Kuo esame išskirtiniai? Nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė tradicinis žmogaus ir miško ryšys, kurią bene labiausiai iš vienuolikos tradicijų, pernai įrašytų į šį registrą, galima būtų laikyti visuotina.

Daiva Červokienė

Tarsi mūsų tėvai, broliai ir sesės

VšĮ Prigimtinės kultūros instituto teikimu nematerialaus kultūros paveldo vertybe pripažintas tradicinis žmogaus ir miško ryšys. Kaip teigia instituto steigėjas Klaipėdos universiteto mokslo darbuotojas dr. Vykintas Vaitkevičius, esame pasaulyje antra šalis po Suomijos, pasakiusi, kad tai yra mūsų paveldo vertybė.

„Žmogaus ir miško ryšys – lietuvių prigimtinės kultūros reiškinys, kylantis iš asmeninės, bendruomeninės ir visos tautos pasaulėžiūros, žinių, įgūdžių ir praktikų visumos, glaudžiai susijęs su gyvensena miškingose vietovėse ir kai kurių tradicinių amatų puoselėjimu“, – aiškina V. Vaitkevičius.

Paraiškos teikėjas pabrėžia, kad Baltų religijos laikotarpiu žmogus į mišką žvelgė kaip į dieviškų asmenų bendriją ir ryšį su ja palaikė per apeigas. Įsigalėjus krikščionybei miškas prarado tarpininko tarp žmonių ir dievų vaidmenį, tačiau dvasinis ryšys išliko, nors vis labiau imta apsiriboti praktiniu aspektu. Modernybės laikotarpiu į mišką pradėta žvelgti kaip į išteklių, o šiandien nemaža dalis visuomenės vis dažniau supranta, kad pavieniai medžiai ir miškai nėra tik objektai – jie tarsi mūsų broliai ir sesės, tėvai.

Pamatinė tradicija

„Tas senasis santykis su mišku, medžiais ir žvėrimis, kai tos gamtos gėrybės buvo ne tik naudojamos, bet ir tausojamos, yra išlikęs Lietuvoje ir dabar, kai daug kas vertinama tik pelno požiūriu. Miškas laikomas vieta, kuri saugo, priima, globoja, teikia apčiuopiamų gėrybių, stiprina, leidžia atgauti jėgas, todėl jis neretai pavadinamas namais“, – sako V. Vaitkevičius.

Kaip vertybės saugotojai minimi Musteikos ir Šimonių girių, kelių Vilniaus, Kauno bendruomenių „Romuva“, Lietuvos žygeivių sąjungos nariai, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Sengirės fondas, Lietuvos arboristikos centras, Baltijos aplinkos forumas, asociacija „Gyvo Žalio“.

„Vertybės saugotojai į miško išteklius žvelgia ne tik kaip į medžiagas ar vartojimo produktus, bet ir kaip į dovanas, už kurias būtina atlyginti priežiūra, saugojimu nuo naikinimo“, – atkreipia dėmesį Sengirės fondo atstovas botanikas dr. Mindaugas Lapelė, buvęs ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcijos Gamtos skyriaus vedėjas.

Į Vilniaus rotušėje šių metų pradžioje vykusį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašytų vertybių pristatymą atvyko kelios dešimtys šios vertybės saugotojų – jie vos tilpo scenoje išsirikiavę dviem eilėmis. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, pristatydama šią vertybę, pabrėžė, kad puoselėdami tradicinį žmogaus ir miško, medžio ryšį visi Lietuvos gyventojai būtų laimingesni ir sveikesni, gilesni.

Literatūros tyrinėtoja dr. Viktorija Daujotytė kalbėjo, kad tradicinis žmogaus ir miško ryšys yra labai gili ir pamatinė mūsų tradicija, persmelkusi visą mūsų gyvenimą ir kultūrą, – tai puikiai byloja mūsų tautosakos ir literatūros klodai.

Tapo ir mokslinio tyrinėjimo objektu

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Blažulionytė rengia mokslinį darbą tema „Žmogaus ir miško ryšys. Šilinių dzūkų atvejis“. Ji yra girdėjusi ir užrašiusi daug dzūkų pasakojimų, kuriuose miškas vadinamas namais, atgaivos vieta, įvardijamas jo artimumas žmogui ir namiškiams. D. Blažulionytė rengė ir Dzūkijos nacionalinio parko bei Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos teikimą, kad Šilinių dzūkų grybavimo tradicija būtų pripažinta nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Tai buvo padaryta 2020 m.

„Šilinių dzūkų grybavimo tradicija yra miško ūkinės veiklos žinių, tikėjimų ir papročių sistema, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Buvo sakoma, kad „šiliniai vos gimį, o jau grybauc moka“. Grybavimo įgūdžiai, įpročiai, vietos, technikos paprastai perduodami šeimose žodžiu iš kartos į kartą: vaikai mokosi rasti ir pažinti grybus, paūgėjus – veiklos subtilybių, ir tik vienas pasirinktas supažindinamas su šeimos saugomomis grybijomis. Grybai renkami nuo gegužės iki lapkričio, kol pradeda snigti. Baigus grybavimo sezoną buvo įprasta atsisveikinti su savo grybijomis, su mišku – simboliškai nulaužti pušies šakelę“, – pasakoja D. Blažulionytė.

Kiek gyvas tas ryšys?

„Sengirės“ fondo atstovo, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto docento dr. Ričardo Skorupsko teiraujamės, kiek, jo galva, to tradicinio žmogaus ir miško ryšio yra išlikę?

„Esant dabartiniam visuomenės mobilumui, kai žmogus tik fragmentiškai būna miške ar šalia miško, to tradicinio santykio su mišku beveik nelikę. Dar prieš keliasdešimt metų jo galėjai justi Pietryčių Lietuvoje, o kitur pasitaiko tik pavienių faktų – kaip tam tikrų medžių už jų rūšies arealo paplitimo ribos. Tad tradicinio žmogaus santykio su mišku pripažinimas šalies nematerialaus kultūros paveldo vertybe yra dėmesio atkreipimas, kad tai reikia saugoti, puoselėti ir plėtoti. Tai, kas anksčiau, žmonėms gyvenant greta miško ir kone jame, buvo natūralus savaiminis dalykas, dabar gali būti daroma sąmoningai, suprantant to svarbą aplinkai ir žmogui“, – teigia R. Skorupskas.

Miško medicina

Dabar pabūti miške žmones dažnai kviečia ne būtinybė apsirūpinti statybinėmis medžiagomis, malkomis ar papildyti maisto produktų atsargas, ganyti gyvulius ar parūpinti jiems šieno, o noras palaikyti ar sustiprinti savo sveikatą, sumažinti stresą, pasisemti ramybės, geros savijautos ir energijos. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kilo susidomėjimas miško terapija, kurios pradininkai yra japonai.

Kuo paprastas pasivaikščiojimo miške ar, tarkim, lietuvių labai mėgstamas grybavimas ar uogavimas skiriasi nuo miško terapijos seansų? To pasiteiravome „Sengirės“ fondo atstovės, Miško terapijos ir edukacijos centro vadovės Milos Monkevičės, dažnai prisistatančios kaip Mila Monk.

„Ir paprastai vaikščioti po mišką yra sveika, tačiau kai paprastai vaikštome, dažniausiai nepastebime daugybės dalykų, nes arba esame paskendę savo mintyse, arba su kuo nors kalbamės ir susitelkiame tik į pokalbį. Miško terapijos metu per savo pojūčius užmezgame ryšį su mišku. Juk natūralu – į ką tu atkreipi dėmesį, su tuo užsimezga ryšys. O jeigu su kuo nors turi ryšį, tu jo neskriausi ir jam nekenksi. Masinis medžių kirtimas ir prasidėjo tuomet, kai žmonės atitolo nuo gamtos. Todėl vienas mano tikslų – kviesti žmones labiau pažinti mišką, užmegzti ryšį su juo ir taip atrasti motyvaciją jį saugoti“, – sako pirmoji Lietuvoje miško terapeutė.

O kodėl pasaulyje kilo toks susidomėjimas miško medicina? Pasak M. Monkevičės, pirmiausia turbūt dėl didelio mūsų patiriamo streso, nes iš to kyla poreikis ieškoti labai koncentruoto ir efektyvaus poilsio būdų.

„Svarbiausia būti gamtoje sąmoningai. Galima susirasti patinkančią vietą ir joje pabūti, stebint ir stengiantis pajusti viską, kas vyksta aplink. Ir būtina sulėtinti ėjimo tempą. Mat nustatyta, kad greitai einant organizme išsiskiria streso hormonų. Tempą sulėtinus atsiranda malonumo pojūtis ir prasideda gydomasis poveikis. Tad leiskite sau nieko neveikti miške, būkite be tikslo, tiesiog stebėkite aplinką. Įsijauskite paeiliui į kiekvieną pojūtį. Pirma įtempkite klausą ir stenkitės išgirsti visus garsus. Ką girdite? Pavienius garsus? O gal jie susilieja į visumą? Gal netgi išgirsite ritmą ir sugalvosite jam pavadinimą? Po to dėmesingai uostykite skirtingas vietas, medžius šakas, žemę, žoles, gėles. Dar vėliau lieskite skirtingas faktūras – medžių kamienus, samanas, žoles. Nusiaukite ir pajuskite miško paklotę basa pėda“, – pataria M. Monkevičė.

Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur