Lietuvoje ekologine žemdirbyste susidomėta beveik prieš pusšimtį metų. Viena šios žemdirbystės atšakų, biodinaminis ūkininkavimas, šalyje gyvuoja tik pirmą dešimtmetį. 14 ūkių jau sertifikuoti kaip biodinaminiai, jų produkcija ženklinama pasaulyje atpažįstamu „Demeter“ ženklu, garantuojančiu, kad produktai yra aukščiausios kokybės, sveiki ir išauginti tausojant aplinką. Vienas šalies ūkis to tebesiekia ir yra tikrinamas, ar įgyvendino visus „Demeter“ reikalavimus.

Daiva Červokienė

Pirmieji žingsniai

Pirmieji susidomėję biodinamine žemdirbyste šalies ūkininkai taip ūkininkaujančius kelis ūkius Vokietijoje aplankė dar 2011 m. rudenį, o 2012 m. sausį Kaune vyko pirmi kursai, kuriuose buvo supažindinama su biodinaminio ūkininkavimo ypatumais. Į juos atvyko daugiau kaip 70 dalyvių. Pirmieji du ūkiai biodinaminiais Lietuvoje buvo pripažinti 2015-aisiais. Labai greitai tuometinio Žemės ūkio universiteto profesorės Honorata Danilčenko ir Elvyra Jarienė su savo doktorantais pradėjo mokslinius tyrimus su moliūgais ir bulvėmis, auginamais naudojant biodinaminius preparatus, tam paprašę iš Vokietijos atitinkamų preparatų ir instrukcijų.

Pasak Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika Lt“ prezidentės Rasos Čirienės, ilgiau gyvuojančių biodinaminių ūkių savininkams viskas aišku: jie dirba žemę, stengdamiesi kuo labiau įsiklausyti į jos poreikius. Daugiau klausimų kyla tiems, kurie sumano pasukti į šią žemdirbystę ir pradeda sertifikuoti savo ūkius, keisti ūkininkavimo principus ar jų mokosi. Jiems vis organizuojama seminarų, juos lanko „Demeter“ konsultantai, sudaromi ūkių pertvarkos planai.

Ūkininkavimo principai

Biodinaminis ūkis veikia kaip uždara natūrali ekosistema, mažai priklausoma nuo išorės veiksnių, nes siekia būti autonomiškas ir išsilaikyti iš savo išteklių, pavyzdžiui, trąšoms naudoti ūkio gyvulių mėšlą, žoleles ir mineralus. Pagrindinis principas – jokių cheminių trąšų, augalai tręšiami tik mėšlu, mulčiu, ūkyje pagamintais natūraliais puviniais ir silosais, vadinamais biodinaminiais preparatais. Šiuose ūkiuose turi būti laikomi gyvuliai, bet ne daugiau nei jų išmaitinama be kombinuotųjų pašarų. Siekiant tausoti dirvožemį, naudojama tik lengva technika, auginamos kultūros turi būti gana įvairios.

„Biodinaminė žemdirbystė – tai pirmiausia specifinė žmonių pasaulėžiūra ir jų gyvenimo filosofija, tik tada gamyba ir pelnas. Šių ūkių šalininkai pripažįsta, kad augalų derlingumui daug įtakos turi gamta, specialaus komposto ir biodinaminių preparatų naudojimas bei augalų kaimynystės kaita. Sėjomaina taikoma kas 7–12 metų. Daug ūkininkų praktikuoja neariminę žemdirbystę, kiti aria negiliai – iki 20 cm. Vengiama ir monokultūrų, laikomi raguočiai, nes jų mėsa ir pienas svarbūs žmogui, o karvių ragai, kiti gyvūnų organai naudojami biodinaminiams preparatams gaminti. Gyvulių gali nelaikyti tik maži žolininkų ir sodininkų ūkeliai, bet preparatus jie vis tiek privalo naudoti. Jų tenka pirkti“, – pasakojo R. Čirienė.

Idėjos – iš Austrijos ir Vokietijos

Kaip kilo biodinaminės žemdirbystės judėjimas? Pasak organizacijos „Demeter“ atstovės R. Čirienės, jos pradininku laikomas austrų ir vokiečių filosofas Rudolfas Šteineris, labiausiai žinomas kaip Valdorfo mokyklų ir darželių sumanytojas. Biodinaminės žemdirbystės ištakos – 1924 m. vasarą filosofo Vokietijos mieste Breslau (dabar Vroclavas, Lenkija) skaitytos 8 paskaitos ūkininkams, kaip atsakingai ūkininkauti.

Dideli mokslo atradimai po Pirmojo pasaulinio karo, ypač susintetintas dirbtinis azotas ir azoto trąšos, padarė kone perversmą žemės ūkyje. Atrodė, prasideda aukso amžius: žemė visus pamaitins, visiems bus gerai. Tuo metu Vokietijoje daug didelių ūkių pradėjo naudoti azoto trąšas. Ir greitai tie didieji, kurių dauguma buvo dvarininkai, pamatė: naudojant daug šių trąšų, keičiasi augalo struktūra, tad kreipėsi į R. Šteinerį patarimų. Į seminarą susirinkusiems daugiau nei 100 ūkininkų filosofas pradėjo kalbėti, kaip augalus veikia žvaigždynai, šviesa, žvyras, kalkės... Jau buvo pradėti eksperimentai su biodinaminiais preparatais.

Pasak R. Čirienės, ūkininkams būtina išmokti gaminti biodinaminius preparatus iš įvairių galvijų organų, vaistažolių, mineralų, kurie veikia žemę kaip homeopatijos priemonės žmogų, aktyvina augalus, dirvožemį ar kompostą.

„Nors kai kam jie atrodo keisti, mokslo tyrimais įrodyta, kad jie veikia“, – tikino „Demeter“ atstovė. Pasak R. Čirienės, Vokietijoje tai įrodė KWALIS institutas, kurio tikslas – tirti, kuo skiriasi biodinaminiai produktai nuo pagamintų įprastiniu komerciniu būdu. Lietuvoje A. Stulginskio universiteto mokslininkai su doktorantais atliko tyrimus, kurie įrodė, kad biodinaminiai preparatai padidina įvairių kultūrų derlių.

„Demeter“ ženklas

„Demeter“ yra tarptautinė organizacija, burianti įvairiose pasaulio šalyse esančius biodinaminius ūkius ir gamintojus. Tai yra ir XX a. pradžioje Vokietijoje registruotas tarptautinis prekių ženklas, patvirtinantis, kad produktas yra pagamintas ir užaugintas laikantis atitinkamų standartų.

„Ženklas „Demeter“ – tai aukščiausia kokybė, griežti standartai, tvarus aplinkos puoselėjimas, pasaulinė bendraminčių bendruomenė, tikra narių draugystė“, – taip šią ekologinės žemdirbystės kryptį apibūdino R. Čirienė.

Tapti „Demeter“ nariu nėra paprasta, tam reikia mažiausiai trejų metų. Pirmiausia ūkis turi būti sertifikuotas kaip ekologinės gamybos ūkis. Kai ūkininkas parašo prašymą pertvarkyti turimą ūkį į biodinaminį, jam paskiriamas konsultantas. Tada sudaroma konsultavimo sutartis su „Demeter“ organizacija ir parengiamas ūkio pertvarkos planas, jame dirvai gerinti naudojami tik biodinaminiai preparatai. Ūkis dvejus metus turi būti sertifikuojamas ir pagal ekologiniams ūkiams taikomus reikalavimus, ir pagal „Demeter“ kontrolės sistemą – tik tada galima tikėtis gauti „Demeter“ sertifikatą.

Biodinaminiai ūkiai pasaulyje

Asociacijos „Biodinamika Lt“ prezidentės R. Čirienės teigimu, pasaulyje vos 3 proc. žemdirbystės yra ekologinė, biodinaminės – dar mažiau, apie 4800 biodinaminių ūkių dirba maždaug 150 tūkst. ha žemės 54 šalyse (daugiausia Europoje: Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Nyderlanduose ir Šveicarijoje).

Metinėje biodinaminės žemdirbystės konferencijoje „Besivystanti žemdirbystė“, šiemet vykusioje Šveicarijoje, Dornache, R. Čirienės skaitomas pranešimas apie biodinaminių ūkių žingsnius Lietuvoje sukėlė didelį susidomėjimą, ypač konferencijoje dalyvavusių ukrainiečių ūkininkų. Jie sakė, kad lietuvių žingsniai labai juos įkvėpė, tad dar šį pavasarį pakvietė R. Čirienę į Ukrainą, įsitikinę, kad ji gali padėti padaryti svarbų posūkį jų ūkių veikloje.

Geriausi iš ekologinių

Konkurse „Geriausias 2022 m. ekologinės gamybos ūkis“ pirmos vietos laimėtoju pripažintas Remigijus Gailis už šeimos ekologinės gamybos ūkio puoselėjimą, o antroji vieta skirta Kristinai Martinėlienei už nuoširdų atsidavimą puoselėjant biodinaminį ūkį ir protėvių paveldo tausojimą.
Abu šie ūkiai yra biodinaminiai, turi „Demeter“ sertifikatus. Beje, jie tokie tapo vieni pirmųjų Lietuvoje: R. Gailio ūkis – 2015-aisiais, o K. Martinėlienės – 2016-aisiais.

Šie ūkiai yra gana panašūs: abu dideli ir daugiašakiai, dirba šimtus ha žemės, augina įvairias grūdines kultūras ir galvijus, taip pat yra atviri norintiems susipažinti su jais pirkėjams ir šiaip smalsuoliams, o vasarą priima talkininkauti ir atlikti praktiką studentus ar moksleivius.

Apsilankėme pas geriausiu 2022 m. ekologinės gamybos ūkininku paskelbtą R. Gailių, ūkininkaujantį su visa šeima.

Viename biodinaminių ūkių

Sutuoktiniai Gailiai – žemaičiai: Remigijus – iš Janapolės kaimo Telšių rajone, Virginija – iš Alsėdžių, Skuodo rajono. Remigijus Rietavo technikume įgijo mechanizatoriaus specialybę, Virginija tuometiniame Žemės ūkio universitete baigė ekonomiką ir finansus.

Kaip sutuoktiniai pradėjo ūkininkauti? Pasak Virginijos, taip susiklostė aplinkybės. Juodu dirbo kolūkyje, o kai jis iširo, nebuvo kur bėgti. Tad įkūrė vaismedžių medelyną, vėliau nusipirko Kaunatavos sodus. O jeigu yra sodai, reikia ir bičių. Jos teikia dvejopą naudą: iš surenkamo nektaro pagamina medų, žiedadulkes, duonelę, pikį (visi šie produktai yra nepamainomas „kuras“ žmogaus organizmui) ir didina augalų derlingumą, o tai labai svarbu ekologiniame ūkyje.

„Kai bitės lanko žiedus rinkdamos nektarą, jos perneša žiedadulkes nuo vieno augalo žiedo ant kito ir juos kryžmiškai apdulkina. Tada augalai užmezga daugiau sėklų ir vaisių, todėl derlius būna didesnis, o sodų vaisiai ir uogos užauga didesni, gražesni ir skanesni. Bičių gyvenimas – nuostabus. Priėję prie avilio atsiduri visiškai kitame pasaulyje, griežtai ir tikslingai sutvarkytame, žmogaus protui kartais sunkiai suvokiamame. Čia visada rasi ką nors naujo, nematyto. Vien tik stebėdamas bičių darbą pajusi ramybę ir harmoniją“, – kalbėjo ponia Virginija.

Paragino produkcijos pirkėjai

Trejus metus ūkis buvo chemizuotas, vėliau Gailiai pradėjo ūkininkauti ekologiškai. Tapti biodinaminiu ūkiu juos paragino produkcijos pirkėjai vokiečiai, ne kartą lankęsi jų ūkyje. Mat jie vadovavosi nuostata – turi gerai žinoti, iš ko perki produktus ir žaliavas. Vokiečiai pradėjo iš jų pirkti produkciją per tarpininkus, vėliau užmezgė tiesioginius ryšius ir paskatino susidomėti biodinamika.

„Vokiečiai pasakė, kad noriau pirktų visą mūsų produkciją, jeigu turėtume „Demeter“ sertifikatą, ir patikino, kad mūsų ūkis minėtus standartus beveik atitinka: yra bičių, dobilų prisėta... Taip pradėjome domėtis biodinamine žemdirbyste, sužinojome apie asociaciją „Biodinamika Lt“. Kai apsisprendėme tapti biodinaminiu ūkiu, atvyko konsultantas ir sudarė pertvarkos planą – ką turime padaryti, ko trūksta. 2013 m. jis surašė ūkio pertvarkos planą, kuriame svarbiausias punktas buvo iki 2014-ųjų rudens turėti gyvulių bandą. Taip ir padarėme. O 2015-aisiais jau gavome „Demeter“ sertifikatą. Tais metais jį gavo du pirmieji šalies ūkiai – mes ir vienas vaistažolių ūkis, taip pat iš Žemaitijos“, – prisiminė V. Gailienė.

Šeimos ūkis

Gailių ūkis – daugiašakis: jame auginama apie 150 ha maistinių avižų, apie 100 ha speltų, 30 ha kvietrugių pašarui ir kitų kultūrų. Laikoma apie 200 aubrakų veislės mėsinių galvijų ir 150 bičių šeimų, didžiuliame sode, kuriame 100 ha apsodinta senomis, o 70 ha – jaunomis obelimis, auginami įvairių veislių obuoliai: ‘Auksis’, ‘Lodel’, ‘Conel Red’, ‘Talvenaudig’, ‘Bogatyr’, ‘Belorusskij sinap’, ‘Antej’, ‘Alesia’ ir kt. Nuskinti vaisiai sandėliuojami šaldytuvuose ir parduodami perdirbimo įmonei Vokietijoje.

Šiame dideliame ūkyje, be Virginijos ir Remigijaus, dirba ir visi trys jų vaikai – dukra ir abu sūnūs. Kaip namiškiai skirstosi darbus?

„Sūnus Laimonas atsakingas už grūdines kultūras, už sėjomainą, kad grūdai būtų laiku pasėti, nuimti, išvalyti, sūnus Vidmantas – už gyvulininkystę, pievų šienavimą, pašaro paruošimą, veršiavimosi priežiūrą, dukra Simona – už buhalteriją ir apskaitą. Aš pildau „Demeter“ ir „Ekoagros“ dokumentus, renku žaliavą ir darau biodinaminius preparatus, rūpinuosi jų panaudojimu optimaliu metu, o vyras Remigijus yra ir detalių tiekėjas, ir pagrindinis visų veiklų organizatorius, sustyguoja, kas ką turi daryti. Šiandien jis grėblį remontuoja, o rytoj rūpinsis sėja... Kai kur nors pritrūksta rankų, ten padeda tas, kuris tuo metu laisviausias“, – pasakojo V. Gailienė.

Kaip vienas kumštis

Pasak R. Gailio, jie yra veikli šeima, nebijanti sunkaus darbo, – nei jis, nei sutuoktinė, nei vaikai. Visi supranta, kad norit susikurti gerovę reikia dirbti.

Ar lengvai Gailiai vaikus pritraukė dirbti į ūkį? Juk dabar tiek daug jaunimo išvyksta ieškoti laimės svetur.

„Gal net labai netraukėme, tik vis prašydavome, kad padėtų, – neatsisakydavo, kartu dirbome“, – sakė Remigijus.

„Visada pelną dalijomės, vaikai labai gerai žinojo finansinę padėti – kiek paliekame ūkio plėtrai, o kiek galime pasiimti kaip uždarbį. Ir jie suprato, kad jei daug dirbti, gali užsidirbti. Daug jų draugų išvažiavo dirbti į užsienį, nemažai jau grįžo, pamatę, kad didelių stebuklų ten nėra. Mes irgi mėgstame pakeliauti, o grįžę į namus suprantame, kaip gražu ir gera čia, kur gyvename. Mums pasisekė, kad vaikai taip pat mato pasaulį kaip ir mes. Greta ir vaikaičiai jau auga“, – vyrui atitarė Virginija.

„Mūsų šeima – kaip vienas kumštis“, – apibendrino dukra Simona.

Gyvenimas prie žemės ūkio

Pasak Simonos, visa jos ir brolių vaikystė ir jaunystė praėjo prie žemės ūkio. Galbūt todėl ji su broliu pasirinko studijas Žemės ūkio universitete: ji – ekonomiką, brolis – agronomiją. Žinojo, kad liks dirbti tėvų ūkyje? „Nebuvo minčių, kad baigę mokslus dirbsime kartu su tėvais. Tačiau tėvai vis prašydavo padėti, o mums šis darbas patiko. Turbūt todėl ir pasirinkome su žemės ūkiu susijusias specialybes.

Ir baigus mokslus tėvai prašė pagalbos – taip ir likome dirbti kartu, kito darbo neieškojome. Patinka stebėti, kaip augalas auga nuo grūdo iki duonos, kaip obelys žydi ir vaisius brandina. Nemanykite, kad čia idilė, – kasmet vis kiti iššūkiai: šalnos, sausros, pasėlių, gyvulių deklaravimo pokyčiai. Tačiau jeigu nepatiktų dirbti ūkyje, tai ir nedirbtume. Yra kitų sričių, kur galima daugiau uždirbti ir mažiau streso“, – kalbėjo Simona.

Jų šeimoje svarbiausia – puoselėti žemę, palikti ją švarią, derlingą vaikams ir vaikaičiams, antraip ji būtų tarsi nusavinta. Juk kiekvienas žemės sklypas liks ir ateities kartoms.

„Mes daug kalbame apie ekologiją, esame tiesiog užkietėję ekologai. Mums svarbu, ką valgome patys ir ką valgo mūsų vaikai. Daugumą maisto patys užsiauginame“, – tęsė Simona.

Kaunatavos jėga

Ar daug naujienų atsiranda ūkyje? R. Gailio teigimu, viena iš naujienų – prieš trejus metus įveistas 5 ha rabarbarų plotas ir šiemet vėl pasėti žirniai. Pasak ūkininko, tai plačiai vartojami augalai, kuriems nereikia jokios ypatingos priežiūros. Beje, rabarbarus auginti juos paskatino vokiečiai, perkantys iš ūkio obuolius. Beveik visas rabarbarų derlius taip pat iškeliauja į Vokietiją.

R. Gailienė atskleidė, kad prieš porą metų įgyvendino seną vyro svajonę, kurią ilgai atidėliojo, – įsigijo danielių bandą: 30 patelių ir patiną. Dabar šie gyvūnai vaikštinėja aptvare netoli namų.

Pašnekovai negailėjo gerų žodžių savo gyvenamajai vietai, Kaunatavos miesteliui, buvusiai centrinei sodininkystės tarybinio ūkio gyvenvietei, įsikūrusiai prie Virvytės ir Upynos upių santakos.

Pasak jų, šis miestelis patogus gyventi ir išskirtinis. Jau vien tuo, kad jame gali rasti 4 konfesijų pėdsakų: Kaunatavos katalikiška Dievo Apvaizdos bažnyčia pastatyta 1802 m., netoli jos stovi stačiatikių cerkvė, kiek tolėliau matyti ir evangelikų liuteronų maldos namų, sentikių cerkvės pamatai.

Apie šiandienos rūpesčius ir džiaugsmus...

Kas sutuoktiniams Gailiams kelia daugiausia nerimo ir džiaugsmo? V. Gailienė atviravo, kad jai didelį galvos skausmą kelia pasėlių deklaravimas – nelabai suprantama, kaip juos deklaruoti, nors jau 3 mokymuose dalyvavo. Pokyčiai dideli, viskas labai suvelta, nežino, kaip pavyks tai padaryti.

R. Gailis pripažino, kad plėtojant tik vieną kurią nors ūkio šaką, kasmet grėstų nemaži nuostoliai, tačiau daugiašakiame ūkyje pelnas vienoje srityje kompensuoja nuostolius kitoje. Tad verslo diversifikavimas yra tikras išsigelbėjimas ūkininkams.

O sutuoktinius labiausiai džiugina kasdienis darbas gražioje aplinkoje, gamtoje ir tai, kad vaikai dirba su jais.

„Koks vaizdingas obelų sodas pavasarį! Medžiai apsipila žiedais, dūzgia bitėmis... Kai pražysta sodai, atrodo, visi vargai nuplaukia“, – sakė V. Gailienė.

… Ir apie ateities planus

Sutuoktinių pasiteiravome ir apie geriausio 2022 m. ekologinės gamybos ūkio ateities planus. Jo šeimininkas R. Gailis teigė labiau plėsti ūkio neketinantis – jau dabar dirba apie 600 ha žemės.

„Jau kokius septynerius metus laikomės vienodai. Jei prisidėtų kitos sritys ar išaugtų apimtis, prireiktų galingesnės technikos, nebetiktų džiovyklos, traktoriai ir padargai. Manau, jei išsiplėstume, darbo ir išlaidų padaugėtų daugiau nei pelno“, – teigė stambus ūkininkas.

O jo žmona įsitikinusi, kad geriau niekada nesakyti „niekada“, kaip pataria ir liaudies išmintis. Kai kartu dirba visi trys vaikai, ką gali žinoti, ką kuris gali sumanyti. Juk ūkininkauti, regis, visiems patinka, keisti veiklos pobūdžio niekas šeimoje nenori.