Vaikštinėdami po mišką, parką, sodą ar šiaip gamtoje nesunkiai galime pastebėti ant medžių kamienų augančias samanas ar kerpes. Ar šie tarsi svetimkūniai ant medžių žievės įsikūrę kiti augalai daro jiems didelę žalą?

Laimius STRAŽNICKAS

Iš medžio nieko neatima

Gamtininkas Almantas Kulbis aiškina, jog samanos yra vadinamieji epifitai – augalai, augantys ant kitų augalų, bet jais pasinaudojantys tik kaip atrama ir nesimaitinantys jų medžiagomis. Panašiai gyvena ir prie grybų priskiriamos kerpės. Tai reiškia, kad šie organizmai auga ant substrato ir neturi šaknų. Substratas jiems yra tik gyvenamoji vieta, savotiškas būstas, kur patogu įsikurti ir kur galima pasinaudoti saulės šviesa bei drėgme. Todėl, pasak gamtininko, kai kurių žmonių manymas, kad samanos ir kerpės yra žalingos medžiui ir jas reikėtų kuo greičiau pašalinti, pavyzdžiui, nuo vaismedžių, yra neteisingas. Iš tiesų tai tik praturtina sodybos aplinkos biologinę įvairovę.

Samanos ir kerpės kartais painiojamos su kempininiais grybais. Dalis jų yra medienos ardytojai ar medžių parazitai. O kerpės yra simbiotinis organizmas, susidedantis iš darnios dumblio ir grybo ląstelių sąjungos.

Kerpės dažniausiai priskiriamos prie grybų, o samanos yra augalai, todėl gamtos sistemoje jos yra toli vieni nuo kitų. Nepaisant to, kerpes ir samanas vienija viena bendra savybė – jos neturi šaknų, o tik rizoidus, į šaknis panašius darinius, prisitaikiusius prisitvirtinti prie substrato. Jais samanos ir kerpės vandenį ir maisto medžiagas siurbia ne iš medžio liemens, o iš to, kas susirenka ant medžio.

Vienų medžių žievė yra lygesnė ir glotnesnė, kitų – grublėta, su plyšeliais. Ant pastarųjų susikaupia daugiau įvairių apnašų, todėl ir terpė samanoms bei kerpėms augti yra palankesnė. Kai kurios kerpių rūšys mėgsta augti ten, kur ant medžių kamienų susirenka daugiau dulkių, pavyzdžiui, kaimuose prie žvyrkelių.

Aplinkos indikatorius

Labai dažnai apie kerpes sakoma, kad jos yra aplinkos kokybės indikatorius, nors iki galo ši jų savybė nėra atskleista. Gamtininkai išsiaiškino, kad sieros oksidus pajutusios kerpės iškart ima trauktis iš šiomis medžiagomis užterštų augaviečių. Tokioje aplinkoje nebelieka krūmiškųjų kerpių kupstelių arba itin jautrių, pavyzdžiui, išvaizda plaučius primenančių plačiųjų platužių, kurioms būtinas neužterštas oras. Seniau plačiosios platužės naudotos plaučių ligoms gydyti, jos yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Užterštam orui gerokai atsparesnės yra žiauberiškosios kerpės, pavyzdžiui, sieninės geltonkerpės, vienos dažniausių ir pastebimiausių kerpių, kurių itin gausu visur, kur daug dulkių ir azoto junginių. Jos dažnai išstumia kitas toje pačioje vietoje augančias gentaines. Beje, šių kerpių gausumas dar nerodo, kad vietovė užteršta. Tiesiog jos pakančios aplinkos taršai ir gyvuoja ten, kur jautresnės kerpės jau išnyko.

Pagal ant medžio augančias samanas galima nustatyti pasaulio dalis. Mat samanos linkusios augti šiaurinėje kamieno pusėje, nes ten nebūna įsaulio, ilgiau išsilaiko drėgmė. Samanoms daugintis vanduo yra būtinas: judrios vyriškosios lytinės ląstelės gametos ant augalo paviršiaus esančiais vandens lašeliais plaukia nejudančių moteriškųjų gametų link ir jas apvaisina.

Samanos auga ant įvairių substratų: dirvožemio, riedulių, tačiau kai kurios rūšys renkasi tik medžių kamienus ar jų papėdes – auga miško paklotėje ir tartum sulipa ant medžio liemens padengdamos jo apatinę dalį maždaug iki 2,5 m aukščio. Dalis samanų rūšių gali augti tik ant liemenų ir net pakilti iki smulkių šakelių. Tipinis pavyzdys yra vienos įspūdingiausių šepšių genties samanos. Šios samanos primena mažus kelių centimetrų dydžio krūmelius. Kartais medžių kamienai būna tiesiog apšepę tokiais krūmeliais. Jų galima pamatyti netgi didelių miestų parkuose.

Kone visą medį gali padengti visliosios pilezijos. Šios labai paplitusios samanos auga prisiplojusiais arba iškiliais žaliais arba gelsvai žaliais patiesalais ant medžių kamienų, parkuose, alėjose. Visliosiomis pilezijos pavadintos neatsitiktinai – kartais medžiai jomis būna padengti itin gausiai. Yra ir tokių samanų, kurios gali augti ant akmenų, yrančios medienos. Kai medis, ilgą laiką gyvuodamas pažeistas grybų, žūsta ir nuvirsta, grybai kaipmat jį visą praryja, o samanos ir kerpės baigia šį darbą augdamos ant grybų sunaikinto virtuolio. Ant tokių medžių dažniausiai aptinkamos samanos yra kiparisinės patisos, labai panašios į miniatiūrinius kiparisų arba tujų ūglius.

Pūvanti mediena pasižymi didele kerpsamanių įvairove. Nemažai jų, pavyzdžiui, riestalapės raguotės, lancetinės tiesmės, plunksninės pliusnės, aptinkamos tik senuose miškuose ir vadinamos tokių miškų indikatorinėmis rūšimis. Dėl intensyvaus miškų ūkinio naudojimo ir virtuolių šalinimo ant pūvančios medienos įsikuriančios kai kurių rūšių kerpsamanės yra retos.

Samanų rūšių iš viso suskaičiuojama beveik 500. Ant medžių galima rasti apie 50–70, o apie 20 rūšių yra dažnos. Išskirtinė išvaizda būdinga vienoms dažniausių kerpsamanių – plokščiosioms miltuotėms. Jos primena persidengiančius vos įžiūrimus mažus pinigėlius.

Gyvybei reikia vandens

Samanos yra įdomios tuo, kad galima stebėti jų dauginimosi procesą. Iš vandens lašelyje apvaisintos moteriškos ląstelės išsivysto naujas augalas, vadinamas sporofitu, kuris dėžutėje užaugina sporas.

Dauguma samanų dėžučių turi „burną“, kurią dengia dangtelis. Sporoms subrendus dangtelis nukrinta ir pasirodo dvi arba trys į vidų lenktų dantukų eilės. Sausais orais šie dantukai išlinksta į išorę, atverdami dėžutės „burną“ ir leisdami oro srovėms išnešioti sporas. Sporoms platinti netinkami drėgni orai priverčia dantukus įlinkti į vidų ir užverti dėžutės „burną“.

Plika akimi galima įžiūrėti ir kerpių dauginimosi procesą. Kerpes sudaro du organizmai – dumbliai ir grybai. Grybai neretai augina savo vaisiakūnius ir brandina sporas. Tokia spora dygdama stengiasi rasti ir apraizgyti netoli esantį dumblį sukurdama simbiozinį organizmą. Kerpės dauginasi ir platindamos savo gniužulo daleles, kuriose iš karto būna ir grybas, ir dumblis. Tai gali būti tiesiog įprastinio gniužulo gabalėliai ar specialiai išauginami, lengvai nuo pagrindinio gniužulo atsiskiriantys dariniai.

Kerpės yra lėtai augantys organizmai. Kai kurios per metus užauga vos milimetrą, todėl, pasak A. Kulbio, naikinti jų savo aplinkoje ir grandyti nuo medžių nereikėtų. Galbūt jos sodui naudos neteikia, bet tampa puikia priebėga smulkiems mikroorganizmams, pavyzdžiui, lėtūnams, kitaip dar vadinamiems vandens meškučiais arba samanų paršiukais. Kerpėmis minta drugiai meškutės. Tad naikindami kerpes ir samanas kartu naikiname savo aplinkoje besikuriančią ekosistemą.

Beje, kadaise samanos buvo vandens augalai, tačiau per ilgus metus išrėpliojo į sausumą ir čia prigijo. Tai įrodo faktas, kad joms daugintis reikalingas vanduo ir kad jos neturi gerai išvystytų ramstinių audinių. Tad samanų augimas ant medžių yra vienas iš faktų, liudijančių jų prisitaikymą užkariavus sausumą. Samanos yra labai atsparios ir ištvermingos pasaulio užkariautojos, o būdamos mažos ir silpnos įrodo savo stiprybę gausumu ir mažu reiklumu aplinkai, nes gali įsitvirtinti visur.

Kad ant medžio kamieno atsirastų kerpių ar samanų, ten turi atsirasti sporų. Gausybė šių labai smulkių ir lengvų dalelių kybo ore. Jas išnešioja vėjas. Patekusios ant medžio ten jos lengvai įsikuria. Šios sporos nėra didelės keliautojos, tačiau augdamos miške gali nukeliauti nemažus atstumus, vis apimdamos naujus plotus. Samanos gali ganėtinai greitai augti kilimais, bet to negalima pasakyti apie kerpes. Pavyzdžiui, uosinės ramalinos gali būti išaugusios į visiškai mažą gniužulą, tačiau jų amžius gali būti panašus kaip ir paties jaunesnio medžio.

Medžiai viliotojai

Pasak gamtininko, ne visi medžiai vienodai patogūs samanoms ir kerpėms augti. Mažiausiai jų būna ant jaunų beržų, nes nuo jų kamieno lupasi tošis ir paviršius tampa glotnus. Nereikėtų tikėtis jų surasti ant pušų, nes jų žievė linkusi atsisluoksniuoti, nebent galima būtų aptikti ant senų medžių. Nedidelė kerpių ir samanų įvairovė randama ant blindžių bei drebulių. Dėl specifinio substrato rūgštingumo šiuos medžius labiausiai pamėgusios sieninės geltonkerpės.

Bene didžiausios įvairovės reikėtų tikėtis sename lapuotyne. Pasidairę sename parke tikrai surastume krūmiškų kerpių, liudijančių švarią aplinką. Kai kurios kerpių rūšys atsiranda ant labai senų medžių ir artimose sengirėms bendrijose. Tai vertingiausios į raudonąją knygą įrašytos kerpių ir samanų rūšys.

Į ant medžių įsikūrusias kerpes dažniausiai dėmesį atkreipiame tada, jeigu jos patraukia akį – yra stambios, išskirtinės išvaizdos. O pavyzdžiui, ąžuolinės taurenės tuo nepasižymi, nors yra labai retos. Su ąžuolais susijusios ir labai retai aptinkamos ąžuolinės baktrosporos, primenančios miltelius. Tarp labai retų paminėtinos ir stambesnės ant lapuočių medžių kamienų ir šakų senuose mišriuose miškuose augančios žalsvosios kežytės.

Tas vietas, kuriose auga retos samanos ir kerpės, vokiečiai paprastai vadina artimomis neliestai gamtai. Galbūt mes irgi galėtume didžiuotis tokiomis vietomis?

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.