Labai daug ir emocingai kalbame apie miškų kirtimą, tačiau beveik nepastebime, kad šalyje labai sumažėjo ir natūralių pievų bei jų augalų. Žolininkai kalba apie įvairių augalų rūšių išnykimą, ornitologai – apie nykstančias paukščių rūšis, o ir šiaip į miestų pakraščius nuvykę pasivaikščioti miestiečiai nustemba: natūralių pamiškių pievelių beveik nelikę, jos užžėlusios arba suartos, naujais namais užstatytos.

Daiva Červokienė

Žolininkės Jadvygos Balvočiūtės pastabos

Žemaitijoje, Gyvolių kaime prie Virvytės, gyvenanti ir ekologinį vaistažolių ūkį įkūrusi žinoma žolininkė, aukščiausios kategorijos vaistininkė Jadvyga Balvočiūtė ne kartą žiniasklaidoje yra kalbėjusi, kaip keičiantis žmonių gyvenimo būdui sparčiai nyksta mūsų natūralios pievos, miškai, laukai ir kad nesaugodami pievų prarandame įvairius vaistinius augalus, kartu – ir vaistus nuo vėžio bei kitų ligų.
„Labai išgyvenu, kai pamatau, kad pievas aria. Užliejamos upių slėnių pievos būdavo neliečiama upių apsaugos zona. Aišku, anksčiau ir šienaudavo intensyviau, nes šienas kaime būdavo labai aktualu. Mano vaikystėje dalgiais iššienaudavo visas pašales. Tada pievos neužželdavo, o pasižymėjo didele biologine įvairove. Dabar daug jų suarta, žmonės išsikasa tvenkinius, įsirengia pastatėlius, pirtis, ir pievos nuskursta“, – pasakoja J. Balvočiūtė.

Iš vaistažolių, kurių labai sumažėjo, ji vardijo pavasarines raktažoles, smėlyninius šlamučius, įtrauktus į Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą, sparčiai mažėja ir čiobrelių, kmynų, pievinių vingiorykščių, ką jau kalbėti apie miškines sidabražoles, nuo seno vartotas nuo įvairiausių auglių.

„Gal įmanoma užsiauginti vaistažolių ūkiuose, nors ne visos leidžiasi ten perkeliamos, bet reikia išsaugoti natūralias augavietes, kad išlaikytume vietinį genofondą ir nereikėtų vežtis sėklų ar augalų iš kitur. Jų rinkimas taip pat turėtų būti aiškiau ir konkrečiau kontroliuojamas“, – įsitikinusi J. Balvočiūtė.

Asmeninė patirtis

Šio straipsnio autorė puoselėja savo senelių sodybą rytinėje šalies dalyje tarp Trakų ir Elektrėnų. Kadangi buvau įpratusi kasmet mamai ir pusseserei pririnkti šlamučių, puplaiškių ir karčiųjų kiečių (pelynų) virškinimui gerinti, pastebėjau, kad per ketvirtį amžiaus keliose man įprastose vietose pelynų ir puplaiškių beveik neliko – aptinki vos vieną kitą, o šlamučių labai sumažėjo.

Tiesa, pavyko aptikti kitą šlamučių augavietę netoliese, o vietų, kur auga kartieji kiečiai, nemažai žinojau ir Vilniaus miesto pakraštyje, už Pilaitės. Deja, pastaraisiais metais tose vietose, kur jie augo, natūralių pievų neliko, jas pakeitė gyvenamųjų namų kvartalai. Beje, bandžiau kiečių ir šlamučių pasisodinti ir savo sodyboje. Persodintas kiečio krūmas neprigijo, keli šlamučiai lyg ir žaliavo, bet nušienavus po metų visai nunyko.

Prieš kelerius metus nustebino, kad Kretingos turguje prieš Žolinę parduodama karčiųjų kiečių šakelės ir augalai su šaknimis, o dabar pati įsitikinau, kad šių vaistinių augalų yra labai sumažėję, pačiam jų prisiskinti kai kuriuose šalies regionuose yra nebeįmanoma užduotis. Tad svarstau, kur ir kaip man reikėtų jų pasisodinti, kad gerai augtų. Gerai prisimenu žolininko Jono Skonsmano iš Elektrėnų patarimą, kad jeigu vaistinį augalą pasodinsi tinkamoje vietoje savo sklype, tai žinosi ir kur jį rasti gamtoje.

Be karvių neliks ir pievų

Ignas Hofmanas, Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos vadovas ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, teigia, kad natūralių pievų mažėjimas yra tiesiogiai susiję su gyvulių skaičiaus mažėjimu šalyje, nes Lietuvos ūkininkai neatlaiko globalios konkurencijos.

„Tarkim, Prancūzijoje nėra tvartų sezono, nes ten nėra šaltų žiemų kaip Lietuvoje, galvijams užtenka pašiūrės laukuose, o pas mus tvartų sezonas ilgas, reikia atitinkamų pastatų, tad pieno gamybos savikaina gerokai didesnė. Jei ūkininkas negali pragyventi iš gyvulių, jų atsisako. Tada dažniausiai suaria pievą ir pasėja grūdus. Darbo mažiau, jis gali dar kur nors dirbti, o derlių nusiėmęs ir šiek tiek pajamų gauna. Nedidelis grūdų ūkis mažiau imlus darbo nei gyvulininkystė. Tačiau ir dideli ūkiai traukiasi iš gyvulininkystės“, – sako I. Hofmanas.

O negali ūkininkas išsaugoti natūralią pievą, jos nearti? „Taip ir darytų, jeigu apsimokėtų. Siūlėme padidinti išmokas už pievas, bet mūsų niekas negirdi. Pastaruoju metu dėl pieno krizės vyksta drastiškas gyvulių mažėjimas, jie parduodami. Jeigu taip vyks ir toliau, po 7–8 metų Lietuvoje neliks nė vienos karvės. Jų pasižiūrėti ir kaimų vaikai važiuos į zoologijos sodus“, – tvirtina I. Hofmanas ir pabrėžia, kad mažėjantys pievų plotai – netinkama žemės ūkio politikos pasekmė.

Kiek sumažėjo pievų?

To pasiteirauti gamtininkai nurodo skirtingus skaičius arba teigia, kad tikslios tokios informacijos net nėra. Esą galima remtis Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, bet ten neatskiriamos natūralios pievos nuo kultūrinių, galima skaičiuoti pagal proporciją, kad natūralios pievos sudaro iki dešimtadalio visų pievų.

„Pastaraisiais metais dėl palankesnių sąlygų augalininkystei ir dėl pievų mulčiavimo (kai susmulkinta žolė paliekama pievoje) ribojimų deklaruojamų daugiamečių pievų plotas mažėjo kasmet po 40–50 tūkst. ha. Didesnė dalis jų buvo suartos, kita dalis galėjo likti nedeklaruota dėl draudimo mulčiuoti. Tad natūralių pievų prarandama apie keletą tūkstančių hektarų per metus“, – sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio-analitinio centro gamtosaugos ekspertas botanikas Vytautas Uselis.

Pasak jo, paskiausias didelis natūralių pievų sumažėjimas užfiksuotas prieš 20 metų dėl Europos Sąjungos žemės ūkio politikos, pradėjus mokėti išmokas, kad žmonės atsisakytų natūrinių ūkių ir pavienių gyvulių. Tada pievelės apžėlė krūmais arba tas pievas įsigiję stambieji ūkininkai pradėjo jas kultūrinti ar arti.

„Nuo 1990-ųjų iki 2010-ųjų natūralių pievų sumažėjo kelis kartus ir nuo to laiko jų nuosekliai po truputį vis mažėja, kaip ir smulkių ūkių“, – teigia V. Uselis.

Tikslesni duomenys

Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos duomenimis, 1966 m. Lietuvoje buvo 498,9 tūkst. ha pievų, iš kurių tik 83,6 tūkst. ha buvo kultūrinės. Per vėlesnius 10–15 metų vyko masinė melioracija ir žemės ūkio naudmenų stambinimas. 1975 m. duomenimis (J. Tonkūnas, L. Kadžiulis. „Pievos ir ganyklos“, 1977), pievų jau nurodoma dvigubai daugiau – 1,1 mln. ha, iš kurių 510 tūkst. ha priskirtos natūralioms. Iki sovietmečio pabaigos pievos ir ganyklos buvo gana intensyviai kultūrinamos arba verčiamos ariama žeme. Natūralios pievos liko mažesnių upių slėniuose, tarpumiškiuose, kur jas naudojo pavienius gyvulius laikantys gyventojai.

Atgavus nepriklausomybę Lietuvos gamtos fondas pirmą natūralių pievų inventorizaciją atliko apie 2005 metus. Jos duomenimis, Lietuvoje buvo apie 67 tūkst. ha natūralių pievų, iš kurių net 40 proc. telkėsi Nemuno žemupio lankose, Pagėgių ir Šilutės savivaldybėse.

2010–2014 m. inventorizuojant europinės svarbos buveines atliktas išsamesnis tyrimas, nustatytas 75,6 tūkst. ha natūralių pievinių buveinių plotas, iš jų 18,5 tūkst. ha – Nemuno žemupyje. 73,4 tūkst. ha natūralių pievų plotas įtrauktas į šalies įsipareigojimus Europos Sąjungai išsaugoti natūralias buveines.

Kaip šienausime pievas?

Kurie natūralių pievų naudojimo būdai lemia jų būklės blogėjimą, o kurie – gerėjimą? Moksliškai įrodyta, kad ganymas ir tradicinis šienavimas yra biologinei įvairovei palankiausi pievų tvarkymo būdai. Mažėjant gyvulių, kilo problema, kur dėti nušienautą biomasę. Pradėtas plačiai taikyti žolės smulkinimas, vadinamas mulčiavimu, skatina perteklinių maisto medžiagų kaupimąsi, sudaro geresnes sąlygas plisti azotą mėgstantiems augalams: dilgėlėms, builiams, garšvoms, o bendra augalų įvairovė mažėja. Tik nederlingose pievose žolės smulkinimas turi mažesnį neigiamą poveikį augalų įvairovei, tačiau nukenčia bestuburiai ir paukščiai.

Ir dabartinė „mada“ nuo balandžio mėnesio kas porą savaičių nušienauti pieveles savo sodybose, reikalavimas iki liepos 1 d. nušienauti namų valdas gamtininkų nedžiugina – biologinei įvairovei tai yra žalinga, iki to laiko daug augalų rūšių nespėja pražysti ir nužydėti, subrandinti sėklų, tad palengva nyksta.

Tik gamtininkai ir bitininkai savo pievas ir pieveles sodybose šienauja vėliau, iš jų nedaro gazonų. „Jei ūkininkas laiko bites ir deklaruoja pievas, nušienauti jas gali ir vėliau, iki rugsėjo 1-osios. Bene 2019 m. mes, bitininkai, kreipėmės į Žemės ūkio ministeriją prašydami, kad reikalavimas deklaruotas pievas nušienauti vasaros viduryje mums negaliotų. Į prašymą buvo atsižvelgta“, – sako Ignalinos rajone savo bityną turinti Ramunė Cibienė, du kartus pelniusi ir „Bičių karalienės“ titulą.

Apie „Natura 2000“ tinklą

Gal spartų natūralių pievų nykimą galėtų sustabdyti saugomų teritorijų plėtimas šalyje? Dabar daug kalbama apie „Natura 2000“ tinklą, kurį sudaro paukščių ir buveinių apsaugai svarbios teritorijos. Lietuvoje šiuo metu yra 83 paukščių ir 622 buveinių apsaugai svarbios teritorijos, kurių plotas siekia apie 10 tūkst. kv. km, t. y. apie 16 proc. šalies ploto. Visoje Europos Sąjungoje „Natura 2000“ užima 18 proc. teritorijos.

„Šiuo metu nėra griežtai rekomenduojama, kiek turėtų būti saugomų teritorijų. Jos turėtų apimti tiek buveinių, kad būtų atkurta gera jų būklė. Europos Sąjungos priimta Biologinės įvairovės strategija iki 2030 m. numato, kad saugomos teritorijos turės sudaryti 30 proc. viso Europos Sąjungos ploto, o griežtai saugomos – 10 proc., nes faktiškai visoje ES buveinių ir rūšių būklė sparčiai blogėja“, – teigia V. Uselis.

Jis atkreipia dėmesį, kad beveik visų Lietuvoje esančių ES svarbos saugomų agrarinio kraštovaizdžio buveinių būklė yra vertinama kaip nepalanki arba bloga. Natūralios pievos saugomose teritorijose susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir nesaugomose – nyksta nepakankamai nuganomos ir nušienaujamos. Gamtotvarkai skiriamas finansavimas gali užtikrinti tik labai mažą dalį būtinų palaikomųjų priemonių.

Svarbiausi svertai

Kokie buvo gamtininkų ir aplinkosaugininkų siūlymai, kad natūralios pievos būtų išsaugotos? Pasak V. Uselio, anksčiau pasiūlymų dėl pievų būta mažai – užtruko suprasti problemos mastą ir susigaudyti, kad pagrindiniu svertu Europos Sąjungoje tapo Bendroji žemės ūkio politika, kad esminius pokyčius lemia išmokos už deklaruotas naudmenas ir Kaimo plėtros plano priemonių pasirinkimą. Dabar ir aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos aktyviau dalyvauja Kaimo plėtros plano atnaujinime, siūlo tobulinti remiamas priemones ir didinti išmokas, kad ūkininkauti išsaugant natūralias pievas nebūtų nuostolinga. Šiuo metu daugiau kaip dešimt nevyriausybinių organizacijų vienijanti Aplinkosaugos koalicija labiau gilinasi į ES Bendrąją žemės ūkio politiką ir Žaliojo kurso klausimus, o Baltijos aplinkos forumas – į konkrečias žemės ūkio ir aplinkosaugos priemones ir veiklas.

„Europos Sąjunga spaudžia, kad mūsų šalyje būtų išlaikytas tam tikras pievų plotas, tačiau grūdininkystės lobistai Briuselyje, Europos Komisijoje, kovoja, kad Lietuva galėtų nepaisyti tų skaičių. Smulkių gyvulininkystės ūkių skatinimo šalininkų organizacijos yra silpnesnės ir neatlaiko šio spaudimo“, – atskleidžia V. Uselis.

Ieškoma sprendimų

Kas darytina, kad padėtis gerėtų? Pasak pašnekovų, svarbus būtų aktyvesnis visuomenės domėjimasis gamtosauga. Juk natūralios buveinės – nesukultūrintos, nesėjamos, netręšiamos, neariamos pievos, kaip ir miškai bei pelkės, – vienas didžiausių šalies turtų. Jos vertingos ir rekreacijai, padeda kovoti su klimato kaita, užtikrina tolygų tyro vandens tiekimą į upes, augalų apdulkinimą ir pan.

„Gyvulininkystė ir pienininkystė turi ekonomiškai apsimokėti. Bet jei gyvuliai bus ganomi tik kultūrinėse pievose ar laikomi tik tvartuose, natūralių pievų nedaugės. Išmokų politika turi būti ekonomiškai naudinga mažiems ūkiams, kurie paprastai gyvulius gano nedidelėse natūraliose pievose“, – pabrėžia gamtos ekspertas V. Uselis. Jis atkreipia dėmesį, kad daugelyje šalių saugomose (ir ne tik) teritorijose jau praktikuojamas pusiau laukinis tam tikrų veislių galvijų ir arklių ganymas. Tai labiau tinka nuošalesnėse, miškingose, retai gyvenamose teritorijose.

Kokia išeitį galima pasiūlyti nykstančiais augalais susirūpinusiems žolininkams? Pasak V. Uselio, pirmiausia vertėtų pabandyti reikiamus augalus auginti savo žemėje. Be to, reikia bandyti aktyviau ginti savo interesus, tarkim, įkūrus nevyriausybinę organizaciją ir bendraujant su žemių savininkais, nuo kurių veiksmų daug priklauso žolynų augaviečių būklė.

„Susiburti ir kelti klausimus per savo nevyriausybinę organizaciją yra efektyviausias, o kartais ir vienintelis veiksmingas būdas. Savo sodybose galima auginti visų rūšių augalus, išskyrus invazines rūšis. Aišku, yra daug rūšių, kurioms reikia specifinių augimo sąlygų, o jų savame sklype neužtikrinsi. Negalima perkelti iš gamtos saugomų rūšių auginti savo sklype, teisiškai reikėtų gauti Aplinkos apsaugos agentūros leidimą paimti saugomų augalų sėklų ar kitos dauginamosios medžiagos“, – paaiškina gamtosaugos ekspertas.