Lietuvių liaudies daugiabalsės dainos – sutartinės užima išskirtinę vietą mūsų liaudies kūrybos palikime, pasižymi unikaliomis poetinėmis ir muzikinėmis išraiškos formomis. Lietuvių sutartinės yra įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Loreta Urbaitė

Sutartinės yra itin sena dainavimo forma, atsiradusi dar iki Lietuvos krikšto. Jau daugiau kaip prieš šimtmetį šis dainų žanras buvo apibūdintas kaip nykstantis, tačiau palankus likimas lėmė, kad sutartinių tradicija buvo užfiksuota, atgaivinta ir šiandien ji vėl kupina gyvybės.

Sutartinei atlikti reikia sutarimo

Kuo gi sutartinė skiriasi nuo paprastos dainos? Supaprastintai galėtume pasakyti, jog sutartinėje vienu metu skamba skirtingos melodijos: tarpusavyje besipindami balsai vienas kito nenustelbia, neužgožia, bet palaiko skambesio pusiausvyrą, drauge sudarydami melodijos vienovę. Būdamos daugiabalsės dainos, sutartinės negali būti atliekamos vieno žmogaus – jas atlieka mažiausiai du asmenys. Bendras sutartines atliekančiųjų siekis tarpusavyje gerai derėti nulėmė ir sutartinių pavadinimo kilmę: jis kildinamas iš žodžio „sutarti“. Beje, sakoma, kad sutartinės ne dainuojamos, o giedamos ir jos yra giesmės.

Sutartinių unikalumas yra ir tas, kad jos būna ne tik giedamosios, bet ir instrumentinės (kankliuojamos arba pučiamos), šokamosios arba žaidžiamosios. Sutartinės – daugialypis menas, darniai sujungiantis žodį, garsą ir šokį. Sutartines paprastai giedodavo moterys, o instrumentinius kūrinius skudučiais, daudytėmis, mediniais ragais, kanklėmis ir kitais instrumentais dažniausiai atlikdavo vyrai. Nors ne viena sutartuvininkė mokėjo skudučiais supūsti sutartinę, pūsti ragą jau reikėjo vyro jėgos. Dauguma sutartinių buvo giedamos šokant. Choreografija čia nesudėtinga, judesiai saikingi, neretai iškilmingi: vaikščiojimas ratu, pora priešais porą ir panašiai.

Iš senųjų ir naujesnių sutartinių užrašymų nustatyta, kad pagrindinis jų paplitimo plotas apima nedidelę Lietuvos dalį – Šiaurės Rytų Aukštaitiją. Būtent šio krašto giriose susiformavo unikalios daugiabalsės giesmės – sutartinės.

Biržiečiai sutartuvininkai

Biržų kraštas – viena sutartinių paplitimo Šiaurės Rytų Aukštaitijoje teritorijų, tačiau būtent Biržų krašto sutartinės ir jų atlikimo tradicija 2018 m. buvo įrašytos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Apie šio krašto sutartinių tradicijos savitumą, įvairovę ir gyvybingumą pasakoja jų tyrinėtoja, puoselėtoja ir atlikėja etnomuzikologė Aušra Butkauskienė. „Esu septintos kartos biržietė, nuo paauglystės kankliuoju tradicinėmis daugiastygėmis ir penkiastygėmis kanklėmis, giedu sutartines, dainuoju senąsias liaudies dainas“, – sako pašnekovė.

Biržų vaikų muzikos mokykloje baigusi kanklių klasę, ji pasirinko tęsti muzikos studijas. Aušra su pagyrimu baigė kanklių klasę Vilniaus konservatorijoje, tada įstojo į kanklių klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau ten pat baigė magistro muzikologijos (etnomuzikologijos krypties) studijas, stažavosi Suomijoje. Po studijų A. Butkauskienė grįžo į gimtuosius Biržus, tapo muzikos mokytoja ir dviejų folkloro ansamblių vadove: Valdo Jakubėno muzikos mokyklos folkloro ansamblio „Agluonėla“ ir Pabiržės folkloro ansamblio „Žemyna“.

Dar studijuodama Muzikos akademijoje savo darbuose ji nagrinėjo Biržų krašto penkiastygių kanklių tradicijos istorinę raidą, kaitos procesus ir šiam domėjimosi laukui liko ištikima iki šiol. „Pastaruosius metus domiuosi biržiečių kankliavimo tradicija, skambinimo technikos rekonstrukcija, stilistika, kankliavimo edukacija, tradicijos sklaida. Šių tyrinėjimų rezultatas – biržiečių sutartinių atlikimo tradicija įtraukta į Lietuvos nematerialaus paveldo sąvadą“, – pasakoja liaudies tradicijų puoselėtoja.

Tad kuo išskirtinės Biržų krašto sutartinės? „Biržų krašto giedamosioms sutartinėms būdinga žanrų įvairovė, gausūs garsažodžiai. Jų išskirtinumas būtų aštrūs sąskambiai tarp dviejų garsų – tai svarbiausias bruožas, liaudies muzikantų siekiamybė kaip garso etalonas. Balsų partijos sutartinėse pinamos pagal labai griežtas taisykles, kad susidarytų sumušimas, kaip sakydavo, – pats sutartinių gražumas. Tai ne šiaip chaotiškas giedojimas, kaip kartais atrodydavo aplinkiniams, nebesuprantantiems sutartinių“, – aiškina etnomuzikologė.

Kitas išskirtinumas – tai, kad Biržų krašte ilgiausiai išliko instrumentinės sutartinės, atliekamos skudučiais, kanklėmis, lamzdeliais, daudytėmis, mediniais ragais. Skudučių ir ragų rinkiniais – juos sudaro 4–8 vamzdeliai – pučiami tik jiems skirti kūriniai, lamzdeliais dažniausiai pučiamos vokalinės sutartinės. Tik Biržų krašte išliko sutartinių skambinimas penkiastygėmis kanklėmis – nieko panašaus nėra nei kitur Lietuvoje, nei visame kanklėms giminingų instrumentų paplitimo plote.

Šio krašto sutartinių entuziastams pasisekė, kad čia gausiai užfiksuota dainuojamųjų, šokamųjų ir instrumentinių sutartinių. XIX a. pabaigoje būsimasis kunigas tautosakininkas, kilęs iš Šiaurės Lietuvos Adolfas Sabaliauskas, pasirašinėjęs Žalios Rūtos slapyvardžiu, dar studijuodamas pastebėjo sutartinių išskirtinumą, apėjo gimines, kurie jas giedojo, kankliavo ar skudučiavo, ir viską užrašė. Vėliau, kunigaudamas Nemunėlio Radviliškyje, tęsė savo tautosakinę veiklą. Jis pirmasis išsamiai aprašė sutartinių melodijas ir jų atlikimo būdą, surinko ir paskelbė (tai pirmieji spausdinti sutartinių leidiniai) autentiškus kelių šimtų sutartinių tekstus.

Svarbu išsaugoti tradiciją

Sutartinių tyrinėtoja Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė teigia, kad XXI a. sutartinių tradicija yra tarsi medis, kurio šaknys tebėra Aukštaitijoje, kur sutartinės kadaise gyvavo, skambėjo ir buvo užrašytos. „Todėl svarbu, kad tos šaknys nenudžiūtų. Tradicijos saugotojai yra tarsi kamienas, kuris turi būti gana tvirtas.“ Tikslo saugoti tradicijas tvirtai laikosi A. Butkauskienės vadovaujamas folkloro ansamblis „Žemyna“.

Biržų kultūros centro Pabiržės skyriaus folkloro ansamblis „Žemyna“ gyvuoja nuo 1997 metų. Šiemet vidurvasarį jie minėjo savo kūrybinės veiklos 25-metį. Tai – šeimų ansamblis: jame muzikuoja 11 šeimų ir jų vaikų, kurie gimė ir augo girdėdami liaudies dainas, natūraliai perėmė prosenelių tradicijas ir įsitraukė į kolektyvo veiklą.

Didžiąją repertuaro dalį ansamblio nariai paveldėjo iš dainingų tėvų, krašto senolių, kurių muzikinį palikimą surinko ekspedicijose po Pabiržės, Gulbinų, Kirdonių, Užubalių apylinkes. Kolektyvas puoselėja šiaurės rytų aukštaičių muzikinį palikimą – Biržų krašto sutartinių atlikimo tradiciją: gieda sutartines, skudučiuoja, skambina penkiastygėmis kanklėmis, pučia ragus. Ansamblio nariai šoka savo krašto senovinius tradicinius šokius, pristato regiono tautinius kostiumus bei tarmę.

Ansamblio kolektyvas aktyviai koncertuoja savo krašte bei užsienyje, yra parengęs kelias koncertines programas, išleidęs kompaktines plokšteles. „Žemyna“ pelnė Kultūros ministerijos nominaciją „2019 m. geriausias krašto folkloro ansamblis ir vadovas“ ir buvo apdovanota tai liudijančiu „Aukso paukštės“ žymeniu.

„Puoselėdami šiaurės rytų aukštaičių tradicinę muziką, papročius, tradicijas, atsidėkojame Biržų krašto seniesiems pateikėjams ir kartu tęsiame tai, kas suteikia mums išskirtinumo ir skatina pasididžiavimą“, – prasmingą veiklą apibendrina pabiržiškiai.