Su augalais ir transporto priemonėmis neretai atsivežame ir kenkėjų. Specialistai įspėja, kad mūsų šalyje jų tik daugės. Šią vasarą sodininkai kentėjo nuo invazinių šliužų gausos, nemažai žalos padarė ir dar vieni palyginti neseniai į Lietuvą patekę nelegalūs imigrantai – buksmediniai ugniukai. Ką turėtume žinoti apie šiuos drugius ir ką daryti, kad šie kenkėjai nesunaikintų mūsų taip mėgstamų dekoratyviųjų buksmedžių?

Meilė TARAŠKEVIČIENĖ

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Gėlininkystės kolekcijų sektoriaus vadovės dr. Sonatos Kazlauskaitės, pirmieji buksmedinių ugniukų (Cydalima perspectalis) pėdsakai aptikti prieš 3 metus ir visai ne Kaune ar jo apylinkėse, kur šią vasarą jie karaliavo, bet Vilniaus rajone.

„Kol žala nedidelė, specialiai kenkėjų niekas neieško, todėl ir neatrodo, kad jų yra daug, tačiau atidžiau paieškoję tikrai rastume, – sako mokslų daktarė. – Jei kenkėjus tenkina aplinkos sąlygos, jie dauginasi, jų populiacija didėja, natūralu, kad ir išplinta didesniame areale. Be to, naujas vietas žaladariai pasiekia transporto priemonėmis ar su perkamais augalais. Tad niekas kitas, tik mes patys padedame jiems kuo plačiau pasklisti.“ Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad šie drugiai pasislėpę keliauja ne tik su pervežamais augalais, bet ir natūraliai – su vėju jie gali nukeliauti apie 5–10 km per metus.

Lietuvos dendrologų draugijos informacijoje apie buksmedinius ugniukus rašoma, kad jie nuo seno gyveno regionuose, kurie driekiasi nuo Indijos per Korėją, Kiniją iki Rusijos Tolimųjų Rytų. Pirmiausia dėl augalų kolekcininkų neapsižiūrėjimo jie atkeliavo į Didžiosios Britanijos sodus. Šių kenkėjų kontinentinėje Europoje pirmą kartą buvo aptikta Vokietijoje 2007 m., o kaimyninėje Lenkijoje šie drugiai buksmedžiams pradėjo kenkti 2012 m. Iš pradžių jų buvo pastebėta Vroclavo apylinkėse, vėliau – ir pietinėje bei centrinėje Lenkijos dalyje, o galiausiai užfiksuota ir Lietuvoje. Buksmedinių ugniukų taip pat randama Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje.

Pašnekovė įsitikinusi, kad už kenkėjų platinimą mūsų šalyje turėtų būti atsakingi augalų pardavėjai. Juk ne kas kitas, o būtent jie geriausiai žino, kokios bėdos augalus buvo apnikusios ir kokias apsaugos priemones teko naudoti. Aišku, mūsų šalyje išsireikalauti prekiautojų augalais atsakomybės už apkrėstus kenkėjais sodinukus neįmanoma, todėl lieka tik kliautis jų sąžiningumu. Buksmediniai ugniukai Lietuvoje kol kas yra nekarantininiai kenkėjai, todėl, jei medelyne tikrintojai jų ir aptiktų, savininkas vis tiek gautų fitosanitarinį pasą, suteikiantį teisę prekiauti sodinukais.

Gamtos tyrimo centro duomenimis, Kaune buksmedinių ugniukų židinys atsirado ne dėl augalų platintojų kaltės. Pastaruosius 10 metų šių kenkėjų pažeistų augalų nebuvo pastebėta. „Manau, kad buksmediniai ugniukai plinta transportu, nes pirmieji šie drugiai buvo sugauti prie didžiųjų transporto mazgų – Ukmergės ir Molėtų kelių, jūrų uosto, – sako Gamtos tyrimo centro entomologas Povilas Ivinskis, tikinantis, jog ugniukus sunku pastebėti, kol yra nedaug pažeidimų. – Pavyzdžiui, Kauno botanikos sode jie ne iškart pastebėti, nors pro buksmedžius buvo vaikštoma kiekvieną dieną.“

Reikia bijoti kaip ugnies

Dr. S. Kazlauskaitės teigimu, buksmediniai ugniukai yra specifiniai kenkėjai, tačiau tikėtina, kad jie gali apnikti ir kitus augalus, pavyzdžiui, bugienius, mahonijas ir kt. Yra duomenų, kad tėvynėje jie įsikuria japoniniuose bei sparnuotuosiuose ožekšniuose.

„Kol kas Lietuvoje išsamių buksmedinių ugniukų tyrimų neatlikta, todėl tenka remtis įvairiuose šaltiniuose randama informacija“, – sako pašnekovė ir ragina sodininkus pirmiausia pasidomėti, kaip atrodo šie drugiai ir jų lervos.

Buksmedinių ugniukų drugiai yra 30–45 mm ilgio su ruda galva ir balsvos spalvos kūneliu. Priekiniai jų sparnai balti su tamsiai rudu kraštu ir būdinga balta dėmele. Suaugėliai skraido ir kiaušinėlius deda ant lapų apatinės pusės grupėmis po 10–20 birželio–rugpjūčio mėnesiais. Viena patelė, nelygu generacija, maisto kiekis ir oro temperatūra, gali padėti nuo 100 iki 400 kiaušinėlių. Lervos išsirita jau po savaitės. Per vieną sezoną gali išsivystyti 3–4 kartos kas 4–6 savaites. Pastebėta, kad daugiausia žalos padaro antrosios kartos lervos, kurios buksmedžiuose darbuojasi liepą ar rugpjūčio pirmoje pusėje.

Esant apie 20 ºC oro temperatūrai laikotarpis nuo kiaušinėlio iki suaugėlio trunka vidutiniškai 40 dienų. Jeigu paskutinė karta dėl šilto ir ilgo rudens – vėlyva, didelė tikimybė, kad staigiai atšalus ir šalčiams ilgiau užsibuvus lėliukės gali ir neperžiemoti. Tačiau mūsų žiemomis nebebūna didelių šalčių, todėl mažai tikėtina, kad šie kenkėjai žus. Tiesa, šių metų žiema buvo šalta, tačiau storas sniego sluoksnis, iškritęs žemei neįšalus, pavasario sulaukti padėjo visiems kenkėjams.

Sėkmingai peržiemojusios ar išsiritusios naujos buksmedinių ugniukų vikšrai skuba kaip reikiant pasisotinti, vos tik temperatūra pakyla aukščiau negu 15 ºC. Jie intensyviai ėda lapus ir suka aplink juos plonus baltus siūlus. Juose kartu su lervomis galima rasti ir daug jų išmatų. Gerai pasimaitinusios ir išsivysčiusios lervos maždaug po 3 savaičių vėl virsta lėliukėmis ir jau gegužės antroje pusėje ar birželio pradžioje išsiritę drugiai pradeda skraidyti ir dėti kiaušinėlius.

Jauni vikšrai – žalsvai geltonos, o paaugę – šviesiai žalios spalvos su juodais dryžiais ir baltais taškeliais, didoka juoda blizgia galva, iki 4 cm ilgio. Iš pirmo žvilgsnio jie panašūs į kopūstinių baltukų vikšrus. Buksmedinių ugniukų lėliukė (arba kokonas) būna nuo 1,5 iki 2 cm ilgio. Jų spalva pagal vystymosi stadiją yra nuo žalios su tamsiomis juostelėmis iki rudos vystymosi pabaigoje. Šių drugių kokonai žiemoja voratinkliais suklijuotuose lizdeliuose tarp lapų.

„Daugiausia žalos padaro dideliu apetitu pasižymintys vikšrai – jie krūmus palieka plikus, – sako dr. S. Kazlauskaitė. – Taip nukenčia augalų išvaizda, jie netenka dekoratyvumo, be to, be lapų likęs augalas nunyksta, nes nesukaupia jam reikalingų maisto medžiagų.“

Svarbiausia – nepražiopsoti

Dr. S. Kazlauskaitė pataria augalus stebėti, o atpažinus kenkėjus – imtis priemonių. „Vos tik pradėję skraidyti drugeliai poruojasi ir deda kiaušinėlius, todėl kenkėjus reikėtų išnaikinti, kol jie nepadėjo kiaušinėlių, – pataria mokslų daktarė. – Suaugėliams naikinti iš pradžių galbūt vertėtų paieškoti, pavyzdžiui, efektyvių feromoninių gaudyklių ar kitų kovos priemonių, kurias naudoja žmonės šalyse, kur šie kenkėjai jau gerai pažįstami.“

Entomologas P. Ivinskis buksmedinių ugniukų drugius pataria purkšti Lietuvoje registruotais preparatais, skirtais skraidantiems vabzdžiams naikinti. Pasak specialisto, vikšrus sunku pamatyti, todėl, nors ir buksmedžių auginama nedaug, vikšrų rinkimas nuo kenkėjų neišgelbės. Kovai su vikšrais entomologas rekomenduoja ir bakterinius preparatus, taip pat insekticidus, kurie skirti lapus graužiantiems kenkėjams naikinti.

Sisteminio poveikio insekticidai naudojami, kai kenkėjai yra lervos stadijos, tik bėda, kad minėtos priemonės Lietuvoje sunkiai prieinamos. Pasak S. Kazlauskaitės, rinkoje yra leidžiamų naudoti ir registruotų produktų, tačiau praktika rodo, kad jų įsigyti – sudėtinga. Nemažai žmonių šiems kenkėjams naikinti šiemet nusipirko daugelio mėgstamą naudoti preparatą „Actar“, bet jis buvo neefektyvus. Matyt, kenkėjai pastebėti per vėlai, kai buksmedžių lapai jau buvo nugraužti. Kai kurios įmonės, prekiaujančios augalų apsaugos priemonėmis, buksmedinių ugniukų lervoms naikinti siūlo bioinsekticidą „NeemAzal“.

Pastebėta, kad buksmedinių ugniukų vikšrus lesa tik mėlynosios zylės, o kitiems paukščiams šie vikšrai nepatinka dėl juose esančių toksiškų alkaloidų.

Ruduo – sodinukų pirkimo metas. Mokslų daktarė pataria prieš perkant buksmedžius gerai apžiūrėti jų lapus – šie kenkėjai gali veistis tiek lapo apatinėje, tiek ir viršutinėje dalyje. Ant vazonėliuose pasodintų buksmedžių kenkėjų gali ir nebūti, tačiau didelė tikimybė, kad jie pasislėpę substrate. Dr. S. Kazlauskaitė pataria sodininkams išlikti budriems. Pasak pašnekovės, kai kurie šalies specialistai jau dabar ragina buksmedžius keisti kitais augalais. Ar taip sustabdytume kenkėjų invaziją, verta suabejoti, bet bandyti galima. „Didelių bėdų nebus, jei auginsite ne buksmedžių labirintus ar dideles gyvatvores, bet keletą sodinukų“, – dėsto Botanikos sodo darbuotoja, tikinanti, kad auginant pavienius tos pačios rūšies augalus problemų visada būna mažiau.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.