Įdomūs moliūgų panaudojimo būdai. Rudeninis dirvos perkasimas: ar yra taisyklių? Nepamirštamas antaninių obuolių kvapas. Plačiau bei kiti aktualūs ir įdomūs straipsniai - 20-jame šių metų „Namie ir Sode“ numeryje.

Įdomūs moliūgų panaudojimo būdai

Ruduo – moliūgų metas, kai laukuose pūpso gausybė oranžinių milžinų, virtuvėje vienas po kito puikuojasi gardžiausi moliūgų patiekalai, o artėjant Helovinui vienas kitas moliūgas virsta išskaptuotais vaiduokliukais... Tačiau virtuvė ir Helovino šventė – ne vienintelės vietos, kur galima panaudoti šias nuostabias rudens dovanas. Moliūgai savo geriausias savybes atskleidžia ir naujais netikėtais būdais: pradedant odos priežiūra ir baigiant rankdarbiais.

Marija Naudžiūnienė

Kosmetinės priemonės iš moliūgų kartais tampa tiesiog puikia išeitimi: juk ruošiant maistą dažnai nepavyksta įveikti didžiulio sunokusio moliūgo. Beje, taip nutikti galėtų ir dažniau, nes moliūgai turi labai daug mūsų odai naudingų mikroelementų ir vitaminų: kalio, geležies, magnio, kalcio, cinko bei vitaminų C, B1, B2, PP, A, D, F, T. Moliūgai suteikia odai stangrumo, elastingumo, puikiai drėkina ir pagerina odos spalvą. Juolab kad priemonių odai palepinti galima pasigaminti visiškai paprastai.

Daugiau skaitykite rubrikoje „Derlius“.

Rudeninis dirvos perkasimas: ar yra taisyklių?

Tradicinių žemdirbystės metodų šalininkai bene pagrindiniu darbu rudenį laiko dirvos perkasimą. Jiems prieštaraujantys gamtinės ar organinės žemdirbystės propaguotojai tikina, jog taip dirva tik alinama. Ir vieni, ir kiti turi geležinių argumentų ir nenuilsdami gali įrodinėti savo tiesą. Kad ir kaip ten būtų, daugelis daržininkų vis dar tradiciškai rudenį perkasa lysves. Tačiau kaip tai padaryti tinkamai? Ar yra kokių nors dirvožemio kasimo taisyklių?

Rima Marcinkevičienė

Rudeninis dirvožemio perkasimas turi keletą aiškių teigiamų dalykų.

Pirmiausia rudenį žemė kasama tam, kad gautų oro, į ją galėtų patekti daugiau drėgmės, suaktyvėtų mikroorganizmai, galima būtų įterpti trąšų, komposto, dolomitmilčių bei kitų reikalingų medžiagų ir pagerinti dirvos struktūrą. Be to, rudenį perkasus dirvą racionaliau panaudojama natūrali per žiemą dirvoje susidaranti drėgmė: ant sukastos dirvos nelygaus paviršiaus susikaupia daugiau sniego ir pavasarį tirpdamas jis susigeria į perkasus atsiradusias oro ertmes.

Visą straipsnį rasite rubrikoje „Sodo bičiuliai“.

Nepamirštamas antaninių obuolių kvapas

Senosios obelų veislės sugrįžta, nes daugelis vis dar prisimena jų vedamų vaisių skonį ir aromatą. Antaniniai obuoliai – vieni iš tokių. Be to, šios veislės obelys yra ištvermingos ir ilgaamžės, todėl naudojamos obelų selekcijoje.

Rita Bielskė

Pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto (LAMMC SDI) medelyno vedėjo Česlovo Paulausko, senosios obelų veislės vėl auginamos mūsų soduose. Daugelis išsaugojo iš vaikystės prisiminimus, kaip kvepia antaniniai obuoliai. Išskirtiniu nepamirštamu aromatu, būdingu tik šiems obuoliams, nekvepia jokie kiti vaisiai.

Č. Paulauskas džiaugiasi, kad sodininkai mėgėjai nori susigrąžinti šią kiek primirštą obelų veislę ‘Paprastasis antaninis’, kuri yra viena ištvermingiausių žiemą ir gana atspari rauplėms, todėl galima auginti ekologiškai – nepurškiant nuo ligų. Ši derlinga rudeninė obelų veislė yra kilusi iš Rusijos. Jos vaisiai – lygia, blizgančia, gelsvai žalia, prinokę – šviesiai geltona odele, stambesni už vidutinius (120–150 g), kūgiški arba apvalūs, rūgštoko vyno skonio. Minkštimas baltas, gelsvo atspalvio, stambiai grūdiškas, tvirtas, sultingas, turi tik šiai veislei būdingą specifinį skonį ir aromatą.

Daugiau apie tai - rubrikoje „Mano sodas“.