Dirvožemis yra vienas seniausių gamtos darinių ir išteklių, nuo kurio priklauso aplinkos kokybė, žmonių, augalų ir gyvūnų apsirūpinimas maistu, tai – viso gyvojo pasaulio sėkmingo egzistavimo sistema. Tačiau dirvožemio kokybė kasdien kelia vis didesnį susirūpinimą.

Rima Marcinkevičienė

Dirvožemio ištekliai Žemėje yra riboti: 71 proc. viso Žemės paviršiaus sudaro jūros ir vandenynai, o likusi sausuma – tai ledynai, dykumos, pelkės, kalnai, upės ir ežerai, amžino įšalo teritorijos arba žemdirbystei netinkami išdžiūvę, užmirkę, akmeningi plotai. Be to, didelė dalis dirvožemių yra nukentėjusi dėl žmonių veiklos: jie nualinti ir pažeisti, juose netinkamai ūkininkaujama, masiškai kertami miškai, buvusiose derlingose žemėse vykdoma pramonės veikla, auga miestai ir t.t.

Specialistai vis dažniau kalba apie dirvožemio degradaciją, kuri dažniausiai skirstoma į cheminę ir fizinę. Cheminė degradacija – tai dirvožemio tarša, rūgštėjimas, o fizinę sukelia dirvožemio erozija, suspaudimas, užmirkimas.

Nerimą kelianti dirvožemio erozija

Bene daugiausia (iki 50 tūkst. kv. km) dirbamų žemės plotų kasmet prarandama dėl dirvožemio erozijos. Kas tai yra?

Judantis vanduo, vėjas, įvairūs dirbantys mechanizmai ar gyvūnai, pernešantys dirvožemio daleles į kitą vietą, pagreitina dirvožemio viršutinių sluoksnių irimą. Natūrali dirvožemio erozija, kurią sukelia vėjas ir vanduo, yra įprastas, nuolat vykstantis reiškinys. Tačiau dirbamose žemėse vyrauja dirvožemio erozija, kurią paskatina žmogaus veikla: arimas, akėjimas, kultivavimas, dirvos purenimas bei suslėgimas, kasimas bei stumdymas galinga žemės ūkio ir statybų technika daro didžiulį neigiamą poveikį dirvos sveikatai.

Žmogaus veiklos sukelta dirvožemio erozija vadinama skatinamąja arba antropogenine. Būtent ji ir verčia labiausiai nerimauti. Erozija blogina dirvožemio fizikines savybes, mažina derlingumą bei organinių medžiagų atsargas, trukdo žemdirbystei, gali dirvožemį iš dalies ar visiškai sunaikinti.

Dirvožemio erozijai pažaboti būtinos specialios priemonės

Pastaruoju metu ir mokslininkai, ir žemdirbiai pastebi, kad reikia įdėti vis daugiau pastangų, norint išauginti gerą derlių. Viena iš priežasčių yra nualinti, suslėgti, prastai aeruojami, užmirkę arba dėl sumažėjusio humuso kiekio drėgmės nelaikantys dirvožemiai. Todėl išsaugoti dirvožemį ir visą gamtinę aplinką yra vienas svarbiausių šiuolaikinio žmogaus veiklos uždavinių.

Sparčiai didėjant žmonių skaičiui ir technologiniam progresui, žmogaus padaroma žala dirvodaros procesui tapo net pavojinga. Intensyviai ūkininkaujant, naudojant vis daugiau mineralinių trąšų ir pesticidų derlius didėja, tačiau dirvožemis praranda natūralų derlingumą ir tampa negyva terpe, kurioje augalai gali augti tik gaudami vis daugiau ir daugiau trąšų. Ypač šis pavojus išauga, jei nenaudojamos organinės trąšos ir nepaisoma sėjomainos.

Dirvožemio erozijai pažaboti privalo būti taikomos antierozinės apsaugos priemonės. Jų tikslas – sustabdyti ar bent jau sumažinti vykstančią eroziją, atkurti erozijos nualintų dirvų derlingumą. Antierozinės apsaugos priemonės nėra naujas dalykas – apie jas diskutuojama ir jos taikomos jau gana seniai. Tai ir dirvožemio apsaugą reglamentuojantys įvairūs teisės aktai, ir agronominės, hidrotechninės, ūkinės-organizacinės priemonės.

Be sėjomainos – nė žingsnio!

Viena efektyvesnių erozijos nualintų dirvožemių gelbėjimo priemonių yra sėjomaina. Be jos neįsivaizduojamas šiuolaikinis ūkininkavimas. Juk sėjomaina – sėkmingos daržininkystės pagrindas. Taigi reikia griežtai laikytis sėjomainos, nes ji neleidžia nualinti dirvos.

Kiekvienos kultūros augimo sąlygos šiek tiek skiriasi. Įvairūs augalai iš skirtingų dirvos sluoksnių išsiurbia nevienodą kiekį įvairių medžiagų. Tos pačios rūšies augalai naudoja tik tam tikras maisto medžiagas, todėl ilgiau auginami toje pačioje vietoje labai nualina žemę. Pavyzdžiui, kopūstai pasisavina ypač daug azoto, todėl po jų tinka sodinti ankštines kultūras, papildančias dirvą šiuo elementu.

Taigi svarbu išsaugoti derlingą dirvą, t.y. aprūpinti būsimus augalus pakankamu mineralinių medžiagų kiekiu, leidžiančiu jiems normaliai augti ir vystytis. Augalus kiekvienais metais kaitalioti reikia taip, kad dirvožemyje esančios medžiagos būtų išnaudojamos kuo racionaliau. Daržoves galima kaitalioti atsižvelgiant į skirtingą maisto medžiagų poreikį. Šiuo požiūriu skiriami daug ir mažai maisto medžiagų naudojantys augalai. Štai sočiai bei vidutiniškai maitintis mėgsta kopūstai, moliūginiai augalai, paprikos, pomidorai, bulvės, svogūnai, salotos. Todėl kitais metais tose vietose gerai augs „mažavalgiai“ ankštiniai augalai.

Dažnai neįvertinama ir tai, kad augalų šaknys ne tik išsiurbia maisto medžiagas iš dirvos, bet ir išskiria toksinių medžiagų, neigiamai veikiančių giminingus augalus. Įdomiausia, kad šios medžiagos vieniems augalams gali padėti augti, o kitus veikti kaip nuodai. Štai dėl ko taip dažnai yra kalbama apie sėjomainos svarbą.

Kas nutinka dirvožemiui, kai nesilaikoma sėjomainos taisyklių?

Kaip minėta, nesilaikant sėjomainos taisyklių dirvoje sparčiai ima kauptis biologiškai aktyvios cheminės medžiagos kolinai, kuriuos išskiria pačių augalų šaknys! Kolinai veikia kaip šaknų augimo, sėklų dygimo inhibitoriai, slopina ir savosios rūšies augalų dygimą bei augimą arti vieni kitų, todėl mažina konkurenciją ir padeda išlikti tik stipriausiems. Kai kurios kultūros labai jautrios kolinų poveikiui (burokėliai, špinatai), kitoms tai ne taip kenksminga (ankštinės kultūros, kukurūzai). Ypač daug kolinų išskiria agurkai, morkos, kopūstai, todėl jiems augti toje pačioje vietoje kelerius metus yra tiesiog pražūtinga.

Netaikant sėjomainos dirvoje drastiškai ima mažėti maistingųjų mikroelementų. Kiekvienai kultūrai reikalingas skirtingas tam tikrų mikroelementų kiekis, todėl kelerius metus auginant tas pačias kultūras toje pačioje vietoje, iš dirvos gali būti visiškai išsiurbta viena ar kita medžiaga.

Dėl sėjomainos nepaisymo kenčia ne tik dirvožemis, bet ir augalai, nes vienoje vietoje susikaupę kenksmingi mikroorganizmai ir kenkėjai visa jėga ima naikinti jiems jau gerai pažįstamus augalus. Ilgai auginant vienoje vietoje tą pačią kultūrą dirvoje kaupiasi grybinių ir bakterinių ligų sukėlėjai. Tai gresia salotų, pomidorų, agurkų, kopūstų ir kitų kultūrų epidemijomis. Štai kodėl po kopūstinių augalų geriausia pasodinti bulvių arba žalumynų, po bulvių puikiai tinka braškės ir pomidorai, o po moliūginių augalų gerai auginti šakniavaisius!

Taigi tinkamai vykdoma sėjomaina padeda:

• stabdyti dirvožemio eroziją, pagerinti dirvos sudėtį, padidinti naudingųjų medžiagų kiekį, išlaikyti dirvos derlingumą;
• efektyviau naudoti trąšas, minimizuoti neigiamą mineralinių trąšų poveikį;
• padidinti derlingumą, sumažinti kenkėjų skaičių ir ligas sukeliančių bakterijų populiacijas.

Harmonijoje su gamta

Gelbėjant nualintus dirvožemius mokslininkai taip pat rekomenduoja naudoti daugiau biologinių preparatų, atsisakyti nepagrįsto ir per daug intensyvaus žemės dirbimo, t.y. ne kovoti su gamta, o gyventi su ja harmoningai. Toks požiūris skatina biologinę įvairovę, mažina neigiamą poveikį mūsų planetos ekologijai, bet drauge patenkina ir visus žmonių poreikius. Žmonija neišvengiamai artėja prie tokio ūkininkavimo būdo, kurio metu auginant augalus bandoma pamėgdžioti gamtoje vykstančius procesus.

Išmintingas planavimas ir ūkininkavimas ne tik saugo dirvožemį, didina dirbamos žemės efektyvumą ir produktyvumą, bet ir palengvina mūsų pačių darbą. Geriausių rezultatų ūkininkaujant pasiekiama tada, kai žmogus stebi gamtoje vykstančius procesus ir veikia drauge su gamta. Pavyzdžiui, ilgai stebint orų sąlygas, sklypo specifiką bei jo mikroklimatą pavykta suprasti, kokius augalus geriausia auginti, kur užveisti sodą bei daržą ir net kokį namą statyti. Labai svarbu, kad augalai, kurie sodinami dabar, gerintų, o ne skurdintų dirvožemį.

Todėl akcentuojama sideratų nauda, siekiama sodinti kuo daugiau daugiamečių augalų, sodinant atsižvelgti į augalų suderinamumą, tinkamus ir netinkamus priešsėlius ir pan. Ne mažesnę reikšmę turi ir racionalus visų turimų resursų – šviesos, dirvos, šilumos, vandens, vėjo – naudojimas bei siekis panaudoti kiek įmanoma daugiau atsinaujinančių išteklių: tai ir sėklų paruošimas tolimesnei sėjai, ir ekologiškų medžiagų naudojimas ir vaisių bei žolelių džiovinimas saulėje, ir medžių sodinimas, ir, žinoma, sėjomainos taisyklių paisymas.