matyti ir pažinti įvairiausius augalus, o ne tik iščiustytas vejas. Tokia tendencija stebima ir Europos miestuose, tai yra kai nesistengiama visko nušienauti, paliekant natūraliai augančius augalus. Pavyzdžiui, Prancūzijos miestų parkuose galima pamatyti nešienaujamus dilgėlių plotus, prie kurių stovi stendai su informacija, koks tai augalas, kuo jis naudingas, kad žmonės galėtų susipažinti su biologine įvairove. Mano galva, tai geras požiūris, nes tame dilgėlyne gyvena daugybė vabzdžių, gal net ežiai. Panašaus požiūrio kaip prancūzai laikosi ir vokiečiai, skandinavai, kitos Europos šalys“, – pasakoja ekspertas.

Botanikas pabrėžia, kad esame įpratę kiemus užsėti vienos rūšies ar kelių žolių mišinio veja, tačiau jei norime prisidėti prie gamtos išsaugojimo, galime tai parodyti ir veiksmais – paįvairinti dalį savo kiemo vejos žydinčiais augalais. Žinoma, žydinti veja kieme nėra tas pat, kas laukinė žydinti pieva, tik jos imitacija, tačiau abi turi bendrumą – gali tapti prieglobsčiu bei maisto šaltiniu naudingiems vabzdžiams apdulkintojams ir yra svarbios biologinei įvairovei.

Dažnai manoma, kad jeigu vejos nebepjausime, ji virs žydinčia pieva. Deja, ji gali virsti vešančiais žolių kuokštais, o tarp jų greit įsikurs invaziniai ar pavojingi sveikatai augalai. Toks plotas atrodys tikrai kaip laukinės gamtos inkliuzas, bet vargu ar turės kokią nors estetinę vertę. Kraštovaizdžio specialistai žino nemažai būdų, kaip veją pamažu paversti pieva, ir visus juos sieja pagrindinis tikslas – kuo mažiau kištis į natūralią aplinką ir kartu pasiekti dekoratyvumo efektą.

Dr. A. Balsevičius sako, kad biologinei įvairovei sukurti pakanka į vejos plotą prisėti laukinių pievų augalų sėklų. Labai svarbu rinktis vietines augalų rūšis, jokiu būdu ne atvežtines, taip pat reikėtų vengti augalų, turinčių specifinių ekologinių poreikių. „Pavyzdžiui, jei sausoje vietoje pasėsite augalų, augančių itin šlapiose vietose, jiems trūks drėgmės. Arba augantys smėlynuose augalai, pasodinti į priemolio dirvožemį arba molį, skurs, bus trumpaamžiai, ilgai neaugs. Nereikėtų į veją sėti ir vienmečių augalų: rugiagėlių, aguonų, čiužučių, dirvinių našlaičių, nes tai ne pievų, o pasėlių augalai. Jie sukurs ne pievos, o palaukės vaizdą, be to, ilgainiui išnyks“, – aiškina botanikas.

Kaip tinkamus pievų augalus žydinčiam lopinėliui kieme formuoti specialistas išskiria paprastąsias veronikas – kone dažniausiai pasitaikančius Lietuvos pievų augalus, kurie yra nelepūs ir dekoratyvūs. Tinka ir baltagalvės, liaudyje vadinamos ramunėmis, pievinės kartenės, drėgnesnėje dirvoje gali augti vėdrynai, nuostabiais purpuriniais žiedais žydinčios gaisrenos.

Dr. A. Balsevičius primena, kad įrengdami žydintį lopinėlį grįžtame į gamtą, o gamta mėgsta tvarkytis pati, todėl vieni augalai labiau užsisės, o kiti gali išnykti. Priežiūros tokiems plotams beveik nereikia – susitvarkys patys. Kitas atvejis – jei pievų augalai sėjami į naujai pasėtą veją, tuomet ją reikėtų ravėti, kad dygstančios piktžolės neužgožtų pasėtų žydinčių augalų.

„Tokią dirbtinę laukinių augalų pievelę vis tiek reikia šienauti. Pakaktų imituoti tradicinį šienavimą, koks seniau būdavo Lietuvos kaimuose, – pjauti du kartus per sezoną. Pirmą kartą patarčiau tai daryti liepos pradžioje, kai augalai subrandina sėklas. Naudinga nepašalinti nupjautos masės iš karto, leisti sėkloms pasisėti. Antrą kartą galima nušienauti rudenį, kad žolė prieš žiemą spėtų šiek tiek ataugti ir sutankėti“, – pataria ekspertas.

Viešos erdvės dideliame mieste: Vilniaus pavyzdys

Tvarkytis savo kieme galime kaip norime, tačiau jau kito lygio užduotis yra suteikti gamtinio natūralumo didelio miesto žaliosioms erdvėms, juk jos yra labai įvairios: parkai, skverai, daugiabučių namų kiemai, judrių gatvių pakelės ir t. t. Susidūrusiam su šiuo iššūkiu Vilniui nereikėjo išradinėti dviračio – Europos miestuose jau buvo apsčiai pavyzdžių. Vienos universalios strategijos, kaip įrengti laukinės gamtos saleles miestuose, nėra. Viskas priklauso nuo vietos klimato sąlygų, supančios aplinkos ypatumų ir, žinoma, tam skiriamų pinigų.

Jau prieš kelerius metus Vilnius pradėjo įgyvendinti natūralių pievų mieste koncepciją kasmet mažindamas šienavimo apimtis. Savivaldybės specialistai sukūrė taisykles, kurias pavadino nešienavimo planu vešlių pievų naudai, tai yra tvarkant aplinką siekiama atkurti natūralias pievas miesto erdvėse, išsaugoti tokių pievų ekosistemą, rasti pusiausvyrą tarp tvarkos užtikrinimo ir natūraliai augančių želdinių išsaugojimo.

Kodėl miestui yra tokios svarbios natūralios pievos? Savivaldybės specialistai vardija nemažai priežasčių. Pavyzdžiui, pievos vėsina miestą. Trumpa veja neatlaiko karščių ir išdega. Juodas dirvožemis sugeria ir spinduliuoja panašų šilumos kiekį kaip ir asfaltas. O pievos pas mus net ir karščių metu neišdega, neskleidžia tiek šilumos, kiek plika išdegusi žemė. Be to, vešli augalija sugeria ir sulaiko drėgmę. Per liūtis tai padeda išvengti potvynių, o karštomis dienomis sukaupta drėgmė vėsina aplinką.

Žinoma, kad gausi žaluma sugeria ore esančius teršalus, dulkes, todėl miestiečiai gali kvėpuoti švaresniu oru. Apie pievų svarbą tausojant biologinę įvairovę jau kalbėjome. Specialistai tvirtina, kad žemai nupjautos ir išdegusios vejos ekosisteminė vertė mieste tolygi asfaltui. Nereikia pamiršti ir estetinės pievų svarbos. Vejos suvienodina miestus, jie netenka autentiškumo, nes visos vejos visur vienodos. Tai netekusios savitumo žalios erdvės, praradusios vietos koloritą. Pievos ir kūrybiškas jų derinimas su pastatais ir gatvėmis paįvairina, pagyvina monotoniškas miesto erdves ir kietos dangos plotus, suteikia jaukumo ir autentiškumo.

Siekis tausoti laukinę gamtą anaiptol nereiškia, kad miesto gyventojai bus priversti brautis per dagių sąžalynus, – pjaunamos vejos gali puikiai derėti su aukštais žolynais. Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė, kad natūralios pievos auginamos ir prižiūrimos ten, kur trumpa veja nėra būtina: gatvių šlaituose, Neries upės šlaituose, neužstatytose teritorijose ir ten, kur to pageidavo patys gyventojai. Šios pievos šienaujamos kartą arba du per metus.

Trumpa tvarkinga veja palaikoma visose teritorijose, kur vaikšto žmonės: daugiabučių namų kiemuose, parkuose, skveruose, aikštėse, sporto, laisvalaikio leidimo vietose, vaikų žaidimų ir augintinių vedžiojimo aikštelėse, želdinių plotuose tarp gatvės ir pastatų, želdinių salose prieš sankryžas ir žiedus, prie pėsčiųjų ir dviračių takų. Šiemet trumpa veja šienaujama dažniau nei ankstesniais metais.

Pernai sostinėje įvestos naujos vejų priežiūros taisyklės siekiant, kad mieste vyrautų natūralios pievos ir savaime želiantys augalai, sulaukė net tik gyventojų pritarimo, bet ir priekaištų. Vilniaus miesto savivaldybė įsiklausė į gyventojų nuogąstavimus dėl žolėse besiveisiančių erkių, atsižvelgė į alergiškų žmonių skundus, kad nešienaujamos pievos pablogina jų situaciją, išgirdo vairuotojų pastabas, kad dėl nešienautų pakelių prastėja matomumas, todėl kiek pakeitė šienavimo tvarką: šiemet šienaujama visame mieste, tik skiriasi vejų ir pievų pjovimo dažnumas ir žolės aukštis. „Teritorijose, kur žmonės aktyviai leidžia laiką, neleisime vejai pernelyg užaugti, bet ir nenuskusime jos iki žemės“, – sakė Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.

Nors daugiabučių kiemuose nutarta prižiūrėti trumpą veją, gyventojams palikta galimybė šalia savo namų puoselėti natūralios pievos plotą. Jie gali kreiptis į savo seniūniją ir siūlyti, kur norėtų išsaugoti natūralią pievą. Taip pat galima, susitarus su kaimynais, išsispausdinti specialų sutartinį ženklą ir juo pažymėti plotą, kuriame puoselėjama natūrali pieva. Šienautojai įspėti, kad tokių plotų neliestų.

Beje, Vilnius jau porą metų kviečia gyventojus išrinkti gražiausią natūralią pievą, kurių atsirado iš esmės pakeitus vejų priežiūros principus mieste, ir šių pievų vaizdus skelbia savivaldybės puslapyje.

Tos angliškos vejos!

Tanki, trumpai kirpta, į kilimą panaši pievelė dažnai vadinama tiesiog angliška veja ir šimtmečius buvo laikoma etalonu bei siekiamybe. Iš tiesų vejų tradicija susiformavo Didžiojoje Britanijoje. Dar viduramžiais žemvaldžiai, norėdami pasipuikuoti savo turtais, aplink dvarus palikdavo hektarus tuščių žalių erdvių – taip rodė aplinkiniams turintys savo valdose tiek žemių, kad gali sau leisti dalies jų neįdirbti. Mada kruopščiai prižiūrėti pieveles atsirado XVII a. Pirmiausia ji paplito tarp aristokratų, kurie demonstravo galintys turėti sodininkų ir pjovėjų. Apie 1830 m. išradus žoliapjoves, kruopščiai prižiūrėtos pievelės atsirado ir prie vidurinės klasės namų, o ilgainiui jos tapo neatskiriama anglų tradicinės gyvensenos dalimi. Nuo anglų tai nusižiūrėjo ir amerikiečiai. Jungtinėse Amerikos Valstijose veja tapo amerikietiškos gero gyvenimo svajonės įsikūnijimu. XX a. viduryje susižavėjimas vejomis virto tiesiog manija. Ideali veja – tai lygus, taisyklingos geometrinės formos žolių kilimas iš vienarūšių varpinių augalų, visada pjaunamas išlaikant ne didesnį kaip 4 cm aukštį. Kruopšti, pagal nustatytą tvarką atliekama vejos priežiūra Amerikoje – dažnai netgi teisiškai įtvirtinta namo savininko prievolė.

Tačiau istorijos tėkmės vaga dabar daro lankstą – kartu su Europoje bei Amerikoje gaja tendencija siekti paprastesnio, tvaresnio, natūralesnio gyvenimo būdo vis garsiau reiškiasi judėjimas, siekiantis suteikti kuo daugiau gamtiškumo miesto kraštovaizdžiui. Dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje įsikūrė organizacija „Urban Wildlife Group“ („Miesto laukinės gamtos grupė“), išaugusi į didžiulį judėjimą už gamtą miestuose, pabrėžiant, kad būtina nedelsiant imtis veiksmų biologinės įvairovės mažėjimui stabdyti. Šio judėjimo idėjos ir vieno organizacijos įkūrėjų gamtosaugininko Kriso Beinso knygos, televizijos laidos, dokumentiniai filmai įkvėpė britus keisti požiūrį į sodininkavimą mieste.

Dar 1985 m. Beinsas pirmą kartą Čelsio gėlių mugėje pristatė įgyvendintą natūralios gamtos sodo koncepciją. Dabar Čelsio gėlių mugėje kasmet pasirodo vis naujų kraštovaizdžio kompozicijų su laukinių pievų augalais, kurios sulaukia didžiulio emocinio publikos palaikymo. Idėja atkurti gamtinį kraštovaizdį ir ekosistemas sulaukė vis didesnio britų pritarimo, ir šiandien Didžioji Britanija, kadaise išmokiusi Vakarų šalis kruopščiai zulinti vejos žolytę, tapo pasauline lydere judėjimo, kuris siekia miestuose sukurti laukinės gamtos oazes – ne tik miestų pakraščiuose, bet ir respektabiliose viešosiose erdvėse, pavyzdžiui, Karališkuosiuose botanikos soduose ar Karalienės Elžbietos olimpiniame parke Londone. Kalbėdami apie miestų apželdinimą britai pabrėžia, kad gamta mieste – tai ne tik žalias fonas architektūrai, tvarkingi gėlynai ir parkai, patogūs gyventojams. Tai ir vieta, kur gali gyventi vabzdžiai, paukščiai ir kiti faunos atstovai.

Kraštovaizdžio projektuose – nesvarbu, ar tai parkas, gatvės gėlynai, sklypai prie namų, ar želdynai ant stogų, – šiandien būtinai atsižvelgiama į bites ir kitus vabzdžius apdulkintojus. Vejas prie namų daug britų dabar linkę paversti nedidelėmis pievelėmis su laukiniais žolynais, žydinčiomis pievų gėlėmis ir vabzdžiais. Montis Donas, britų sodininkų autoritetas ir populiarios laidos „Sodininkų pasaulis“ vedėjas, sako, kad vejos pjovimas degina benziną ir taip teršia orą, sukelia triukšmą ir kenkia gamtai. Britų požiūrį į vejas labai pakeitė ir koronoviruso pandemija. Per karantiną priversti būti namuose daugelis atrado malonumą stebėti augalus, kaip jie keičiasi skirtingais metų laikais.

Tačiau yra ir priešingos nuomonės šalininkų, nepritariančių laukinių pievų oazėms miestuose ar kiemuose. Jie, tarkim, iškelia augalų sukeliamos alergijos klausimą. Žmonių ir laukinės gamtos želdinių sugyvenimas išties yra problema, kurios tikrai neapeisi, todėl visais lygiais britai svarsto, kokie augalai ir kur tinka, – juk nepaliksi vešlių nenupjautų pievų prie vaikų įstaigų ar ligoninių. Beje, nemažai mokslininkų laikosi nuomonės, kad sezoninės alergijos priepuolius miestiečiams dažniausiai sukelia ne gėlės ar žolynai, o medžiai, dėl klimato kaitos gaminantys daugiau žiedadulkių, ypač tai pasakytina apie vyriškos lyties augalus. Dar viena alergijos priežastis – miestų dirbtinai įveistuose želdynuose augalija paprastai nepasižymi įvairove, dažniausiai vyrauja kelių specifinių rūšių dekoratyviniai augalai, o įveisus daug vienarūšių augalų padaugėja ir alergijos atvejų. O tai dar kartą rodo biologinės įvairovės svarbą.

Jei grįšime prie britų, kai kuriems tiesiog nepatinka nenušienauta, „netvarkinga“, kaip jie sako, pievelė. Netgi įsisteigė Vejų asociacija, kurios nariai kviečia visus išsaugoti vejas ir kas savaitę jas pjauti, nes nešienaujant mėnesį žolės būklė prastėja, atsiranda piktžolių, be to, aukšta žolė daugeliui yra tiesiog nepatogi. Vejų išsaugojimo aktyvistai teigia, kad viską galima atlikti tausojant gamtą – naudoti elektrines vejapjoves ir natūralias trąšas. Taigi ilgaamžės tradicijos vis dėlto išlieka.