Šį pavasarį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė Lietuviškos pirties akademijos prieš 20 metų pradėti rengti pirtininkų kursai ir kitos tradicinės pirties entuziastų visuomeninės iniciatyvos, kurių tikslas – išgelbėti anuomet ties išnykimo riba atsidūrusią pirčių lankymo tradiciją.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Lietuviškos pirties akademijos įkūrėjas Rimas Kavaliauskas šiandien turi ir kuo džiaugtis, ir ko siekti, bet, kaip pats sako, netgi jei visiškai pasitrauktų iš šios veiklos, pirties kultūra per 20 akademijos veiklos metų pakylėta į visiškai kitą lygį ir toliau gyvuotų.

Šimtametė pirties istorija

Iš rašytinių šaltinių, kuriuos taip pat atranda Pirties akademija, galime sužinoti, kad pirmą kartą lietuviška pirtis paminėta rusų vadinamajame Ipatijaus metraštyje, kur aprašoma, kad kunigaikštis Treniota buvo nužudytas eidamas į „mylnicą“, t. y. pirtį. Vadinasi, XIII a. pirtys jau buvo įprastas kunigaikščio dvaro statinys. Pirtys minimos ir Kryžiuočių bei Livonijos ordinų kronikose, vėliau – XV–XVII a. dvarų inventoriuose. Lietuviškuose dvaruose statytos gana sudėtingos dviejų ar trijų patalpų pirtys, kuriose buvo atskiros garinimosi, prausimosi ir poilsio patalpos.

Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis senaisiais istorijos šaltiniais, XIX a. I pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo maudytis šiltose maudyklėse, kartais net kelis sykius per dieną, ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas ant akmenų.

Neturtingieji, t. y. valstiečiai, dažniausiai turėdavo nedidelį rūsį su akmenų krosnimis. Išnykus dvarų kultūrai, iki mūsų dienų išliko tik paprastos vienos ar dviejų patalpų vargingų valstiečių pirtys. Iš šių kuklių statinėlių dažnas ir sprendžia apie Lietuvos pirtis. Tačiau šis įspūdis – klaidingas. Žinoma, kad 1536 m. Vilniaus miestas turėjo karaliaus privilegiją statyti viešąsias pirtis, kurių tuo metu buvo apie kelias dešimtis. Pirčių visame krašte labai sumažėjo po 1708–1710 m. maro ir valstybės padalijimų. Nemaža įtakos turėjo ir bažnyčios draudimai statytis pirtis ir maudyti jose sekmadieniais. Sovietiniu laikotarpiu per 1987 m. surašymą užfiksuota vos per 30 tūkst. kaimo pirčių.

Pirčių tema – beveik užmiršta

„Sovietmečiu į pirtį buvo žiūrima kaip į pragmatišką dalyką, o ne šventą, kurį reikėtų išstumti iš gyvenimo, todėl pirtys ir išliko. Didelių galimybių skleisti savo pirties kultūrą sovietmečiu neturėjome, nes ji buvo rusiškos pirties šešėlyje, o vėliau paniro į suomių sauną.

Apibendrindamas lietuviškos pirties istoriją pasiremsiu lietuviškos pirties tyrinėtoju, muziejininku, etnopsichologu Stasiu Dauniu, kuris man yra pasakęs: „Etninės pirties hipotezė yra neteisinga.“ Tai reikštų, kad jis, nors ir stengėsi rasti lietuviškos pirties išskirtinumą, gyvenimo pabaigoje to neįrodė. Lietuviška pirtis plačiai visuomenei liko tarsi nežinoma, ir tuomet mano iniciatyva į areną atėjo Lietuviškos pirties akademija. Įkūrėme ją 2003–2004 m. ir pradėjome skleisti lietuviškos pirties kultūrą su šūkiu „Šviesti ir šveisti!“, – pasakoja R. Kavaliauskas.

Pirties akademijos atsiradimas buvo unikalus reiškinys netgi pasauliniu mastu, nes tai buvo pirmoji pirties mokykla, sukurta sąmoningai, remiantis kultūriniu bei istoriniu pagrindais.

„Latviai tuo metu savo pirtyse buvo panirę į ezoteriką ir nacionalinius kašpirovskius (A. Kašpirovskis – sovietinis psichiatras, 9-ojo deš. pabaigoje išpopuliarėjęs hipnozės seansais per televiziją – red. past.). Mes nuo to iš karto atsiribojome. Suomiškos pirties verslo šešėlis užgožė jos kultūrinę istoriją ir misiją, taigi akademija atsirado mitų apie suomišką ir rusišką pirtis kontekste. Atgaivinti lietuviškos pirties kultūrą tapo mūsų akademijos tikslu. Mums teko iš naujo atkasti kaimiškos kultūros klodą ir ieškoti istorinių šaknų bei maudymosi technologijų naudojant rekonstrukcines technikas. Per 20 metų šis tikslas yra pasiektas, ir lietuviška pirtis šiandien jau atsigręžusi į savo šaknis. “, – turi kuo pasidžiaugti R. Kavaliauskas.

Nuo šeimų iki profesionalių

Po poros dešimčių akademijos darbo metų šiandien maga paklausti: ar jos įkūrėją tenkina šiandieninė pirčių kryptis, jų filosofija, ar darbas nebuvo veltui?

„Mokslininko negali tenkinti ar netenkinti realybė – ji yra, kokia yra. Šiandien Lietuvoje yra komercinė pirtininkystė, kultinė pirtininkystė, kai tie patys žmonės kaskart vis susirenka, ir šeimų pirtininkystė savo namų pirtyse. Man labiausiai norėtųsi, kad šeimų pirtininkystė taptų alternatyva profesionaliai pirtininkystei, kad visos šeimos, kaip moka pasidaryti šaltibarščius, taip mokėtų ir tinkamai išsimaudyti pirtyje. Žinoma, kad tai ir vyksta. Aš pats santūriai žiūriu į profesionalią pirtininkystę, bet mes gyvename prekių ir paslaugų visuomenėje, tad pirtis neišvengiamai skleidžiasi ir skleisis vis stipriau kaip buitinė paslauga“, – įžvalgomis dalijasi R. Kavaliauskas.

Pirtininkų individualumo link

Turbūt pirties kultūra neatsiejama nuo pirtininko vaidmens. Kaip jis kito, koks yra šiandien ir ką reiškia tapti pirtininku? Pasirodo, akademijoje pirtininko edukacijos kursai yra vieni populiaresnių. Šeimos pirtininkai mokosi 6 praktines dienas ir laikytis pirties tradicijų – vienas svarbiausių akcentų. O štai profesionaliosios pirtininkystės kursuose pirtininkai dar mokosi kūno komunikacijos meno.

„Profesionalus pirtininkas dažniausiai turi savo darbo stilių, seka kokią nors tradiciją ir išmano savo dirbą. Tačiau šioje srityje vyksta įdomių dalykų. Atėjęs į pirtį žmogus supranta, kad reikia susimokėti, yra netgi sąvoka „malkų mokestis“. Bet išgirdus, kad reikės sumokėti ir už pirtininko darbą, dar vis kyla klausimas „Kodėl?“. Lietuvoje pirtininkai dabar kaip kokie viduramžių amatininkai, dirbę cechuose, grupuojasi pagal mokyklas. Jų pavardės gal mažai žinomos, bet žinomos mokyklos ir klubai, ir pagal tai rimtas pirties gerbėjas gali rinktis pirtininką. Tačiau labai noriu ir tikiu, kad greitai mes pereisime į autorinės pirtininkystės etapą, t. y. atsidursime savo renesanso epochos pradžioje ir būsime vertinami kaip tie dailininkai, galiausiai pradėję pasirašinėti kūrinius ir imti pinigus ne tik už drobę ir dažus, bet ir už darbą“, – sako Lietuviškos pirties akademijos įkūrėjas.

Moterys turi pirties papročius, o vyrai – įpročius

Jeigu keliai nenuvestų į jokias edukacijas, o kieme jau stovi pirtelė, ką reikėtų žinoti kiekvienam žmogui apie akademijos priesaką, kad pirtyje reikia laikytis „tradicinės lietuviškos pirties etikos, pagarbos žmogaus kūnui, krosniai, vandeniui, augalijai“?

„Tradicinės lietuviškos pirties etika – tai visų pirma bendruomeniškumas. Pirtis niekada nebuvo suvokiama kaip individualus žmogaus žingsnis. Viena iš taisyklių, kad vyrai ir moterys į pirtį neina kartu, nes žmogus negali komfortiškai susitapatinti su kita lytimi – kita lytis yra kitas pasaulis. Vyrai eina pirmi, po to moterys, bet čia tik dėl karštumo. Tai ir lyties tapatumo klausimas. Kai su visomis kaimo moterimis eina maudytis mergaitė, ji įgyja tam tikrą edukacinę pamoką, mato savo kūno skleidimąsi nuo vaikystės iki senatvės ir gauna suvokimą, kad jis vienodai gerbiamas. Savęs matymas kūno kitimo cikle irgi yra pirties etikos išdava ir tam tikra psichoterapija, padedanti pereiti amžiaus virsmus, ypač moteriai. Moterų bendruomenė visada nešė lietuviškos pirties etikos kultūrą. Į vyrų pastatytą pirtį moterys tarsi sudėjo programinę įrangą. Taigi moterys turi pirties papročius, o vyrai – pirties įpročius“, – tvirtina pašnekovas.

Pasak jo, pagarba žmogaus kūnui reiškia tai, kad jis ne prievartaujamas, o ilsinamas. „Vadinu tai rezonansiniu principu, kai svarbiausias ne pirtininko numatytas ritualas, o žmogaus kūno poreikis. Kartais būna atvirkščiai: kol pirtininkas neatliko ritualo, tol žmonės turi sėdėti, pagarbiai žiūrėti ir neturėti jokių norų. Pagarba krosniai – tai jos švara. Nereikėtų pilti ant jos alaus ar ko kito, kas pažeistų kvapo švarumą. Tarp pirtininkų yra toks posakis: „Užmušti bobutę“, tai reiškia užpilti vandens kibirą ir išspausti iš krosnies paskutinius syvus. Vyrai išeina laimingi, bet krosnies atžvilgiu toks elgesys nepagarbus. Vandenį taip pat reikia laikyti švarų, nekišti vantų į bendrą indą, geriau vandenį individualizuoti, kiek įmanoma, naudoti tekantį. Pagarba augalijai – tai ne tik tinkamas vantų parinkimas, bet ir deramas jų sudrėkinimas, o svarbiausia – rišimas. Medį reikia gerbti ir nuo jo nuskinti tik tiek šakų, kad nebūtų pastebimas pirtininko apsilankymas. Be to, verta pasidomėti augalų psichosomatiniu poveikiu, jų simbolika“, – pagrindinius pirties filosofijos akcentus vardija R. Kavaliauskas.

Pirties politikos nėra

Lietuviškos pirties akademija šiandien pripažinta nematerialaus paveldo vertybe, tačiau jos įkūrėjui norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriama pačiai pirties tradicijai ir kad tą tradiciją išsaugoti būtų rūpinamasi valstybės lygiu. „Jau Platonas yra sakęs, kad pirčių statyba yra valstybės pareiga, bet pirčių statyba mūsų valstybėje visiškai pamiršta. Be to, valstybė pirties kultūrai turi milžinišką skolą, nes tam tikru metu ji leido privatizuoti daugybę pirčių. O juk jų buvo labai daug. Šiandien UNESCO objektas – Vilniaus senamiestis pirčių lankymo tradicijos, deja, neturi.

Geras pavyzdys galėtų būti Helsinkis, kuriame ne tik buvo išlaikyta sena pirtis, bet atsirado ir dvi naujos. Ne iš poreikio maudytis, o išlaikyti pirties kultūrą. Pas mus to nėra. Lietuviškos pirties akademija šiandien daug prisidėjo prie šeimų ir kaimų pirčių atgimimo, bet prisidėti prie miestų pirčių atgimimo be valstybės paramos neįmanoma ir dėl to labai gaila. Lietuviška pirtis turi savo istorinį langą į Europą, mes galime pasakyti savo žodį ir tai sąmoningai darome“, – savo įkurtos akademijos veiklos prasmę įvardija R. Kavaliauskas.

Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur