Lietuva pelnytai gali didžiuotis savo gamtos turtais, tarp kurių svarbią vietą užima ir pelkynai, neretai pavadinami žemės inkstais, padedančiais sulėtinti klimato kaitą.

Laimius STRAŽNICKAS

Kas yra pelkė?

Dažnam išgirdus žodį „pelkė“ prieš akis iškyla vandeniu žliugsintys žemės plotai su specifine augmenija. Ekologas, viešosios įstaigos Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius Nerijus Zableckis atkreipia dėmesį, kad šiandien vis dažniau panašioms vietoms apibūdinti vartojamas kur kas talpesnis žodis „šlapynė“, kuriuo galima pavadinti bet kokią natūraliai arba dirbtinai vandens apsemtą ar periodiškai užliejamą teritoriją: pelkę, ežerą, upę ir jos deltą, lagūną, pakrančių vandens telkinius...

Tad kuo skiriasi šlapynė nuo pelkės? Pasak pašnekovo, anksčiau visos šlapios teritorijos dažniausiai buvo vadinamos tiesiog pelkėmis arba šlapiomis žemėmis. Pelkėmis buvo vadinamos durpinės šlapynės, o šlapiomis žemėmis – dėl drėgmės pertekliaus žemės ūkiui netinkami plotai. Kartais dar buvo minimos ir supelkėjusios žemės – plotai, kurių paviršių dengia nestora durpių danga. O pelkė yra ne kokia nors dėl žmonių veiklos pažeista ar degradavusi ekosistema, o gyvybinga vieta – žemės paviršiaus plotas, padengtas ne plonesniu nei 30 cm storio durpių sluoksniu su jam būdinga augmenija ir gyvūnija ir neabejotinai žmogaus akiai teikiantis estetinio pasigėrėjimo jausmą. Pelkės įvardyti neretai vartojami ir kitokie žodžiai: liūnas, raistas, tyrai, klampynės...

Lietuvoje šiuo metu yra apie 16 350 kv. km šlapynėms priskirtinų teritorijų (tai sudaro apie 25 proc. bendro Lietuvos ploto). Gausiausia šlapynių yra Nemuno delta, nes ten plyti daug užliejamų pievų (nebūtinai pelkių), o didžiausiais durpynais gali pasigirti Radviliškio rajonas. Mažiausiai durpynų yra Kėdainių, Biržų, Pakruojo rajonuose.

Gražiausios pelkės – išlikusios natūralios, žmogaus beveik nepaliestos teritorijos, priklausančios gamtos rezervatams, nacionaliniams ir regioniniams parkams. 2019 m. Lietuvoje buvo 52 valstybiniai telmologiniai draustiniai, bendras jų plotas – 24 240 ha.

Pelkės, atsižvelgiant į mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją, skirstomos į žemapelkes, aukštapelkes arba tarpines.

Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas, jas maitina ne tik krituliai, bet ir gruntiniai vandenys, turintys gana daug maisto medžiagų, todėl jose yra daugiau augalams augti tinkančių mineralinių medžiagų. Kadangi žemapelkių rūgštingumas gana mažas, jose auga alksniai, viksvos, nendrės, asiūkliai, žaliosios samanos. Kai pelkės paviršius pasiekia gruntinio vandens lygį, pelkė tampa tarpine. Ilgainiui joje atsiranda kiminų, spanguolių, mėgstančių rūgščią terpę, išlieka beržai, nendrės. Durpių sluoksnis būna ne itin storas.

Aukštapelkių paviršius yra tarsi apverstas dubuo – išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį. Aukštapelkės maitinamos tik krituliais. Jose gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai: gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės), spanguolės.

Didžiąją dalį (apie du trečdalius) Lietuvos pelkynų sudaro žemapelkės, bet didžiausios pelkės – aukštapelkės.

Pelkės – praėjusių šimtmečių ar net tūkstantmečių palikimas, bet jų formavimosi procesas vyksta ir šiandien. Lietuvoje vis sparčiau užpelkėja ežerai, jų pakrantės arba nenuotakūs sausumos plotai. Seklūs ežerai užpelkėja įsigalint pakrančių augalijai: nendrėms, meldams, švendrėms, ilgainiui tai sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia samanos, pavyzdžiui, kiminai. Taip pat gali supelkėti pievos, kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens. Aukštapelkės palankiomis sąlygomis kasmet priaugina po 1–2 mm durpių.

Pelkės – durpių šaltinis

Žmonės jau seniai atradę, kad nuolat įmirkusiuose plotuose per tūkstančius metų susiformavo labai naudinga medžiaga – durpės. Tai – organinės kilmės degiosios nuosėdinės uolienos, susidariusios iš pelkių augalijos (kiminų, viržių, kerpių, meldų...). Todėl pelkynai buvo pradėti sausinti ir imta kasti durpes. Jos naudojamos kurui, kraikui, dirvoms tręšti. Sovietmečiu Lietuvoje buvo melioruota apie 80 proc. pelkėtų vietų.

Lietuvoje aptikta daugiau nei 40 rūšių durpių. Labiausiai paplitusios žemapelkinės durpės, kurios sudaro apie 60 proc. visų durpių išteklių. Apskritai durpynai Lietuvoje užima 10 proc. viso šalies ploto, o 2 proc. to ploto aktyviai naudojama. Tai yra gerokai mažiau, nei jų naudojama Latvijoje ir Estijoje.

Lietuvoje durpės dažniausiai kasamos gaminti substratams, kurie naudojami sodininkystėje – įvairių augalų auginimo terpėms gaminti. Tarkim, žiemą mes valgome salotas, užaugintas būtent ant durpių substrato. Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius sako, jog žiemą valgydami taip išaugintas salotas žmonės prisideda prie pelkių niokojimo. Negana to, jis prognozuoja, kad ateityje auginimo terpių poreikis tik didės, todėl turi būti dedama daugiau pastangų ieškant kuo galima pakeisti durpių substratus, kad būtų išsaugotos mūsų pelkės. Juk dabar Vokietija, Airija yra oficialiai paskelbusios, kad stabdo durpių gavybą, tačiau toliau vežasi durpes iš Baltijos šalių.

Lietuvoje bene didžiausias eksploatuojamas yra Aukštumalos durpynas (1600 ha), taip pat dideli Laukėsos, Šepetos Ežerėlio, Sulinkių durpynai.

Nusausinta pelkė – daugiau nuodingų dujų

N. Zableckis pabrėžia, kad ne durpių išgavimas yra pati didžiausia Lietuvos pelkių bėda, o žemės ūkio veikla, besiskverbianti į pelkių plotus. Šiuo metu žemės ūkio veikla jau plėtojama apie 39 proc. visų Lietuvos pelkių – tai sudarytų beveik 300 tūkst. ha įvairių Lietuvos pelkių, daugiausia žemapelkių. Pelkių sausinimo procesas prasidėjo dar sovietmečiu, nepaisant jokios logikos, neieškant racionalių sprendimų. Nusausintos vietos būdavo paverčiamos pievomis ar dirbamomis žemėmis. Kadangi tos vietos giliai nusausinamos, jose prasideda durpių mineralizacija – durpių skaidymasis. Pelkių sausinimą pašnekovas palygino su marinuotų agurkų stiklainiu, iš kurio išpiltas vanduo.

Pradėjus sausinti pelkes ir jas versti dirbamais laukais, ilgainiui paaiškėjo, kad iš pelkių atkovoti plotai nėra jau tokie derlingi. Negana to, numelioruotose pelkėse pradėjo formuotis nepageidautini procesai – durpėms mineralizuojantis į atmosferą išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, daugiausia anglies dvideginis CO2– tai yra dujos, kurios spartina klimato kaitą. Pastebėta, kad ten, kur žmonės įsikišdavo ir bandydavo pakoreguoti nusistovėjusius gamtos dėsnius – be atvangos sausindavo pelkes, kildavo didžiuliai potvyniai. Pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse, kuriose vyko aktyvus natūralių pelkių sausinimo procesas, po didesnio lietaus potvyniai siaubia šlapžemių vietoje įsikūrusius miestus ir kaimus.

Kiekviena pelkė yra natūrali vertybė, jų aplinkosauginė vertė yra gana didelė. Sausinimo nepažeistos pelkės yra natūralios ekosistemos, efektyviai sugeriančios anglies dioksidą iš atmosferos ir patikimai jį laikančios organinės anglies saugyklose – durpėse. Pelkė yra tarsi savotiška kempinė, kuri sukaupia pavasario vandenis, o vasarą juos po truputį atiduoda. Tačiau kai pelkė yra pažeista, jos paviršius tampa kietas ir nesugeba sugerti drėgmės, vanduo nubėga paviršiumi, o vasarą katastrofiškai pristinga drėgmės. Todėl pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie atvirkštinį procesą – kitados nusausintų pelkynų atkūrimą.

N. Zableckis teigia, kad pelkėms atkurti didelių investicijų nereikia, lieka tik sugalvoti, kaip vandenį sulaikyti, – galbūt pastatyti užtvanką. Toks procesas iš lėto vyksta jau apie penkiolika metų. Iš viso atkurta apie 10 tūkst. hektarų pelkių, daugiausia saugomose teritorijose. Pats Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas yra atkūręs įvairių pažeistų pelkių visoje Lietuvoje, įrengęs keletą demonstracinių pelkininkystės – tolesnio tvaraus pelkių naudojimo atkūrus hidrologinį režimą – vietovių. Dažniausiai tai daroma sodinant pelkių plotams būdingus augalus: kiminus, nendrinius dryžučius. Tačiau lig šiol pelkių atkūrimas dar netapo masiniu reiškiniu. Kad jis toks taptų, žemės naudotojai, miškininkai turėtų tai daryti kur kas aktyviau.

Pelkių atkūrimo ir apsaugos vadovas tikisi, kad pelkių atkūrimo procesą paspartins pamažu diegiama anglies kreditų sistema, padėsianti mažinti poveikį klimato kaitai. Jos esmė – įmonės, žmonės, paliekantys taršos pėdsaką, įsigyja anglies kreditų ir taip finansuoja gamtosaugos projektus, pavyzdžiui, pelkių atkūrimą. Anglies kreditų dėka bus atlyginama pelkės savininkui už negautas pajamas dėl pasikeitusio naudojimo. Tarkim, jei ūkininkas nusausintoje pelkėje ganė gyvulius ar sėjo žemės ūkio naudmenas, o paskui persigalvojęs nutarė atkurti pelkę, tai už sunkesnes pastangas toliau naudoti pelkę ir patirtus nuostolius jam bus atlyginta. Toks susitarimas turėtų galioti 30 metų.

Pašnekovas dar pridūrė, jog ūkininkai lėšų pelkėms atkurti gali gauti iš Žemės ūkio ministerijos Rizikos valdymo fondo. Jame numatyti pinigai skirti padengti 6 tūkst. ha pelkių atkūrimo priemonių išlaidas.

Nemažai vilčių aplinkosaugininkai deda į Europos Komisijos parengtą Gamtos atkūrimo įstatymo projektą, kuriame daugiausia dėmesio skiriama prastos būklės ir prarastoms ekosistemoms atkurti. Šiuo įstatymu siekiama iki 2050 m. atitaisyti Europos gamtai padarytą žalą: atkurti 80 proc. prastos būklės Europos buveinių ir grąžinti gamtą į visas ekosistemas – nuo miškų ir žemės ūkio paskirties žemės iki jūrų, gėlo vandens ir miestų ekosistemų. Deja, šis įstatymas sunkiai skinasi kelią, nes Europos Parlamento konservatyvių pažiūrų partijos blokuoja jo priėmimą.

Pelkės vilioja

Pelkės žmones vilioja ne tik dėl pakraščiuose sirpstančių uogų ar augančių grybų, bet ir dėl išskirtinio grožio. Daugelyje rezervatų, nacionaliniuose ar regioniniuose parkuose esančių pelkių įrengti pažintiniai takai, apžvalgos bokštai.

Pasiteiravus pašnekovo nuomonės, kas jam yra graži pelkė, N. Zableckis sako, kad jam gražiausios yra aukštapelkės, ypač turinčios iškilusius durpių kauburėlius su viduryje įsispraudusiais ežerėliais, dažnai vos 1–3 arų dydžio.

Tokių ežerėlių yra kiek daugiau nei 1000 ha plotą užimančioje Aukštumalos pelkėje. Ši pelkė Šilutės rajone yra visiškai unikali – tai deltinio tipo atvira aukštapelkė, o vandeniu ji pasipildo ne tik iš kritulių, bet ir iš potvynių. Ši ypatinga vieta taip pat laikoma pasaulio pelkėtyros mokslo lopšiu. Aukštumalos pažintinis takas šiandien keliautojus vilioja smaragdinėmis pelkinių ežerėlių akimis, minkštais samanų patalais, nubarstytais raustančių spanguolių karoliais, kreivomis nykštukinėmis pušaitėmis ir paslaptingomis paukščių giesmėmis.

Vienas vaizdingiausių Lietuvoje gamtos kampelių galėtų būti Čepkelių raistas. Jo unikalumas pasižymi kad, jog čia galima išvysti ne tik pelkėms būdingą gamtovaizdį, bet ir šalia įmirkusių vietų supustytas žemynines kopas. Pelkėje taip pat yra nemažai paslaptingų salų, į kurias nedažnai įžengdavo žmogaus koja. Garsiajame Čepkelių raiste galima pasivaikščioti įrengtu pėsčiųjų taku, pakilti į šalia esančią apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria pelkės vaizdas.

Didžiausia Lietuvoje šlapynė – Žuvinto pelkė su Žuvinto ežeru yra tikra laukinių paukščių ir neliestos gamtos karalija. Nendrėmis ir švendrais apaugusiame sekliame Žuvinto ežere peri vienos gausiausių šalyje didžiųjų baublių, nendrinių lingių, plovinių vištelių populiacijos, aptinkama daugybė kitų įdomių rūšių. Paukščių rūšių, kurių yra daugiau nei 240, skaičiumi Žuvintas neturi lygių žemyninėje šalies dalyje. Žuvinto šlapiose pievose gyvena vieni rečiausių Europoje paukščių giesmininkų – meldinės nendrinukės. Biosferos rezervate aptinkamų gyvūnų, augalų, grybų rūšių įvairovė yra didžiulė.

Tikras gyvasis pelkių atributas yra gervės, įsikuriančios žemapelkėse, raistuose ir kitose sunkiau prieinamose vietose. Aukštapelkių salelėse tuoktuves kelia kurtiniai, kurių išliko tik nedaugelyje vietų. Gaila, jog pastaruoju metu smarkiai mažėja tetervinų, kurių burbuliavimą pavasarį galima išgirsti aukštapelkėse. Dažnai virš aukštapelkių medžioja jūriniai ereliai. Pelkėse galima sutikti retesnių šalyje paukščių kuolingų, itin retų dirvinių sėjikų, tikučių...

Pavasarį ir vasarą žmonių lankymasis gamtos rezervatuose, zoologiniuose ir telmologiniuose draustiniuose yra ribojamas dėl ten perinčių paukščių. Tačiau visur yra informacijos centrai, suteikiantys išsamios informacijos, kur galima po tokias vietas pasižvalgyti.