XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje kaimo sodybose prieš Kalėdas lietuviai namus puošdavo šiaudų sodais – auksu spindinčius meno kūrinius kabindavo garbingiausioje vietoje, virš stalo, prie kurio Kūčių valgyti susirinkdavo net kelios vienos šeimos kartos. Kad tradiciniai šiaudų sodai ir dabar vertinami kaip įstabūs meno kūriniai, neabejoja ir juos jau daug metų rišanti Jurbarko tautodailininkų klubo „Mituva“ narė Birutė Bartkutė.

Daiva Bartkienė

Su šiaudais – nuo vaikystės

Nėra vasaros, kad Birutė nebraidytų gimtaisiais Suvalkijos laukais, nerinktų žolelių ir nedžiovintų jų senelių namų palėpėje. Dar vasarai nepersiritus į antrą pusę, gimtojo Griškabūdžio laukuose ji skina ir javų stiebus. Suvalkijoje gerai dera visi javai, bet Birutė pjauna tik gražiai nuaugusius kvietrugių stiebus. Ir nelaukia, kol jie subrandins derlių, – daro tai jau birželio pradžioje, vos tik kvietrugiai peržydi. Tuo laiku jų šiaudai dar turi žalumos, o pakabinti džiovinti pamažu įgauna auksinį atspalvį. Iš ilgus metus kauptos patirties suvalkietė žino, kad tokių augalų stiebai ir išdžiūvę lieka elastingi, neskyla ir netrūkinėja. O tai ypač svarbu rišant šiaudų sodus.

„Šiaudų prisirinkti tolygu pusę darbo padaryti. Augalus pjaunu tik tam tikru laiku. Prisipjovus saulėtą dieną nieko gero nebus – lyginant šiaudas suaižės. Reikia surinkti elastingus, išdžiovinti vėjo prapučiamoje vietoje. Tokie ir Joninių vainikams pinti tinka – kartais supinu iš šviežios žaliavos Jonams ir Janinoms“, – neslepia Jurbarko kultūros centre jau daugiau kaip 30 metų etnokultūrą puoselėjanti moteris.

Šiaudai ją sužavėjo vaikystėje, kai pamatė senelio 80-mečiui padovanotą sveikinimą ant lino. Tokius anksčiau darydavo Dailės kombinato darbuotojai. Prisirinkusi laukuose šiaudų, Birutė pati pabandė klijuoti ant laikraščių ir karpyti norimas figūras – juokiasi, kad anuomet suklijuotos ant popieriaus šiaudinės figūros atrodydavo kaip blynai. Bet kai išmoko ir pradėjo karpyti mažomis žirklutėmis, sukurdavo tikrai gražių atvirukų. Mokydamasi Klaipėdos konservatorijoje, užsidirbdavo vieną kitą rublį – tuomet už atviruką, kuriuos buvo populiaru siųsti užsienyje gyvenantiems giminaičiams, visai nemažai mokėdavo.

Sodus atskiria iš paukščiukų

Iš Šakių rajono kilusi ir po 40 metų į tėviškę gyventi sugrįžusi B. Bartkutė pripažįsta, kad Suvalkijoje moterys savo trobų sodais nepuošdavo. Tradicinė šio krašto puošyba – karpiniai iš popieriaus, tačiau dabar ir ji pati pažįsta net kelias griškabūdiškes, kurios puikiausiai riša sodus.

B. Bartkutė neslepia, kad ir ją šiaudų sodai visada žavėjo. Žiūrėdama į sudėtingas architektūrines konstrukcijas, niekaip negalėdavo patikėti, kad jos sukurtos iš rankose trupančių šiaudelių.

„Varvindama seilę, sukdavau galvą, kaip tuos šiaudus surišti, kad gaučiau tokią sudėtingą konstrukciją. Mėginau, bet toks ažūras niekaip nepavykdavo – kol nenuvažiavau į Liaudies kultūros centre surengtą seminarą. Užteko pamatyti, kaip surišami kampai, ir iškart supratau, ką daryti, kad ant vieno siūlelio kabinama sudėtinga konstrukcija nesusiskersuotų, o gražiai suktųsi“, – pasakojo moteris.

Birutės sodai išskirtiniai – ji puošia juos tik paukščiukais. Ir ne paprastais, tradiciniais, o stilingais, plačiomis, supintomis nugarėlėmis, garbanotais sparneliais, papurusiomis uodegėlėmis.

„Tradiciniai sodai yra vientisos konstrukcijos, o man gražu, kai faktūra suskaidyta į keletą dalių – pasuki tokį sodą, ir žiūrint į jį apima jausmas, kad matai visą aplink Saulę skriejančią mūsų galaktiką, su mūsų visų gyvenimais, džiaugsmais ir bėdomis“, – sako B. Bartkutė.

Tačiau surišti tokius daugiafaktūrius sodus daug sudėtingiau nei tradicinius vientisus – reikia įdėti daugiau darbo ir turėti įvairiausio storio šiaudų, mat į kraštinius, storesnius, surišamus dėl stiprumo, dar veriamas plonesnis šiaudelis.

Birutė tikina, kad jai toks darbas niekada neatsibosta – kai paima šiaudą sodui rišti, nepastebi, kada prašvinta ir kada vėl sutemsta ankstyvas vakaras. Pasak jos, įgudusiam rišėjui dideliam sodui surišti mėnesio nereikia. Bet prieš tai ilgai turi čiupinėti šiaudą, kad paėmęs iškart žinotum, ar iš jo išeis paukščiukas, o jei perlūžo – mokėtum pakeisti ir žinotum, kur ką patempti, kad po sparneliu atsirastų bangelės.

Riša ir vestuvėms, ir krikštynoms

B. Bartkutė seniai įsitikino, kad šiais laikais dovanų prasmė labai pakito. Anksčiau žmonės, eidami į vestuves, jauniesiems sunešdavo gyvenimo pradžiai reikalingus daiktus, sveikindami artimuosius, svarstydavo, ko jiems galėtų trūkti. Dabar pasiekėme tokį gyvenimo lygį, kai visi turi per daug daiktų, todėl vis labiau atsigręžiame į tikrąsias vertybes.

„Man gražu, kai žmonės dovanoja vieni kitiems rankų darbo tradicinio meno kūrinius – tai dalykai, kurių pinigais neįvertinsi. Už tiek, kiek kainuoja sodai, niekas nesutiktų jų rišti – tai ilgas ir kruopštus darbas, bet rezultatas – stulbinamai gražus. Jame tiek daug detalių, kad atrodo, jog visas žmogaus gyvenimas, visi Dievo kūriniai šiaude sutelpa“, – įsitikinusi B. Bartkutė.

Per daugiau nei 30 metų ji yra surišusi daugybę sodų, kuriuos žmonės dovanojo ir vestuvėms, ir krikštynoms. Kai kas nors paprašo surišti sodą, Birutei svarbu žinoti, ne tik kada reikia dovanos, bet ir kam ji bus skirta, nes rišdama galvoja apie tuos žmones, linki jiems darnaus, gražaus gyvenimo.

Ne be reikalo tikima, kad sodai turi užkoduotą energiją, – nesuskaičiuojama daugybė mazgelių juose nuo seno laikomi žmogaus apsauga. „Kuo didesnis šiaudų sodas, tuo daugiau jame mazgelių – ten, kur atsiranda daugiau nei vienas šiaudas, rišamas mazgas. Todėl sodai ir buvo kabinami virš naujagimio vygės arba virš stalo, prie kurio susirenka vakarieniauti šeima, – buvo tikima, kad sodui sukantis skleidžiasi šeimą sauganti, darną ir gėrį skleidžianti protėvių energija.

Nors kai kur rašoma, kad nuplauti dulkes nuo sodų galima pakišus po dušu, suvalkietė ne kartą įsitikino, kad tokių kūrinių pataisyti nepavyksta. „Sakau, dar išplaukit šampūnu“, – juokiasi Birutė, patarianti dulkes nuo šiaudų sodų nupurtyti švelniu šepetėliu.

Sodą paaukojo baltų dievams

Birutė sako, kad šiaudų sodus galima laikyti 7–9 metus, paskui reikėtų sudeginti, kaip Lietuvoje visada buvo ir tebėra deginami šventinti kryžiai.

Daugybę metų Jurbarko kultūros centro fojė kabojusį šiaudų sodą per Pavasario lygiadienio šventę D. Bartkutės vadovaujamo folkloro kolektyvo „Imsrė“ narės paaukojo baltų dievams.

„Imsrė“ ir iš jos išaugęs vaikų folkloro kolektyvas „Imsriukas“ dainuoja lietuvių liaudies sutartines. B. Bartkutė tikina, kad meditacijai prilygstantis sutartinių skambėjimas labai panašus į būseną, kuri apima rišant ar žiūrint į ore lyg vizija besisukantį šiaudų sodą.

Tautodailininkė džiaugiasi, kad vis dar atsiranda moterų, kurios nori išmokti pajusti šiaudą, supranta jo grožį.

Prieš didžiąsias metų šventes Jurbarko kultūros centre arba mokyklose ji rengia edukacijas. Vaikai nedaug išmoksta, tačiau pačiupinėja šiaudą, suriša bent vieną reketuką – mažiausią sodo dalelytę, kurios ir sudaro visą tradicinio šiaudų sodo pagrindą.

„Sodui sukurti reikia tik šiaudų, kantrybės ir mokėti surišti vieną vienintelį mazgą. Žinoma, tai ne vaikų darbas, bet atsiranda ir viena kita moteris ar vyresnė mergina, kurios nori pasimokyti, – džiaugsiuosi, kai po kelių edukacijų pamatau, kad joms gerai sekasi. Iš patirties žinau, kad niekada nevėlu pradėti ką nors bandyti – jei yra noras, sėkmė garantuota“, – įsitikinusi B. Bartkutė, praėjusią žiemą nusimezgusi raštuotas pirštines, nors nuo vaikystės virbalų net neimdavo į rankas. Tas darbas jai atrodė nuobodus ir beprasmis, nors gražiai mezgė ir Birutės močiutė, ir mama.

Dabar abi jos būtų galėjusios vadintis tautodailininkėmis, kaip ir B. Bartkutės senelis, Griškabūdyje turėjęs nuosavą kalvę. Lietuviškas grožio supratimas ateina iš labai seniai, perduodamas kartų kartoms, kaip ir dainos, kurias ne tik prie stalo, bet ir darbus dirbdami: megzdami, ausdami, pindami – dainuodavo mūsų senoliai. Šiaudų sodai – tos pačios lietuvių senosios pasaulėžiūros atspindys, keliantis mūsų žvilgsnius aukštyn ir simbolizuojantis žmogaus gyvenimą tarp žemės ir dangaus, tarp pradžios ir pabaigos.