Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos iniciatyva į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą pernai buvo įrašytas gintaro gaudymas Lietuvos pajūryje. Šios vertybės saugotojai – Lietuvos pajūrio vietovėse gyvenantys gintaro gaudytojai, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos ir Pajūrio regioninio parko grupės darbuotojai. Prie jų turbūt galima būtų pridėti ir daugybę mūsų pajūrį mėgstančių žmonių, kurie vaikščiodami prie jūros vis žvalgosi, ar bangos neišmes gintaro gabalėlių.

Daiva Červokienė

Užfiksuotas XVII a. dokumentuose

„Nuo senų laikų žmonės visaip bandė išgauti gintarą: kasė iš marių dugno, traukė nardydami, tačiau pagrindinis būdas – gaudymas keseliais, arba graibštais, – kaip buvo, taip ir liko. Gintaro sėmimas keseliais užfiksuotas XVII a. Prūsijos dokumentuose, graviūrose, tačiau manoma, kad amatas – daug senesnis. Baltijos „aukso“ žvejyba, jo rinkimas mūsų pajūryje laisvu ir visiems prieinamu užsiėmimu tapo tik nuo XIX a., nes šimtmečius ši veikla buvo griežtai prižiūrima“, – teigia Lina Misiulytė, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė, ruošusi teikimą, kad ši tradicija papildytų Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Vertybės aprašyme pažymima‚ kad gintaras gaudomas po audros, įbridus į jūrą netoli kranto ar kiek giliau, pačių gaudytojų pasigamintais įvairių formų ir dydžių įrankiais, kuriuos sudaro ilgas kotas ir prie jo pritvirtintas metalinis lankas su tinkliniu maišu. Kiek gintaro grynuolių pavyks sugauti, priklauso nuo daugelio dalykų: orų sąlygų, audrų gausos ir stiprumo, vėjo, srovių, bangų aukščio ir krypties, gaudytojų žinių ir patirties. Geriausia, kad po audros nurimusios bangos ristųsi į krantą stumdamos viena kitą, tuomet susidariusios srovės pakelia nuo dugno dumblius, pagaliukus, kerpes ir tokias sąnašas kartu su gintarais priplaka prie kranto. Gaudoma pavieniui arba keliese – su šeimos nariu ar bičiuliu: vienas dirba vandenyje graibštu, kitas tarp ištrauktos jūros augalijos ieško gintaro gabalų.

Išskirtinio amato atstovai

Pasak L. Misiulytės, profesionalių gintaro gaudytojų Lietuvoje yra kelios dešimtys, kur kas daugiau mėgėjų, brendančių į bangas nereguliariai. Nors tai sunkus, varginantis, kartais ir pavojingas darbas, nuolat jį praktikuojantiems asmenims tai yra būdas papildomai užsidirbti. Kitiems, vietiniams pajūrio gyventojams ir iš toliau atvykstantiems žmonėms, – maloni pramoga, būdas paįvairinti buvimą pajūryje, naujai pažvelgti į jūrą ir jos dovanas.

„Pasakodami apie gintaro gaudymo amatą gintarautojai sako tam tikras paslaptis perduodantys tik šeimos nariams. Ir dabar Palangoje, Nidoje, Karklėje, Šventojoje, Melnragėje, Giruliuose, Juodkrantėje, kitose Klaipėdos apylinkių vietovėse yra šeimų, kuriose gintaravimu užsiima kelios kartos. Sugautą gintarą kartais apdirba patys gaudytojai, kartais jį parduoda supirkėjams“, – pasakoja L. Misiulytė.

Dievulio taip sutvarkyta...

Į Vilniaus rotušėje vykusį į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašytų vertybių pristatymą atvyko devyni gintaro gaudytojai, keli – ir su namiškiais. Gintarautojai sako, kad jų darbas labai susijęs su gamta ir tradiciniu gyvenimo būdu: jūra, bangos, vėjas, paukščiai, pačių pasigaminami įrankiai...

Mikelis Balčius, gyvenantis Šventojoje, priminė posakį: „Sveikas kaip gintaras“. Niekas nė nežino, kiek senas tas posakis. „Prieš 5–6 tūkstančius metų žmonės pajūryje pradėjo rinktis gintarą. Ta tūkstantmetė gintaro išgavimo istorija nėra gerai ištyrinėta, žinome tik jos fragmentus, kiek geriau – nuo palyginti nesenų, pradedant nuo mano senelio laikų. Gal Dievulio taip sutvarkyta, kad didieji gintaro gabalai, tokie kaip žirgo galvos, atiteko prūsams, mažesni – kumštiniai – klaipėdiškiams, šišioniškiams, kuršiams liko per 3 pirštus, geriausiu atveju – per delną, tiems už Liepojos jūra kartais pabarsto gaidžio ar žvirblio akių, o dar toliau į šiaurę mūsų jūra keliauja tuščiomis rankomis“, – pasakoja gintaro gaudytojas iš Šventosios.

Glaudžiai susiję su gamta

Nidoje gyvenantis Audrius Lukauskas tvirtina, kad netgi pajūrio lapės yra gintaro gaudytojų draugai. „Pučiant vakariui, jūroje formuojasi sąnašos, kaupiasi jūržolės, įvairūs medžio gabaliukai, žuvys, kurias parbloškia didelės bangos jūrai rimstant. Dieną kirai mums parodo, kur yra gintaro, naktį – lapės. Kartu būname prie jūros: mes renkame gintarus, o gyvūnai – kitas jūros gėrybes. Tas glaudus ryšys gyvuoja tūkstančius metų“, – teigia A. Lukauskas.

Pranas ir Ona Zubės, gyvenantys Grabių kaime, Klaipėdos rajone, pasakoja su namiškiais nuo senų laikų patys gaudantys gintarą ir gaminantys gintaro gaminius. „Gintaras – toks užsiėmimas kaip liga, negali sustoti. Žinau daug paslapčių, bet visų neišduosiu“, – sako P. Zubė.

Ona Zubienė atskleidžia, kad jeigu nori rasti gintaro, turi eidamas prie jūros pasiimti amuletą: nusilaužti šermukšnio šakelę ar nusiskinti šermukšnio uogų ir įsidėti į kišenę, tinka ir paparčių vainikėlis. Kartais eini gintarų ir pamiršti pasiimti maišą – tada labai daug jų rasi...

Nidiškis Algirdas Marčius primena ir liaudies mediciną: „Gintaras yra stebuklingas. Turi gintaro, užpili vandeniu – daug kam tinka. Jei suskausta ausį, pasidarai piltuvėlį, įdedi gintaro gabalėlį, jį uždegi, kad dūmas eitų į ausį, – po kelių minučių nebeskauda.“

Kviečia į ekskursiją

Klaipėdiškis gintaro gaudytojas Igoris Osnač jau keliolika metų Lietuvos pajūrio svečiams rengia ekskursijas apie gintarą ir jo rinkimą, gaudymą.

„Gimiau prie Baltijos jūros ir užaugau prie jos. Prisimenu, kaip vaikas būdamas pamačiau pirmus gintarų gabaliukus, pradėjau juos rinkti, vėliau – ir gaudyti gintarus. Manęs niekas to nemokė, pats visko išmokau. Tapau gidu, sumaniau ekskursiją apie gintarą Lietuvos pajūryje. Su jos dalyviais nueiname prie jūros, parodau savo gintaro kolekciją ir akmenėlių, panašių į gintarus, pasimokome juos atskirti. Apsirengiu gintaro gaudytojo aprangą, parodau, kaip gintaras gaudomas įbridus į jūrą, ir kviečiu į Lietuvos pajūrį, pas gidą Igorį“, – sako klaipėdiškis.

Gintaras – tai fosiliniai sakai

Gintaras yra organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių sakams. Dėl savo spalvos ir natūralaus grožio vertintas ir naudotas papuošalams nuo neolito laikų. Gintaras yra paplitęs visame pasaulyje, dažniausiai kreidos periodo ir ankstesnėse uolienose. Pasaulyje žinoma daugiau negu 200 gintaro rūšių, ir kasmet jų vis atrandama naujų. Ekonominę reikšmę turi tik keletas jų rūšių. Baltijos gintaras sudaro daugiau kaip 80 proc. viso pasaulyje randamo gintaro.

Enciklopedijose apie gintaro susidarymą pasakojama, kad kadaise miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru. Gintaras gali būti įvairių formų: lašo, varveklio ar kvadratėlio, gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas. Sakams tekant medžio kamienu, prie jų prilipdavo augalų, vabzdžių bei kitų gyvūnų liekanų – taip susidarė vadinamieji inkliuzai.
Gintaro gabaliukų dydis svyruoja nuo 1–2 mm iki kone metro ilgio luitų.

O iš kur gintaro spalvingumas? Žinynai aiškina taip: gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Daug sakų slinko medžio kamienu ant žemės, kietėjo ir tapo gumulais, kiti kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene. Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo margą spalvinę struktūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki ryškiai geltonų ir oranžinių atspalvių. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis gali būti nusidažęs ir mėlyna, žalia, juoda spalvomis.

Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.