Jūratė Rudinskienė

Pelėžirniai (Lathyrus) – pupinių šeimos augalų gentis, kurioje yra apie 160 rūšių. Tai vienmetės ar daugiametės žolės ilgu, laibu laipiojančiu (rečiau – stačiu šakotu) stiebu. Mūsų sodybose auginami kvapieji pelėžirniai (L. odoratus) – vienmečiai 80–200 cm aukščio augalai pavieniu stiebu, jų lapai poriniai, ovalūs ar elipsiški, 5–6 cm ilgio, kiekvienas pasibaigiantis besišakojančiais ūseliais, kuriais mikliai užsikabina už šalia augančių augalų ar atramų. Kvapieji pelėžirniai visą vasarą formuoja žiedynus iš 2–4 kvepiančių žiedelių. Kaip laukiniai augalai jie veša Sicilijos, Kanarų salose, Apeninų pusiasalio pietuose. Iš laukinių formų XVII a. buvo išvestos pirmosios veislės. Ypač populiarūs kvapieji pelėžirniai buvo Viktorijos laikų Anglijoje – tada išvesta daugybė jų veislių.

Seniau veislės daugiausia buvo išvedamos dėl kvapo ir ryškių spalvų. Senovinių veislių melsvi, rausvi ar balti žiedeliai buvo mažesni, turėjo pastebimus prielapius, tačiau jų aromatas buvo stipresnis. Sakoma, kad dabar yra daugiau kaip tūkstantis pelėžirnių veislių. Naujųjų kultivarų žiedai gerokai stambesni, tvirtesni, dažnai pritaikyti puokštėms, o spalvų paletė – labai įvairi. Jų galima išvysti visokiausių spalvų bei atspalvių, išskyrus geltoną. Geltonai žydinčių kvapiųjų pelėžirnių nėra. Kodėl? Atsakyti galėtų tik visagalė gamta. Kol kas tai lieka neįgyvendinta selekcininkų svajone.

Pelėžirniai pelnė gėlininkų meilę ne tik dėl spalvingų žiedų, bet ir malonaus, saldoko, medų primenančio aromato. Turintys labai jautrią uoslę gėlininkai sako, kad skirtingos veislės netgi skirtingai kvepia.

Kaip papuošti aplinką

Didžiulis kvapiųjų pelėžirnių privalumas – ilgai, be perstojo trunkantis žydėjimas. Todėl šios gėles sodinamos taip, kad visada būtų matomos, pavyzdžiui, palei namą ar tvorą, jos gali apraizgyti verandą, terasą, arkas ir pergoles. Tokia žalioji širma gali turėti ir funkcinę paskirtį – atskirti sodybos zonas, ir dekoratyvią – spalvomis bei aromatais aplinką padaryti malonesnę.

Yra ir krūminių kvapiųjų pelėžirnių formų. Jos žemaūgės (apie 50 cm aukščio), nevijoklinės, joms nereikia atramų – stiebai patys prilaiko vienas kitą. Šie pelėžirniai gali augti lauko vazonuose, puošti balkonus ir terasas, pagyvinti daugiamečių augalų klombas ir daugiaeilius gėlynus.

Tinkamos sąlygos augti

Vieta. Gerai auga visą dieną saulėtoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Net dalinis šešėlis gali suvėlinti ir sumenkinti žydėjimą, žiedų spalvos bus blankesnės.

Dirva. Mėgsta humusingus lengvesnės sudėties dirvožemius. Jie turi būti giliai įdirbti, neutralios šarminės reakcijos. Toje pačioje vietoje augalus rekomenduojama auginti tik po 3–4 metų ir nesodinti ten, kur pernai augo ankštinės kultūros.

Tręšimas. Kvapieji pelėžirniai, kaip ir visi ankštiniai, gali pasisavinti azotą iš oro ir maitinti šaknis. Todėl azotinių trąšų šioms gėlės nebereikia. Jei dirva derlinga, per sezoną pakaks patręšti 2–3 kartus.

Laistymas. Pelėžirniams patinka lietus. Jei ilgam užsitęsia karšti orai be lietaus, pumpurai gali nukristi, o žiedeliai bus blyškūs ir nusvirę. Reguliariai ir gausiai laistant šios problemos galima išvengti. Tačiau persistengti taip pat nereikėtų. Jei drėgmės bus per daug – augalai irgi atrodys prastai, gali netgi žūti.

Žydėjimas. Nepamirškite reguliariai nuskabyti nužydėjusių žiedų, kol dar nesiformuoja ankštys. Kuo daugiau žiedelių nuskinsite, tuo daugiau turėsite. Taip pelėžirniai džiugins vešliu žydėjimu iki rudens vidurio. Jei norite turėti savo sėklų, palikite kelias ankštis subręsti. Verta prisiminti, kad pelėžirniai yra savidulkiai augalai, tačiau gali būti bičių apdulkinami ir kryžmiškai, todėl norint turėti grynaveislės sėklos, skirtingas veisles reikia sodinti viena nuo kitos 3–5 m atstumu.

Visą straipsnį rasite žurnale „Namie ir Sode“.