Klimato kaita, brangstantis iškastinis kuras ir kitos rimtos priežastys daugelį pasaulio valstybių privertė didinti apsukas priimant sprendimus dėl atsinaujinančių energijos šaltinių kuo platesnio panaudojimo. Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidento Martyno Nagevičiaus teigimu, mūsų šalis – ne išimtis. Tarp daugelio valstybių atrodome kaip vidutiniokai, tačiau per pastaruosius metus kai kuriose energetikos srityse padarėme didžiulę pažangą ir tuo galime tik pasidžiaugti.

Meilė Taraškevičienė

Gerokai padaugėjo investicijų

Šiuo metu visame pasaulyje didžiausias energetikos progresas siejamas su atsinaujinančiais ištekliais, t. y. su energijos ištekliais, randamais gamtoje, kurių atsiradimą ir atsinaujinimą lemia natūralūs vyksmai: saulės, vėjo, geoterminė, hidroenergija ir biomasės energija. Beveik visų atsinaujinančių išteklių pradinis šaltinis yra saulės energija. Pasak M. Nagevičiaus, anksčiau atsinaujinančioji energetika buvo laikoma alternatyviąja, o dabar ji tapo svarbiausia. Pašnekovas tvirtina, kad dar 2007 m. buvo svarstoma būtinybė rimčiau kovoti su klimato kaita imantis konkrečių žingsnių, vienas jų – elektrai gaminti aktyviau naudoti atsinaujinančius išteklius. „Saulės elektrinės kainavo brangiai, todėl nuspręsta skirti valstybės paramą, kad nesustotų alternatyvios energetikos progresas, tobulėtų technologijos“, – sako pašnekovas, prisimenantis anuometines kalbas, kad laiku skyrus daugiau lėšų tvaresnei energetikai, ateities kartoms mažiau reikės mokėti už klimato kaitos padarinius.

Ir štai sulaukėme dienos, kai didžiausia energetikai numatytų lėšų dalis skiriama atsinaujinančių išteklių panaudojimo technologijoms diegti. „2022-ieji buvo rekordiniai metai pagal investicijas ir plėtrą atsinaujinančios energetikos srityje – saulės elektrinių sumontuota daugiau negu per visus ankstesnius metus, manau, kad 2023–2024 m. panašios tendencijos išliks“, – teigia specialistas.

Atsinaujinantys energetikos šaltiniai yra kur kas saugesni žmogui ir aplinkai, neturi įtakos klimato kaitai. Tai buvo vienas pagrindinių motyvų, kodėl iškastinį kurą būtina keisti atsinaujinančiais ištekliais. Kitas ne mažiau svarbus motyvas – galimybė savo šalyje pasigaminti energiją, kad nebūtume priklausomi nuo naftos, dujų ar anglies importo. Be to, vystant šalies energetiką, kuriamos naujos darbo vietos, gaunamos papildomos lėšos į biudžetą. Dėl minėtų priežasčių Lietuvoje nuolat buvo akcentuojama apie vis didesnį atsinaujinančių išteklių naudojimą energetikoje, tuo keliu pamažu ir eita.

„2022 m. situacijai dėl iškastinių energetinių išteklių importo iš Rusijos dar labiau paaštrėjus, supratome, kaip svarbu kuo greičiau ieškoti išeities iš susidariusios padėties“, – sako M. Nagevičius ir ragina plėtoti atsinaujinančius energijos šaltinius, nes tai gyvybiškai svarbu jau dabar, o ne įgis reikšmę kada nors ateityje.

Alternatyvos iškastiniam kurui

Į atsinaujinančius išteklius ir ateities technologijas investuojantis verslininkas, įmonių „SpaceX“ ir „Tesla“ įkūrėjas bei vadovas Elonas Muskas tvirtina, kad 80 proc. visos energijos pasaulyje gaunama iš iškastinio kuro ir tik trečdalis jos panaudojama pagal paskirtį. Kaip pavyzdį jis pateikia dyzelinu varomą automobilį. „Tik apie trečdalis visos energijos, gaunamos sudeginant dyzeliną, eikvojama tam, kad automobilis važiuotų“, – aiškina verslininkas, pabrėždamas, kad niekas neskaičiuoja energijos, kuri sunaudojama naftai išgauti, transportuoti ir perdirbti į dyzeliną.

Elektrifikavus pasaulio ekonomiką, pasak E. Musko, mums nereikėtų net pusės energijos, gautos naudojant iškastinį kurą, jei būtų tiesiog gerokai padidintas gamybos efektyvumas ir mažiau švaistoma energija. Ką reikia padaryti, kad pasaulyje galėtume atsisakyti iškastinio kuro? E. Musko atsakymas paprastas: užtektų apie 30 TW (30 tūkstančių GW) elektros galių, pagamintos saulės ir vėjo elektrinių ir 240 TWh elektros kaupimo akumuliatoriaus. Tam reikia skirti tik 0,2 proc. sausumos teritorijos.

„Tokiam projektui reikėtų iki 10 trilijonų dolerių investicijų technologijoms gaminti, – aiškina verslininkas. – Viso pasaulio ekonomikai reikia apie 100 trilijonų dolerių per metus. Taigi, investuoti 10 trilijonų dolerių per 20 artimiausių metų reiškia tam skirti mažiau nei 0,5 proc. viso pasaulio pinigų. Tai tikrai nedaug siekiant tikslo atsisakyti iškastinio kuro.“

Verslininko nuomone, elektrifikuoti pasaulio ekonomiką visiškai pakanka žemėje turimų išteklių, tačiau sudėtingiausia situacija yra su nikeliu ir ličiu, kurių pasaulio ekonomikai elektrifikuoti reikėtų panaudoti kiek mažiau nei 30 proc. turimų išteklių. Cinko, vario, kobalto, geležies mums reikėtų mažiau nei 2 proc. turimų išteklių, o visų kitų medžiagų gerokai mažiau nei 1 proc. Žemėje esančių išteklių. Šie skaičiai lyginami su dabar žinomais ištekliais.

„Paprastai išžvalgytų išteklių kiekiai didėja, tačiau jų poreikis mažėja, nes rinkose daugėja sintetinių medžiagų, – sako E. Muskas, tvirtinantis, kad tam reikėtų gerokai mažiau kasybos nei dabar, kai turime iškastiniais ištekliais pagrįstą pasaulio ekonomiką. – Privalome tvirtai tikėti žmonijos galimybėmis ir greitai spręsti klimato kaitos ir priklausomybės nuo iškastinio kuro problemas. Ir tas tikėjimas nėra tik abstraktus – jis pagrįstas žiniomis apie fiziką.“

Efektyvios net ir mažos saulės elektrinės

Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje iškeltas tikslas iki 2050 m. iš atsinaujinančių šaltinių gaminti 100 proc. Lietuvai reikalingos elektros energijos. Prognozuojama, kad jau po dešimtmečio vėjo jėgainių parkuose sausumoje ir jūroje bus pagaminama maždaug pusė mūsų šaliai reikalingos elektros energijos – apie 6,5 TWh.

Likusią dalį ketinama gauti iš kitų atsinaujinančių energijos šaltinių arba importuoti. Strategijoje taip pat užsibrėžta, kad 2030 m. Lietuvoje gaminama energija turi sudaryti 70 proc. visos suvartojamos galutinės elektros energijos. 45 proc. suvartojamos elektros ir 90 proc. šilumos energijos turės būti pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių. Prognozuojama, kad siekiant šio tikslo jau 2030 m. vėjo jėgainių parkuose bus pagaminama daugiau kaip 50 proc. Lietuvai reikalingos elektros energijos. Likusią dalį ketinama pagaminti iš kitų atsinaujinančių energijos šaltinių: iš saulės šviesos – 22 proc., iš biokuro – 16 proc., iš hidroenergijos – 8 proc., o 1 proc. – iš biodujų.

Iš tiesų per pastaruosius 5 metus energetikos srityje, pasak M. Nagevičiaus, daug kas pasikeitė, o pirmiausia labai patobulėjo technologijos, jos pradėjo atsipirkti ir be valstybės paramos. „Šiuo metu verslininkai prašo valstybės netrukdyti ir leisti plėtoti alternatyvios energetikos ūkį savarankiškai“, – tikina Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, pabrėždamas, kad valstybė ir toliau remia saulės elektrinių statybą privačiose valdose labiau siekdama greitinti progresą, o ne dėl didelio paramos poreikio.

Paklaustas, kuri investicija – saulės elektrinei ar vėjo jėgainei – labiau verta dėmesio, pašnekovas tikina, kad negalima į šiuos du atsinaujinančios energetikos šaltinius žiūrėti kaip į atskirus. „Lietuvos klimatas pasižymi tam tikromis savybėmis, pavyzdžiui, kai šviečia saulė, pučia silpnesnis vėjas ir atvirkščiai – vėjas dažniausiai sustiprėja naktį, kai tamsu, vėlyvą rudenį. Atvirkštinė elektros gamybos koreliacija tarp vėjo ir saulės elektrinių viena kitą puikiai papildo“, – aiškina specialistas ir pabrėžia, kad net ir mažos saulės elektrinės teikia nemažos naudos, o štai vėjo jėgainės turi būti didelės, apie 200 m aukščio.

Pasak pašnekovo, pastatyti tokį aukštą bokštą kainuotų maždaug 5–6 mln. eurų, todėl akivaizdu, kad tokioms investicijoms gali pasiryžti tik stambus verslas.

„Tiek saulės, tiek ir vėjo elektrinės atsiperka per panašų laikotarpį – maždaug 2–7 metus, tačiau reikia turėti omenyje tai, kad atsipirkimo laikas kur kas trumpesnis nei, pavyzdžiui, saulės jėgainės veikimo laikas, kuris yra apie 30 metų, – sako M. Nagevičius, ragindamas žmones ieškoti galimybių pasistatyti saulės elektrinę ant savo namo stogo, žemės ar įsigyti jau įrengtą kiek toliau nuo gyvenamosios vietos. – Energetikos ministerija jau artimiausiu metu planuoja teikti paramą, todėl reikėtų ne laukti, o investuoti į saulės elektrines ir taip apsirūpinti energija. Aišku, dėl pernai išaugusių elektros kainų saulės elektrinės per 2 metus nebeatsipirks, tačiau bet kuriuo atveju jas pasirinkę prisidėsite prie energetikos transformacijos, Lietuvos energetikos nepriklausomybės didinimo, klimato kaitos mažinimo.“

Pasak pašnekovo, žmonės dažnai stato saulės elektrinę, taip pat įsirengia šilumos siurblį, kuris šilumą ima iš lauko oro arba grunto. Šilumos siurblys, sunaudodamas kilovatvalandę elektros energijos, pagamina 3–4 kilovatvalandes šilumos. „Pasistačius saulės jėgainę ir šilumos siurblį, nebereikia naudoti iškastinio kuro nei šildymui, nei elektrai“, – tikina M. Nagevičius, primindamas, kad šilumos siurbliams įsigyti valstybė taip pat teikia paramą.

Vėjo jėgainių potencialas

Lietuva siekia labiau įdarbinti ir vėją. Vėjo energetika svarbi mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Kiekviena vėjo pagaminta kWh padeda išvengti apie 696 g CO2, kuris susidaro anglis, dujas ir naftą naudojančiose elektrinėse pagaminus kilovatvalandę energijos.

„Anksčiau vėjo elektrinės buvo statomos arčiau jūros, kur stipresnis vėjas ir galima pagaminti daugiau elektros energijos, tačiau pastaruoju metu, pradėjus jas statyti kur kas aukštesnes, vieta tapo nebe tokia svarbi, – tikina M. Nagevičius ir paaiškina, kad vėjo jėgainės tapo efektyvesnės, nes vėją įkinko bet kokioje vietovėje ir tai yra technologinio progreso klausimas, bet ne dėl to, kad vėjuotų ir stipresnių vėjų padaugėjo visoje Lietuvoje. – Anksčiau nematydavome vėjo jėgainių, mentes iškėlusių iki 200 metrų, dabar tokios statomos faktiškai visur, nes tokiame aukštyje vėjas pučia visada.“

Kai kuriais duomenimis, sausumoje pastatytų vėjo elektrinių potencialas yra 3,6 karto didesnis nei esančių jūroje, be to, sausumos vėjo jėgainių elektros gamybos savikaina kol kas gerokai mažesnė nei pagaminta stovinčių jūroje. Nepaisant to, šiuo metu Baltijos jūroje planuojama pastatyti du vėjo elektrinių parkus po 700 MW. Jei jos gamintų 4500 MWh/MW, šie parkai per metus pagamintų iki 6,3 TWh.

Kalbant apie tolesnę plėtrą, panaudojant visą įvardijamą Baltijos jūros vėjo energijos potencialą (4,5 GW), galima būtų pagaminti apie 20,3 TWh elektros energijos per metus. Aišku, tam reikėtų labai didelių investicijų į infrastruktūrą – dirbtinių salų, naujų jungčių, perdavimo linijų, baterijų ir kt.

Visiškai „žalio“ sprendimo nebūna

Pasak M. Nagevičiaus, dažnu atveju kartu su elektra kogeneracinėse elektrinėse iš biokuro, pagaminto iš biomasės ir atliekų, gaunama ir šiluma. Būtent tokia kogeracinė elektrinė baigiama statyti Vilniuje.

„Kai sostinė pradės naudoti biokurą, Lietuvoje minėto kuro naudojimas sudarys bemaž 90 proc.“, – tikina pašnekovas, pabrėždamas, kad mūsų šalis yra viena lyderių, sugebėjusių centralizuotai šilumai gaminti vietoj iškastinio kuro (mazuto) pradėti naudoti biokurą. Šiuo metu Lietuva 80 proc. šilumos pasigamina iš biokuro. „Tai tikrai aukštas rodiklis, pagal tai kartu su Švedija Europoje esame vieni iš lyderių“, – teigia pašnekovas ir primena, kad, pavyzdžiui, Vokietijos šilumos ūkis yra visiškai priklausomas nuo iškastinio kuro. Ši šalis daug investuoja į saulės ir vėjo elektrines, bet vis dar namus šildo dujomis. Tuo metu Lietuva gamtinių dujų 2022 m., palyginti su 2019–2021 m. vidurkiu, sunaudojo 31 proc. mažiau ir tarp ES valstybių yra antra po Suomijos.

Viena didžiausių atsinaujinančių išteklių sritis Lietuvoje sovietmečiu buvo hidroenergetika. Gerai prisimename Kauno HES, nemažai kitų mažesnių hidroelektrinių, tačiau šiuo metu dėl sugriežtintų aplinkosaugos sąlygų jas statyti nedaug kas planuoja. „Kitose šalyse, ypač turinčiose kalnų upių, hidroelektrinių nemažai statoma“, – sako M. Nagevičius ir pamini Norvegiją, kur šis elektros gamybos būdas – labai populiarus. Iš artimesnių mums šalių hidroenergetika naudojama Latvijoje, kur net pusę šaliai reikalingo elektros energijos kiekio pagamina hidroelektrinės, naudodamos Dauguvos vandenis.

Nors siekiame naudoti tausojančius aplinką bei atsinaujinančius išteklius, nesvarbu, kokią energijos gamybos priemonę pasirinktume, pasak specialisto, visiškai išvengti neigiamo poveikio gamtai neįmanoma. Pavyzdžiui, vėjo elektrinės gal kiek daro neigiamą įtaką landšaftui arba savo galingais sparnais pražudo į jų pinkles patekusius paukščius, o saulės elektrinių gamybai naudojamos medžiagos irgi nėra labai draugiškos aplinkai, nes gaminamos ne ES valstybėse, kur reikalavimai žaliavai nereglamentuojami.

„Neigiamų dalykų galima rasti ir pradėjus gilintis į hidroelektrines, kurios gali kenkti migruojančioms žuvims, nes pastatytos ant jų migracijos takų, be to, neigiamą įtaką daro ir pačiai upei dėl nuolat kintančio vandens lygio, – aiškina M. Nagevičius ir pabrėžia, kad visiškai tobulo vadinamojo žalio sprendimo naudojant ir atsinaujinančių energijos išteklių technologijas nėra. – Paprastai siekiama tausoti gamtą ir priimti sprendimus žinant, kad šiek tiek paukščių pražus dėl vėjo elektrinių, bet kur kas mažiau nei dėl klimato kaitos.“

Tai įdomu

Europos Sąjungos tikslas – 2030 m. turėti ne mažiau kaip 40 proc. saulės elektrinių, 85 proc. vėjo jėgainių, 60 proc. šilumos siurblių, 85 proc. elektros kaupimo baterijų, 50 proc. elektrolizės įrenginių vandeniliui gaminti.

Atsinaujinanti energija: kas tai?

Tai tokia energija, kuri gaunama iš lengvai prieinamų ir aplinkai nekenksmingų šaltinių.

Saulės energija – galingiausias atsinaujinančios energijos šaltinis, kurio potencialas yra tūkstančius kartų didesnis už kitų rūšių energijos potencialą. Saulės energija naudojama šilumos ir elektros energijos gamybai.

Vėjo energija daugiausia naudojama elektros energijai gaminti vėjo jėgainėse. Jų yra įvairių rūšių ir dydžių, jos pritaikytos skirtingiems vėjo greičiams, tačiau daugiau elektros energijos pagamina aukštesnės vėjo jėgainės, nes kuo aukščiau, tuo vėjo greitis yra didesnis ir pastovesnis.

Bioenergija. Didžiąją dalį šiuo metu iš biomasės pagaminamos energijos sudaro šiluma, gaunama deginant medieną, šiaudus, energetinius augalus, durpes, skiedras, komunalines ir kitas degias atliekas. Biomasė yra ekologiškas kuras. Iš jos gaminama ne tik šilumos ir elektros energija, bet ir biodegalai – bioetanolis, gaminamas iš cukraus (cukranendrių, cukrinių runkelių), krakmolo (bulvių, grūdų), biodyzelinas, gaminamas iš augalinio aliejaus (rapsų, linų, sojos, saulėgrąžų ir kt.) ir alkoholio (metanolio arba etanolio). Biodyzelinas gali būti naudojamas kaip degalai įprastuose dyzeliniuose varikliuose.

Hidroenergija. Hidroelektrinių įrenginiai vandens srauto energiją paverčia mechanine energija (naudojant hidraulinę turbiną), o po to ją hidrogeneratorius paverčia elektros energija. Hidroelektrinės statomos prie ežerų, upių, tvenkinių. Prie hidroenergetikos priskiriama ir vandenynų energetika. Potvynių ir atoslūgių, bangų, bei viršutinių ir giluminių sluoksnių temperatūrų skirtumų energiją galima panaudoti panašiai kaip ir įprastą hidroelektrinėse.

Geoterminė energija – tai natūrali žemės gelmių šiluma. Didžiausi geoterminės energijos ištekliai yra giliai po žeme, tačiau kai kuriose vietose ši energija prasiveržia į paviršių ugnikalnių, geizerių ar karštųjų srovių pavidalu. Dėl technologinių apribojimų ne visur šie ištekliai gali būti panaudoti energijos gamybai.