Žaislai yra toks, atrodytų, paprastas kasdienybės reiškinys, apie kurį mes, suaugusieji, daug nebegalvojame. Kadaise žaidėme su jais, dabar gal vaikams prireikia nupirkti... Su tokiu požiūriu nesutiktų Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė, prieš dešimt metų Vilniuje kartu su vyru įkūrusi Žaislų muziejų. Į žaislų pasaulį ji žvelgia mokslininkės žvilgsniu ir teigia, kad žaislas nėra toks nereikšmingas dalykas, – iš tiesų tai labai įdomus kasdienybės atributas, kuris gali daug papasakoti apie besikeičiantį pasaulį.

Loreta Urbaitė

Žaislai ir žaidimai greitai ir be didesnio vargo įveikia tautinius, kalbinius, politinius ar religinius barjerus. Jie žaibiškai plinta pasaulyje, praturtindami kiekvieną kultūrą. Suaugusieji žaidimą dažniausiai suvokia kaip smagią pramogą, nerūpestingą pasilinksminimą ar azartišką veiklą, o vaikams tai yra pasaulio pažinimo įrankis, vienas svarbiausių mokymosi, patirties kaupimo priemonių.

Kas yra žaislai?

Su žaislų žinove Indre pokalbį pradėjome apie tai, kas apskritai yra žaislai. Visi tarsi tai žinome – juk vaikystėje žaidėme, kaip ir dabar vaikai žaidžia, sąmoningai neįvardydami jokių tos veiklos tikslų. Pašnekovė sako, kad tik vėliau, kai jau suaugę susiduriame su žaidimais, susijusiais ne su vaikyste, o galbūt su terapija, reabilitacija, gal mokydami kitus, pamatome, kad žaidimo procesas teikia labai daug naudos. Tada dažnas susimąsto: o kaip būdavo anksčiau, kokie daiktai žaidimams naudoti? Juk žmonės žaidė visada – nėra jokių įrodymų, kad jie kada nors to nedarė. Tai patvirtina ir mokslas.

„Ir tada pamatome, kad žaislas, nepaisant to, kad jis atrodo paprastas ir juos gali tapti bet koks daiktas, anaiptol nėra toks nereikšmingas dalykas, o yra labai įdomus visuomenės gyvenimo atspindys, galintis daug ką papasakoti, – dėsto Ingrida. – Bendraudama su mokiniais, studentais, į muziejų ateinančiomis šeimomis mėgstu užduoti klausimą: kaip manote, kodėl atsirado žaislai? Ar pasaulis galėtų gyventi be žaislų?“

Atsakymų pašnekovė sako sulaukianti įvairių: kai kas tvirtina, kad žaislų visai nereikia. Tada neišvengiamai iškyla kitas klausimas – o kas gi yra žaislas? Jeigu galime žaisti su bet kuo, kas išskiria daiktą iš kitų ir padaro jį žaislu?

„Žaislų pasaulyje yra daug logikos, – sako pašnekovė. – Iš tiesų bet kurį aplinkos daiktą galime paversti žaislu, bet kartais atsiranda tokių situacijų, kai vaikas negali paimti daikto, nes jis yra per sunkus, per didelis, pavojingas, gal labai vertingas ar per smulkus. Jei minėtos priežastys neleidžia aplinkoje esančių daiktų panaudoti žaidimui, turime tam pagaminti pakaitalą, nes vaikas nori imituoti, daryti tą patį, kas vyksta aplinkui. O tai labai svarbu, nes reikia lavinti įgūdžius – vaikai patirtį perima per žaislus. Taigi žaidimui reikalingas inventorius.“

Koks jis bus, priklauso nuo to, kokiu laikotarpiu vaikas gyvena, kokia jo aplinka, ką jis mato ir ką galima jam pagaminti. Neginčijama, kad visi žaislai yra labai susiję su gyvenama realybe, ir nesvarbu, ar žaislas skirtas mokytis, praktikuotis, ar dykinti. Akmens amžiuje daiktų beveik nebuvo, todėl, pasak pašnekovės, iš tų laikų nebus, pavyzdžiui, jokių baldelių, skirtų vaikams pažaisti namus. Keičiasi realybė – keičiasi ir žaislai. Tai paaiškina, kodėl dabar atsiranda daug naujų žaislų. „Tipinis atsakymas – esą pramonei tai labai patogu ir pelninga. Tačiau žaislai buvo gaminami nuo pirmųjų civilizacijų ir tai nesusiję su pinigais. Žaislų kiekis šiandieninėje parduotuvėje atspindi žmonijos turimą daiktų kiekį,“ – tvirtina I. Jovaišaitė-Blaževičienė.

Kokie dabar yra daiktai – tokie ir žaislai, net tas pats žaislas, pavyzdžiui, lėlė, dabar atrodys kitaip nei mūsų močiučių laikais. Pašnekovės kartais žmonės klausia, kodėl vaikai nežaidžia su žaislais, išlikusiais iš jų vaikystės. Ne tik todėl, kad technologijos ir medžiagos pasikeitusios, – tiesiog daiktas neatliepia šių dienų realybės ir, pavyzdžiui, lėlės suknelė gali atrodyti pasenusi. Net klasikiniai žaislai, gyvavę tūkstantmečius, tokie kaip kėgliai, turi atrodyti siektini šiandieninei visuomenei, o vaikai ir yra ta visuomenė.

„Jei sakome, kad vaikai dabar turi per daug žaislų, turime savęs sąžiningai paklausti, ar mes neturime per daug daiktų. Vaikai yra tiesiog mūsų atspindys, matomas iš šalies“, – teigia mokslininkė.

Vietinės tradicijos išskirtinumas

Visi sutinkame, kad mūsų laikais žaislų yra kur kas daugiau nei kada nors anksčiau, vaikai turi didžiulį masiškai gaminamų šiuolaikinių žaislų pasirinkimą. O kur tada lieka mūsų tradiciniai paprasti namuose pagaminti žaislai, tokie pat, kokiais vaikai žavėjosi prieš šimtmetį ir daugiau?

Beje, senajame Lietuvos kaime visa apimančio žaislininkystės amatininko nebuvo. Žaislus gamindavo įvairių amatų atstovai: puodžiai, siuvėjai, staliai ar dailidės. Dažnai žaislų gamintojai būdavo patys vaikai, jų tėvai ir seneliai. Šiuo metu Lietuvoje yra 38 sertifikuoti tradiciniai amatininkai, gaminantys žaislus iš medžio, molio, medžiagų, šiaudų. Tai rodo, kad tradiciniai žaislai išlieka paklausūs. Kaip į juos žiūri šių dienų vaikai, ar reikalingi dabar tokie žaislai? „Tradiciją reikia palaikyti, – sako pašnekovė. – Žmonija vis atsiveria į tai, kas yra unikalu, ypač dabartiniame pasaulyje, ir tada grįžtama atgal, žiūrima, kas buvo. Kai kas sako, kad sovietmečiu visi turėjo tuos pačius žaislus, bet ir šiandien vaikų žaislai irgi vienodi – visuose namuose yra tas pats žaislų rinkinys, gal tik kaina skiriasi.“

Kai visas pasaulis dabar turi tuos pačius tipinius žaislus, vietinis tradicinis žaislas, anot Indrės, tampa įdomus, išskirtinis, nes turi tam kraštui būdingą atspalvį, formą, išraižymą, raštą. „Kartą mūsų prašė atsakyti, kokios yra tradicinės lietuviškos lėlės. Ogi paprasčiausios, pagamintos iš to, kas buvo po ranka: drobė suraukta, šienas susuktas, vėliau gal kas nors nunerta, bet raštas yra tam kraštui būdingas, medžiagos tokios, kurias lengva gauti. To vietos kolorito ima ilgėtis žmonės, kai nori išskirtinumo“, – teigia pašnekovė.

O koks būtų tradicinis lietuviškas žaislas? Deja, sunku, net neįmanoma išskirti vieno žaislo, kurio kiti neturi, nes visos šalys turi tuos pačius – ir supamuosius arkliukus, ir vilkelius, lėlytes, švilpynes, net kalavijas gali būti tradicinis žaislas. „Visos šalys turi universalų rinkinį daiktų, su kuriais galėjo žaisti“, – konstatuoja mokslininkė.

Muziejaus dešimtmetis

Iš mokslinio požiūrio į žaislus atsirado ir šis muziejus. Idėja sukurti muziejų kilo, kai vienas steigėjų archeologas dr. Povilas Blaževičius rengė disertaciją apie žaislus ir žaidimus Lietuvoje XIII–XVII a. remdamasis archeologijos duomenimis. Surinkta mokslinė medžiaga buvo gausi ir įdomi. „Mokslas buvo mūsų pirmasis argumentas, – prisimena I. Jovaišaitė-Blaževičienė. – Dažnai nedideli muziejai atsiranda iš to, kad žmogus kolekcionuoja kokius nors daiktus ir, kai jie nebetelpa namuose, nusprendžia savo kolekciją parodyti visiems. Mes tuomet neturėjome jokių žaislų, tik mokslinę medžiagą apie seniausius Lietuvos žaislus – tai buvo mūsų pradžia.“

Šios mokslinės medžiagos pagrindu ir buvo parengta pirmoji Žaislų muziejaus ekspozicija „Seniausi Lietuvos žaislai“, su kuria muziejus 2012 m. gruodį atvėrė duris vienoje Vilniaus senamiesčio gatvelių. Originalūs archeologiniai žaislų ir žaidimo inventoriaus artefaktai saugomi 11 Lietuvos muziejų, o Žaislų muziejaus lankytojai ne tik mato jų kopijas bei rekonstrukcijas, bet ir gali patys juos išmėginti, pažaisti, patyrinėti. „Pirmosios civilizacijos paliko mums nenuginčijamų įrodymų, kad žaislai ir žaidimai yra daug senesni, nei mums paprastai atrodo. Kaskart pamačius naują žaislą verta pasidairyti, ar nebus prieš keletą tūkstančių metų toks principas jau žinotas“, – primena muziejininkai.

Dabar muziejaus fonduose – daugiau kaip 5 tūkst. žaislų. Beveik visi jie padovanoti žmonių. Žaislas – labai emocionalus, sentimentalus daiktas, kurį žmogus dažnai ilgai laiko kaip šviesų vaikystės atsiminimą, o susiklosčius tam tikroms aplinkybėms sunku juos imti ir išmesti. Žaislų muziejus kviečia pagalvoti, galbūt verta juos tuomet padovanoti muziejui. Čia jie gyventų toliau, o lankytojai pamatytų, kaip keitėsi arba nesikeitė žaislai, su kuo seniau žaidė mūsų krašto vaikai.

Viena muziejaus ekspozicijų – „XX a. prisiminimai“ – būtent ir rodo, kaip pramonės revoliucija savadarbius žaislus nustūmė į užmarštį pasiūlydama naujas dirbtines medžiagas, vienodas formas, modernias technologijas. Lietuvoje šis pramonės laikotarpis prasideda XX a. viduryje, todėl dar būna nemažai lankytojų, kurie puikiai prisimena ir pirktus žaislus, ir pačių pasigamintus.

„Visų mūsų fonduose sukauptų žaislų negalime parodyti – juk nenukabinsi ištisos sienos lėlėmis ar mašinėlėmis, – sako pašnekovė, – todėl stengiamės kalbėti apie žaislų grupes, kodėl jos atsirado.“

Šio dinamiško, interaktyvaus muziejaus ypatumas tas, kad jis orientuotas į šeimas – jo steigėjams buvo svarbu sudaryti galimybes kultūroje dalyvauti visai šeimai kartu. „Pirmiausia tai yra veiklos muziejus, jis buvo suorganizuotas kaip edukacinis užsiėmimas, kad viską galima būtų pamatyti, išmėginti, paliesti, – aiškina muziejaus steigėja. – Dažnai patys lankytojai po kelių minučių supranta, kad jiems visai nereikia ekskursijos, – jie patys nori eiti ir žaisti, pasiskaityti ir dalyvauti.“

Muziejaus ekspozicijos suteikia vaikams pažinimo džiaugsmą, patraukliai supažindina juos su bendraamžių žaislais ir žaidimais nuo pat akmens amžiaus iki pastarųjų dešimtmečių, o tėvams leidžia mintimis grįžti į vaikystę vartant rankose kadaise turėtą žaislą.