Nieko nėra mielesnio už savo rankomis su meile pagamintą advento vainiką. Padėtas ant stalo ar kabantis ant laukujų durų šventiniu laikotarpiu jis išreiškia viltį ir simbolizuoja nesibaigiantį būties ratą.

Meilė Taraškevičienė

Pasak Vilniuje įsikūrusios studijos „Orchidėjos“ įkūrėjos Skaistės Pranaitės, tik pastaraisiais metais vainiko – didžiųjų metų švenčių atributo – populiarumas smarkiai išaugo. Studijoje jau ne vieni metai organizuojamos vainiko kūrybinės dirbtuvėlės, tačiau tiek daug norinčiųjų jose dalyvauti dar nėra buvę. „Juk taip simboliška užbaigti metus į vainiką supinant tai, kas pačiam mieliausia, galbūt tai, ką parsivežei keliaudamas iš svečių šalių, pavyzdžiui, gražią krauklelę, šakelę ar akmenuką, – sako S. Pranaitė ir pabrėžia, kad užsienyje madinga vainikais namus puošti ne tik ikikalėdiniu laikotarpiu. – Vainikas tarsi užbaigia dar vienus prabėgusius metus. Nurimus šventiniam šurmuliui, nejučia vėl pradedame sukti naują gyvenimo ratą.“

Advento vainikas visada yra apskritimo formos. Apskritimas nuo senų laikų yra amžinybės ir vienybės ženklas, taip pat reiškiantis niekada negęstančią saulę ir jos metų ciklą. Kaip ir žiedas, vainikas yra ištikimybės, taip pat karaliavimo bei pergalės ženklas. Advento vainikas skelbia, kad Kūdikėlis, kurio laukiama, yra karalius, savo šviesa nugalintis tamsą.

Advento vainiko pynimo pamokėlė

Raskime laiko atsiskleisti kiekviename mūsų giliai glūdinčiam kūrybiškumui ir palydėkime metus pačių pasigamintu vainiku, papuoštu gausiomis gamtos dovanomis!

1. Pasak studijos „Orchidėjos“ floristės Daivos Seričikaitės, pirmiausia reikia pasirūpinti vainiko karkasu. Jis gali būti standartinis – iš šiaudų, taip pat iš minkštos vielos ar vynmedž ių lianų. Vainiko pagrindą galima pasigaminti ir iš šieno, šakelių ar laikraščių, kurie paskui apsukami samanomis. Po ranka turi būti sekatorius, žirklės, žnyplės vielutėms karpyti. Iš anksto reikėtų pasiruošti ir pynimo žaliavos.

2. Tradiciškai vainikas puošiamas spygliuočių šakelėmis – eglių, pušų, dėl žaismingumo ir didesnio kontrasto įpinama skirtingų žalios spalvos atspalvių – tujų, eukaliptų ar buksmedžių šakelių. Vainikui pinti tinka bet kokio visžalio augalo šakelės. Ką pasirinksite, priklausys tik nuo jūsų fantazijos. Nors minėti spygliuočiai puošnūs, praktiškiausia rinktis ištverminguosius kėnius. Šių medelių spygliai ilgiau laikosi nei kitų spygliuočių. Jie tarsi užsikonservuoja. Pasak Daivos, po ranka taip pat turi būti siūlų ar vielutės, kuria tvirtinsite šakeles prie vainiko karkaso, kamuoliukas.

3. Pasiruoštos vienodo ilgio šakelės tvirtinamos siūlu, kuris iš pradžių pririšamas prie karkaso. Pasak Daivos, siūlas aplink šakelių kotelius sukamas nuo savęs, jis visuomet turi būti įtemptas. Šakelės gana tankiai dedamos arti viena kitos. Jei norite vainiką paplatinti, rinkitės ilgesnes šakeles, jei pageidaujate jo kompaktiškesnio – kuklesnes. „Kėniai vainikams pinti – labai tinkama medžiaga, – giria šiuos spygliuočius mikliai kiekvienai šakelei tinkamą vietą surandanti floristė. – Vainikui nupinti didelio mokslo nereikia, gal tik šiek tiek praktikos.“

4. Svarbu tiek gera vainiko pynimo pradžia, tiek ir pabaiga. Pasak Daivos, sunaudojamos visos šakelės, nieko nelieka. Paskutinės šakelės kelis kartus užveržiamos siūlu, jo galas perkišamas per padarytą kilputę. Tankiam dailiai suguldytų kėnių šakelių vainikui nupinti floristė sugaišo truputį daugiau nei pusvalandį.

5. Malonioji dalis – puošyba. Vainiko karkasui dekoruoti Daiva naudojo kankorėžius, rojaus obuoliukus, griežinėlį džiovinto apelsino, keletą cinamono lazdelių, graikinių riešutų, sausainių, gvazdikėlių. Visas minėtas grožybes ji pritvirtino karštų klijų pistoletu, vainiką apibarstė sniegeliu, užrišo popierinį kaspinėlį.

Puošti vainikus kiekvienas gali savaip. Šiuo atveju suteikiama visiška laisvė fantazijai.

Vainiko puošybai gali būti naudojami blizgučiai, žaisliukai, karoliukai, sagos, riešutai – viskas, ką turite tinkamo. Dažniausiai iš natūralių medžiagų (samanų, kerpių) pagaminti vainikai jau savaime būna gražūs, todėl jų papildomai puošti net nebereikia.

6. Paskutinis darbelis – pritvirtinti žvakes. Kokias jas pasirinksite, taip pat skonio reikalas. Daiva savo kurtam vainikui nusižiūrėjo ilgas, liaunas kėnių spyglių atspalvio žvakes. Kiekvienai žvakei pritvirtinti iš vielučių ji padarė po keturias kojeles, jas paslėpė po samanėlėmis. Vainikui papuošti galima naudoti ir vadinamąsias arbatines žvakutes metaliniuose skridinėliuose. Priklijuotos jos gana tvirtai laikosi. Žvakutės paprastai uždegamos vakarais pirmą advento dieną, po vieną kas savaitę, kai visa šeima susirenka prie stalo. Kūčių vakarą uždegamos visos keturios žvakutės.

Daugiau naudingų straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.