Ką daryti su tais drabužiais, kurie metų metus guli spintoje? Ir išmesti gaila, ir nešioti negali... Ko gero, daugeliui moterų tai yra gerai pažįstama situacija. Sprendimų gali būti įvairių: juos atnaujinti, bandyti persiūti, atiduoti labdarai. Galima ir sukarpius į juosteles pabandyti numegzti ką nors naujo. Tarkim, į kroksus panašų apavą. Tai padariusi vilnietė Zita Midverienė įrašyta į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausia – 102 poras – kroksų stiliaus klumpių iš trikotažo juostelių nunėręs žmogus.

Daiva Červokienė

Zita Midverienė atskleidžia, kad šis sumanymas kilo žiūrint į perkrautą drabužių spintą ir svarstant, ar nebūtų galima iš tų nereikalingų drabužių ką nors padaryti, pavyzdžiui, šlepetes, panašias į kroksus? Zita sako vaikystės neturėjusi: jos tėvas 1946–1955 m. kalėjo Vorkutoje, vėliau buvo ištremtas į Krasnojarską, ten nuvyko ir mama su seserimi, o ji liko Lietuvoje pas gimines, glaudėsi tai vienur, tai kitur... Baigdama mokyklą, gavusi dailesnės medžiagos, rankomis pasisiuvo išleistuvių suknelę. Megzti virbalais ir nerti vąšeliu išmoko vėliau, mokydamasi Lengvosios pramonės technikume.

Virbalus ir vąšelį rankose moteris dažnai laikė augindama vaikus – vartydama nuotraukų albumą net stebisi, kiek daug buvo sūnums primezgusi įvairių megztukų.

„Beveik visos moterys tada megzdavo ar nerdavo vąšeliu. Nusipirkdavome vilnonių mezginių atraižų, ardydavome ir megzdavome“, – prisimena Z. Midverienė.

Ji porą metų mokėsi drabužių modeliavimo Lengvosios pramonės technikume, paskui dirbo konstruktore Elektros skaitiklių gamykloje. Tada deficito laikai baigėsi, ir megzti tapo nebeįdomu. Išėjus į pensiją Z. Midverienei skaudėjo pirštus, tačiau mezgimas išgydė.

Pandemijos sumanymas

Nėrimą vąšeliu Zita prisiminė 2020-ųjų pabaigoje, per pandemiją, kai visi buvome uždaryti tarp keturių sienų ir teko galvoti, kaip įdomiau praleisti laiką, ką naujo, netikėto galima nuveikti nuolat sėdint namuose. Tada Z. Midverienė ir prisiminė tų nedėvimų drabužių stirtas. Žiūrinėdama „YouTube“ įrašus pamatė, kaip moterys karpo senus pabodusius drabužius ir mezga įvairius daiktus. Sumanymas labai sudomino.

Nuvažiavo į sodą, išsitraukė iš spintų šūsnį nebedėvimų trikotažo drabužių ir pabandė juos karpyti. Taip ji prisiruošė trikotažo juostelių – neįprastų siūlų, iš kurių matydavo tik prinertų kilimėlių prie durų. Ne, tokie dalykai jos nedomino, galvoje sukosi mintis, kad ners būtent šlepetes, panašias į kroksus. Norėjosi, kad toks apavas ilgai laikytų, būtų iš skirtingų medžiagų, nesuplyštų taip greitai kaip vilnonės kojinės. Tad jos megztų kroksų stiliaus klumpių struktūra tokia: išorinis padas – iš sintetinio trikotažo, vidinis – iš medvilninio ar vilnonio, viršus – iš natūralaus pluošto skirtingų spalvų trikotažo likučių juostelių. Dar moteris numezga ir kulniuką, kad kojai būtų patogiau. Tada lieka tik visas detales sunerti.

Vienos nertos klumpės yra atvirais galais, kitos – uždarais, užpenčiai taip pat gali būti ir atviri, ir uždari. Z. Midverienė sakė pastebėjusi, kad jos artimieji labiau mėgsta uždarą variantą.

Dovana sūnui

Pirmuosius tokius kroksus pašnekovė nusinėrė sau, ir tai truko bene 10 dienų. Vėliau per dieną po vieną šlepetę nunerdavo, puikiai šis darbas ėjosi ir kai nemiga kamavo. Šis darbas labai praskaidrino karantino dienas – nerti patiko, rezultatas džiugino. Bene sunkiausia užduotis buvo nunerti šlepečių viršų – mat norėjo jas padaryti kelių suderintų spalvų. Įsitikino, kad lengviausia tai padaryti po truputį karpant kelis porinius daiktus – dvi rankoves, skirtingas marškinėlių puses ir pan.

Iš vienos rankovės stengėsi nerti vieną kroksą, iš kitos – antrą. Vėliau kantrybės reikėdavo sukaišioti, paslėpti juostelių galus, o jau panešiotų dirbinių kokybės išbandymas buvo skalbimas skalbimo mašinoje – atlaikė puikiai.

Sumanė Zita numegzti tokius kroksus dovanų sūnui gimtadienio proga. Ne bet kokius – 47 dydžio. Tai pasirodė ne taip lengva: dydžio nepataikė, gerokai padidino. Turėjo megzti kitas. Kol pataikė, teko nemažai pasidarbuoti. Taip Z. Midverienės šlepečių kolekcija pasipildė didelių dydžių egzemplioriais. Tokius nunerti ne juokai – pora sveria 700–800 g, o štai vaikiškos – vos 300 g svorio.

Rekordas užfiksuotas greitai

Kaip sumanė įregistruoti rekordą? Z. Midverienė perskaitė straipsnį apie Lietuvoje registruotus rekordus ir nutarė pati pasidomėti, ar jos nertas apavas negali pretenduoti į šalies rekordą.

Atsakymas buvo teigiamas. Tai paskatino dar sparčiau dirbti – taip namuose atsirado 102 poros nertų kroksų stiliaus šlepečių. Tada liko tik sutarti su agentūra dėl apsilankymo namuose, ir netrukus jos darbas buvo pripažintas šalies rekordu.

O ką į jos gyvenimą atnešė rekordas? To pasiteirauta moteris nusišypso: „Ką ten beatneš? Nors gal naujų spalvų pridėjo… Mano vaikai ir vaikaičiai užsienyje gyvena. Tad juos labai pralinksmino: „Na, ir mūsų močiutė!“ Jei ne karantinas, nebūčiau to dariusi.“

Tiesa, dabar Z. Midverienės namuose visų jos sukurtų šlepečių nepamatysime – daugumą jų moteris išdovanojo sūnums, marčioms ir vaikaičiams, giminėms, draugams ir bičiuliams. Tiesa, dabar jų daug nebemezga, tačiau namuose dar stovi keliasdešimt maišelių, į kuriuos sudėti įvairūs trikotažo drabužiai, surūšiuoti pagal spalvas ir storį – kad būtų lengviau sudėti norimus derinius.

Sunkiausia – išmokti karpyti

Pasak Z. Midverienės, sumaniusiems įvaldyti nėrimą iš audinių juostelių sunkiausia yra išmokti tinkamai sukarpyti tam skirtus drabužius. Jie karpomi spirale maždaug centimetro pločio juostelėmis – svarbu tai padaryti kuo lygiau, o susidariusius kampučius nukirpti, kad juostelės būtų kuo lygesnės. Tam tinkamiausi drabužiai, pasak Zitos, yra dideli trikotažiniai marškinėliai, ilgi platūs sijonai ir šalikai.

Pasinėrus į tokį darbą tamsių vienspalvių drabužių atsargos namų spintose gana greitai išseko, tad jų teko dairytis dėvėtų drabužių parduotuvėse. Mat vienai vidutinio dydžio šlepetei nunerti reikia vienų trikotažinių medvilninių marškinėlių ir nemažo kamuolio sintetinių juostelių – 200–300 g žaliavos. O kadangi šlepetės yra poriniai daiktai, labai svarbu turėti pakankamai tokių pat spalvų juostelių – negi avėsi skirtingai spalvotas? Beje, iš anksto Z. Midverienė drabužių nekarpo – tai daro tik sumaniusi nunerti naują daiktą.

Tvarumo idėja

Z. Midverienė atkreipia dėmesį, kad jos sumanymas sukarpyti nenaudojamus drabužius ir iš jų nerti šlepetes labai atitiko šių dienų reikalavimą rinktis tvarų vartojimą.

„Nelabai supratau, kas tas tvarumas, tik suvokiau, kad žmogus turėtų siekti palikti kuo mažiau šiukšlių, bandyti visus daiktus atnaujinti, taisyti ir kuo ilgiau naudoti, o ne išmesti, kaip, beje, ir darė mūsų tėvai ir seneliai, kaip mes vertėmės pokario metais. Taip daug nereikalingų daiktų, drabužių gali tapti žaliava kitiems dalykams, pavyzdžiui, kaip mano neriamoms šlepetėms“, – teigia moteris. Kartu ji priduria, kad jai ne kartą yra tekę persiūti paltą ar suknelę, iš išardytų kojinių megztis pirštines ar kepurę, nors šiandien žmonėms tai jau sunku įsivaizduoti.

Pradėjusi iš sukarpytų trikotažo drabužių juostelių nerti šlepetes Z. Midverienė atrado labai daug panašiais dalykais susidomėjusių žmonių visame pasaulyje, kurie kuria grupes feisbuke, „YouTube“ kanale rodo savo darbus, pavyzdžiui, kojines, kitokius gaminius iš antrinių žaliavų. Pasidairius internete lengva pasisemti įvairių idėjų.

Nors moteris sako labai norinti, kad sumanymas kuo įvairiau panaudoti nedėvimus drabužius plistų, kviečiama į įvairias muges ar seminarus ji atsisakinėja – daug kur rodytis, kitus mokyti esą jau ne jai. Tačiau žvelgiant į dešimtis ponios Zitos nunertų kiaurabačių peršasi džiugi išvada, kad kasdienėje buityje slypi daugybė galimybių tvariai naudoti daiktus ir kad žmogaus kūrybiškumui nėra ribų. Juolab kad Z. Midverienė nertus kroksus jau atidėjo į šalį, o šiuo metu karpo storus raštuotus vilnonius megztinius ir iš jų siuva įvairias kojines-šlepetes. „Man svarbiausia, kad panaudoju nedėvimus drabužius ir suteikiu seniems savo daiktams antrą gyvenimą“, – tvirtina kūrybinga moteris.