Augalai ir gyvūnai, kurie mūsų krašte nėra senbuviai, o kokiu nors būdu, pavyzdžiui, vėjo atnešti ar vandeniu atplukdyti, o gal žmogaus atvežti čia ne tik prisitaikė, bet dar ir ėmėsi juodo darbo mūsų biologinei įvairovei, ekonomikai ir žmogaus sveikatai, vadinami invaziniais. Ne tik Lietuvos gamtos specialistai sutinka, kad tokias rūšis reikia negailestingai naikinti.

Laimius Stražnickas

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėjos Lauros Janulaitienės teigimu, yra apskaičiuota, kad invazinės rūšys kasmet Europos Sąjungoje padaro daugiau kaip 12 mlrd. eurų žalos, todėl ES biologinės įvairovės strategijos tikslas – nustatyti ir pagal svarbą surūšiuoti svetimas rūšis ir jų invazijos kelius, prioritetines rūšis kontroliuoti arba išnaikinti, o jų judėjimą valdyti taip, kad būtų užkirstas kelias naujų invazinių rūšių introdukcijai ir įsikūrimui.

Kai Lietuvoje buvo susirūpinta neigiamu svetimų rūšių poveikiu (2001 m.), į invazinių rūšių sąrašą buvo įtraukta tik viena augalų rūšis – Sosnovskio barštis, o 2004 m. šiame sąraše buvo jau keturios invazinės augalų rūšys, 2009 m. sąrašas papildytas dar dviem rūšimis, 2014 m. į jį įtraukta 19 invazinių augalų rūšių. Šiuo metu Lietuvoje yra 39 invazinių augalų ir gyvūnų rūšys. Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašas paskutinį kartą buvo koreguotas 2016 m., o analogiškas europinis paskelbtas 2016-aisiais, papildytas 2017, 2019 ir 2022 m. ES invazinių rūšių sąraše šiuo metu yra 88 augalų ir gyvūnų rūšys.

Invazinių ir naikintinų rūšių sąrašai yra periodiškai peržiūrimi ir prireikus pakoreguojami. Tokių rūšių problematiką analizuoja ir sąrašą sudarinėja aplinkos ministro įsakymu sudaryta Invazinių rūšių kontrolės taryba, kurioje yra atstovų iš Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų, taip pat iš mokslo ir mokymo įstaigų, Žemės ūkio ministerijos, Žuvininkystės tarnybos, Valstybinės augalininkystės tarnybos ir kitų institucijų.

Invazinė kerplėša

Savotišku invazinių augalų simboliu, matyt, galėtume laikyti Sosnovskio barštį, kuris pirmasis sulaukė neprašyto svečio statuso. Šis it kerplėša išvešėjęs augalas daug kur Lietuvoje matomas ir nelengvai leidžiasi naikinamas.

Sosnovskio barščiai yra iš Kaukazo kilę salierinių šeimos pašariniai, vaistiniai augalas. Lietuvoje užauga iki 5 m aukščio, žydi liepą–rugsėjį, o rugpjūčio–spalio mėnesiais maždaug 4 m spinduliu išbarsto sėklas.

Į Lietuvą Sosnovskio barščiai buvo atvežti žmonių apie 1950 m. Dėl įspūdingos išvaizdos bei didelių žiedynų jie net buvo auginami soduose bei darželiuose. Ilgą laiką bitininkai tikėjo, kad iš šių barščių bitės renka nektarą. Sovietmečiu Lietuvoje buvo siūloma juos auginti kaip silosinius augalus, esą jų lapai maistingi ir mėgstami gyvulių.

Gausėjant neprižiūrimų teritorijų ilgainiui šie augalai nekontroliuojamai išplito beveik visoje mūsų šalyje, dažniausiai apleistose, rečiau šienaujamose pievose, pamiškėse, šalia kelių, paupiuose, išstumdami vietines augalų rūšis ar jas užgoždami. Šie augalai yra labai daigūs. Sunkiai išnaikinami jie dar ir todėl, kad gali atželti iš šaknų, net jei nupjaunami kelis kartus, nes jų tikslas – sužydėti, subrandinti sėklas, jas išbarstyti, tik tuomet jie nudžiūsta. Dažniausiai Sosnovskio barščiai sužydi 4–5 metais ir tuomet nunyksta (dėl to šienavimas yra neefektyvi priemonė). Jie užaugina iki 10 cm storio šaknį, kuri giliai, iki 60 cm, įsitvirtina grunte.

Sosnovskio barščiai yra kenksmingi žmogui: visos augalo dalys kaupia daug aktyvios medžiagos furanokumarino, kuri žmogui prisilietus prie augalo, juos skinant ar šienaujant gali smarkiai apdeginti neapsaugotą odą, sukelti ypač stiprią organizmo alerginę reakciją: odos paraudimą, dideles vandeningas pūsles, kurios plyšusios virsta ilgai negyjančiomis žaizdomis. Sultys paprastai sukelia uždegimą apšvietus tiesioginiams saulės spinduliams, todėl reikia būti ypač atsargiems saulėtomis dienomis. Gyvuliams Sosnovskio barščiai paprastai nekenkia, nes jų odą saugo kailis.

Gražūs ir kvapūs

Įkandin mūsų ekosistemai žalingų Sosnovskio barščių invazinių augalų sąraše netrukus ėmė rikiuotis kiti kitados susižavėjimą kėlę augalai.

* XX a. pradžioje į Lietuvą dėl savo patrauklios išvaizdos buvo atvežta iš vakarinės Šiaurės Amerikos dalies kilusių mėlynomis ar purpurinėmis žiedų kekėmis pasipuošiančių gausialapių lubinų. Jie sėti miškuose ir pamiškėse žvėrių pašarui, dirvožemiui pagerinti, iš jų formuotos priešgaisrinės juostos, lubinai buvo nereti ir kaimo sodybų darželiuose. Deja, ilgainiui susižavėjimas šiais atėjūnais ėmė blėsti, nes buvo pastebėtos itin neigiamos jų savybės. Įsitikinta, kad dėl gebėjimo kaupti azotą jie naudingi žemės ūkiui, tačiau augdami ir greitai plisdami natūraliose teritorijose, pavyzdžiui, pievose, ir jas patręšdami taip jas sunaikina.

* Pasirodo, jog ir puošniosios baltažiedės robinijos, dažnai vadinamos akacijomis, kurios ligi šiol pavasarį pražysta ne prie vienos sodybos ir kuriomis sostinę papuošti žadėjo meras Remigijus Šimašius, yra nedraugiškos mūsų aplinkai – jos sparčiai plinta atžalomis. Jeigu pasodiname vieną augalą ir jį pažeidžiame, jis gali plisti savo atžalomis iki 70 metrų, be to, plinta ir sėklomis. Nemažai yra pavyzdžių, kai pasodinus šiuos augalus parkuose ar palei kelią, pavyzdžiui, Kuršių nerijoje, Dzūkijoje ar ir pačiame Vilniuje, ir pradėjus juos genėti ar kitokiu būdu riboti augimą, jie sparčiai pradėdavo formuoti didžiulius naujų ūglių sąžalynus. Toks nekontroliuojamas augalo plitimas pripažintas kenksmingu mūsų biologinei įvairovei.

* Dar vieni labiausiai Lietuvoje paplitusių invazinių augalų – uosialapiai klevai. Šiuos iš Šiaurės Amerikos kilusius medžius pradėta sodinti parkuose kaip dekoratyvinius augalus 1936 m., o po keturių dešimtmečių jie išplito upių pakrantėse, pamiškėse, pakelėse. Ši rūšis plinta labai lengvai, nes vaisius išnešioja vėjas ir vanduo. Uosialapiai klevai sparčiai įsitvirtina ir nustelbia vandens telkinių pakrančių buveines keldami grėsmę jose gyvenančioms vietinėms rūšims. Šie klevai yra labai gyvybingi. Nupjauti kaip įprasti medžiai jie netrukus pradeda leisti atžalas iš kelmo.

Invaziniai Lietuvoje augalai taip pat yra smulkiažiedės sprigės, bitinės sprigės, vėlyvosios ievos, raukšlėtalapiai erškėčiai, dygliavaisiai virkšteniai, šeriuotosios šiušelės, varpinės medlievos, vėlyvosios rykštenės, aukštosios rykštenės, siriniai klemaliai, kanadinės rykštenės, kanadinės elodėjos, tankiažiedės rūgštynės, šluotiniai sausakrūmiai, ilgakočiai lakišiai, muilinės gubojos.

Gailėti negalima, naikinti

Aplinkos ministerijos darbuotoja L. Janulaitienė primena, kad žmonėms neleidžiama auginti, pardavinėti ar kitaip naudoti invaziniais pripažintų augalų – juos galima tik naikinti.

Pasitikrinti, ar augalas yra laikomas invaziniu, galima Aplinkos ministerijos interneto svetainėje. Čia pateikiami ir tų augalų aprašymai bei nuotraukos. Šiais metais Gamtos tyrimų centras kartu su Aplinkos ministerija, įgyvendindami projektą „Invazinių ir svetimžemių rūšių tyrimai gamtoje“, planuoja surengti keturis seminarus, taip pat parengti ir išleisti leidinį apie invazines rūšis bei jų naikinimo metodikas.

Norint naikinti invazinius augalus reikia tam tikro išmanymo, nes kitaip galime prisidaryti daugiau žalos nei naudos. Todėl sumanius kovoti su tokiais augalais, pirmiausia reikia pasidomėti ir parengti jų naikinimo veiksmų planą.

Invazinės augalų rūšys dažniausiai labai smarkiai plinta sėklomis, atžalomis ar kereliais. Todėl neužtenka invazinius augalus tik iškirsti ar išrauti, nes, pavyzdžiui, Sosnovskio barščių sėklos dirvožemyje išlieka gyvybingos trejus ir daugiau metų.

Kur kas efektyvesnis kovos su invaziniais augalais būdas – naikinti herbicidais. Tarkim, jeigu baltažiedę robiniją nupjausite ar nugenėsite, ji gaus stiprų impulsą su dar didesne jėga prisikelti – sparčiai pradės auginti miegančiuosius pumpurus arba leisti atžalas. Tokiu būdu naikinimo procesas duos priešingų rezultatų. Iš tikrųjų baltažiedės robinijos, kaip ir kai kurie kiti invaziniai augalai, yra džiovinamos cheminėmis medžiagomis stiebe kas 10 cm išgręžus skyles ir vegetacijos metu suleidus į jas herbicidų. Taip herbicidai tolygiai pasiskirstys po visą augalą ir, sėkmingai atlikus šią procedūrą, antraisiais metais augalas nudžius ir nebeleis atžalų. Tik tada medį bus galima nupjauti.

Žalą daro ir gyvūnai

Apie kai kuriuos mūsų aplinkoje šmėstelėjančius gyvūnus kalbame be meilės ir esame linkę jų atsikratyti. Tai – invaziniai gyvūnai, kurie sparčiai daugindamiesi pirmiausia pradeda kenkti tradicinėms mūsų gyvūnų rūšims, stumdami juos į Lietuvos raudonąją knygą ar net visai išnaikindami, pavyzdžiui, europines audines. Tokių gyvūnų, kurie įrašyti į medžiojamųjų rūšių sąrašą, medžioklė paprastai neribojama.

Lietuviškajame invazinių rūšių sąraše šiuo metu yra 17 gyvūnų: kanadinė audinė, pilkoji žiurkė, kanadinė berniklė, puošnusis ir raštuotasis vėžliai, rainuotasis ir žymėtasis vėžiai ir kt. 2016 m. koreguojant sąrašus buvo įrašyta viena vėžiagyvių rūšis – gauruotoji šoniplauka, o keletas gyvūnų rūšių, kurias sunku suvaldyti ir naikinti, buvo išbrauktos: paprastoji dreisena, baltoji jūrų gilė, apželtkojis krabas bei spygliuotoji vandens blusa.

Šeimininkauja kiemuose

Pastaraisiais metais vis dažniau, ypač Neringoje, arčiau gyvenviečių, pasirodo paprastieji meškėnai. Pirmosios žinios apie šio mums neįprasto gyvūno pasirodymą Lietuvoje pasklido dar 2010 m. Tada buvo rašoma, kad Rokiškio rajone sumedžioti trys meškėnai.

Paprastieji meškėnai yra Šiaurės Amerikos gyventojai. Dėl vertingo kailio meškėnai buvo aklimatizuoti ir Europoje. Kaimyninėse šalyse šie žvėreliai jau seniai žinomi: į Lenkiją jų atklysta iš Vokietijos, kur jie buvo įveisti prieškariu, Baltarusijoje sovietmečiu meškėnus pradėta auginti ir veisti kaip kailinius žvėrelius.

Mėgstamiausios meškėnų gyvenamos vietos yra miškai, kuriuose daug upių ir ežerų, tačiau jie nevengia ir žmogaus apgyvendintų vietų, įsikuria senų medžių uoksuose, todėl dažniausiai pastebimi senuose parkuose, soduose, kur yra stambių senų medžių. Žiemą meškėnų paprastai nematyti, nes jie įminga žiemos miegu. Vislių, beveik neturinčių natūralių priešų ir puikiai prisitaikančių gyventi urbanizuotose vietovėse šių žvėrelių gausėja ir jų gimtinėje, ir mūsų žemyne.

Gamtoje šie už namines kates nedaug didesni chuliganai tampa labai pavojingi. Jų grobiu gali tapti bet kas, kas juda ir yra mažesnis už jį. Meškėnai naikina visas sparnuočių rūšis, mat puikiai laipiodami medžiais be vargo pasiekia paukščių – ir perinčių drevėse, ir sukančių atvirus lizdus – perėjimo vietas. Jie tobulai išgeria kiaušinius, neišliedami nė lašo pro šalį. Kurtiniams, tetervinams ir kitiems ant žemės perintiems paukščiams meškėnai yra tikra nelaimė, kaip ir smulkesniems žvėreliams, varliagyviams, ropliams, bestuburiams.

Žavėjo prašmatniu kailiu

Mūsų protėviai apie usūrinius šunis (mangutus) absoliučiai nieko nežinojo, nes jų mūsų gamtoje paprasčiausiai nebuvo. Pirmą kartą Lietuvoje šis gyvūnas buvo užfiksuotas Ignalinoje tik 1948 m.

Iš Tolimųjų Rytų kilę mangutai į mūsų platumas buvo įvežti – pirmiausia į Baltarusiją ir Latviją, o iš kaimyninių šalių atsibastė ir į mūsų kraštą. Šie žvėreliai žmones patraukė puriu, ilgo plauko rusvai juosvu kailiu, iš kurio masiškai būdavo siuvamos šiltos apykaklės, žieminės kepurės, kailiniai. Šiuo tikslu mangutus žmonės augindavo net namuose.

Viena ryškiausių mangutų savybių yra unikalus gebėjimas prisitaikyti prie bet kokios aplinkos ir gyvenimo sąlygų. Usūriniai šunys paprastai įsikuria ten, kur yra gera mitybos bazė, o jų meniu sąrašas yra labai ilgas: varliagyviai, smulkieji žinduoliai, paukščiai, vabzdžiai, uogos, vaisiai.

Šie gyvūnai sparčiai dauginasi. Usūrinio šuns patelė gali atvesti netgi daugiau kaip dešimt jauniklių. Maždaug prieš 70 metų Lietuvoje pirmą kartą pastebėti žvėreliai šiandien jau sudaro ne tokią ir mažą populiaciją – jie skaičiuojami tūkstančiais.

Vertingas ir gražus mangutų kailis tikrai neatperka tos žalos, kurią jie padaro naikindami gyvūnus ir platindami pavojingų ligų sukėlėjus. Labiausiai dėl jų kenčia mūsų paukščiai, mat šie ilgakailiai keturkojai be jokio gailesčio sušlamščia paukščių lizduose aptiktus kiaušinius, jauniklius ar net ir suaugusiuosius. Medžiuose perinčių paukščių jie nepasiekia, tačiau sudoroja viską, ką aptinka ant žemės.

Atkeliavo iš Amerikos

Ondatros taip pat yra invazinių gyvūnų sąraše. Jos natūraliai gyvena Šiaurės Amerikoje, o į Europą buvo atvežtos apie 1905 m. ir čia paplito. Lietuvoje ondatros gyvena nuo 1954 m., kai 82 šie gyvūnai buvo atvežti iš Rusijos, Archangelsko.

Labiausiai vertinamas ondatrų kailis. Nuo seno buvo žinoma, kad vyriškai ondatrų kailio kepurei pasiūti reikėdavo aštuonių šių gyvūnų kailių.

Ondatros – stambūs, vandenyje gyvenantys žiurkėninių šeimos graužikai. Išvaizda panaši į bebrų, tik ondatros mažesnės. Šie vandenį mėgstantys gyvūnai yra labai vislūs. Patelė gali net du kartus per sezoną atsivesti iki dešimties jauniklių. Jie greitai subręsta – metų patelės jau gali daugintis. Ondatros daro žalą kanalams ir apsaugos nuo potvynių sistemoms.

Žala gamtai ir mums

Gamtosaugininkai viliasi, kad visuomenės požiūris į invazinius augalus bei gyvūnus ir jų daromą žalą ilgainiui keisis ir vis daugiau žmonių suvoks, jog ne viskas, kas gražiai atrodo, turi rasti vietos mūsų aplinkoje.

Reikia nepamiršti, kad Europos Sąjungos invazinių rūšių sąraše yra dar daugiau augalų ir gyvūnų rūšių, kurių atstovų galbūt mūsų šalyje neaptinkama, bet jų auginimas, laikymas ar prekyba jais draudžiami. Šiame sąraše yra dekoratyvinių žuvyčių, gyvačių, varliagyvių, skruzdėlių, paukščių ir kitų grupių rūšių, todėl būtina susipažinti su šiuo sąrašu, kad išvengtume visapusiškos žalos – ir gamtai, ir sau.

Už invazinių rūšių augalų ar gyvūnų auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų. Už tokių egzempliorių tiekimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300–500 eurų bauda, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800–1500 eurų baudos.