Kas užginčys, kad mūsų šalyje yra daugybė nuostabių gamtos kampelių, autentiškumą išlaikiusių miestų ir miestelių, tačiau kai kurioms vietovėms teko laimė būti ir stulbinamai gražioms, ir istoriškai bei kultūriškai svarbioms. Viena iš tokių vietų – Ignalinos pašonėje tyvuliuojantis Lūšių ežeras ir jo apylinkės.

Loreta Urbaitė

Palūšės perlas

Lūšių ežeras labiausiai žinomas dėl pakrantėje įsikūrusio Palūšės kaimo, nors jį norėtųsi vadinti miesteliu, nes vasarą jis panašus į mažytį kurortą: lauko kavinukės, įrengtas paplūdimys, vandens pramogos, akį glostantys gamtos vaizdai – vanduo, žaluma ir gėlės... Ne veltui 2007 m. Palūšei suteiktas kurortinės teritorijos statusas. Dar sovietiniais laikais čia buvo pastatyta poilsio bazė ir garsas apie Palūšę pasklido toli už Lietuvos ribų. Joje poilsiauti ypač pamėgo žmonės iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado). 1974 m. įsteigus Lietuvoje pirmąjį nacionalinį parką – Aukštaitijos nacionalinį parką, Palūšė tapo jo sostine, čia įkurta nacionalinio parko direkcija.

Pirmąkart Palūšė paminėta 1651 m. kaip palivarkas Vilniaus vaivadijoje. Palūšės miestelio atsiradimas siejamas su bažnyčios pastatymu. Mūsų dienomis Palūšę garsina išskirtinai gražioje vietoje, ant aukštos kalvos stovinti ta pati senoji medinė Šv. Juozapo bažnytėlė su varpine – vienas vertingiausių ir seniausių medinių liaudies architektūros ansamblių. Beje, atgavus Nepriklausomybę šio ansamblio atvaizdas papuošė sukurtus 1 lito banknotus.

Palūšės bažnyčią 1747–1757 m. savo lėšomis pastatė kunigas Juozapas Stockis-Bazilevskis iš tėvų paveldėtoje žemėje ir pavadino savo globėjo šv. Juozapo vardu. Bažnyčia statyta iš pušinių tašytų rąstų, teigiama, kad sukirsta vien tik kirviu, nenaudojant pjūklo, o vietoje metalinių vinių naudoti mediniai kaiščiai. Pastato viduje iš gulsčių sienojų suręstos sienos lentomis neapkaltos, tad galima pamatyti autentišką senąją statybos techniką. Bažnyčios lubos plokščios, medžio lentų.

Šis unikalus statinys atspindi senąjį medinių bažnyčių statybos laikotarpį Lietuvoje. Pagal istorinius šaltinius pirmosios bažnyčios Lietuvoje buvo medinės, išskyrus rezidencines ir pilių. Manoma, kad seniausios bažnyčios galėjo būti panašios į ano meto ūkininkų namus ir klėtis. Juk miestelių ir bažnytkaimių medines bažnyčias daugiausia statė vietiniai dailidės be architekto projekto ir priežiūros. Pats bažnyčios klebonas ir jo parapijiečiai buvo ūkininkai, todėl ir religinės paskirties pastatai yra giminiški kaimo trobesiams. Palūšės bažnyčia taip pat yra stačiakampio plano tarsi kokia klėtis. Nedaugelyje medinių bažnyčių išsaugotos originalios formos, kai kurios pakito remontuojant ir perstatant, kitos dėl mados pamėgdžiojant mūrines bažnyčias. Palūšės bažnyčia nedaug pakeista, daugiausia buvo atnaujinamas, t. y. pagražinamas, jos vidus: išdažytos sienos, pastatytas didysis altorius.

Kokia gi bažnyčia be varpų! Dažniausiai prie senųjų bažnyčių ar kapinių koplyčių stovi atskiras statinys varpui. Paprasčiausia varpinė yra atvira: pora ar daugiau stulpų su stogeliu. Tačiau didesniems ir sunkesniems varpams reikia stipraus ir aukšto pastato, kad jų skambesys sklistų kuo toliau. Todėl beveik kiekvienos medinės bažnyčios šventoriuje stovintis varpinės pastatas sudaro neatskiriamą sakralinio ansamblio dalį. Palūšėje medinė varpinė buvo pastatyta 1800 m. Ji išskirtinė – aštuoniakampio plano, dviejų aukštų, primenanti lietuvių senovinių medinių pilių sargybos bokštą, ir yra vienintelė tokia Lietuvoje. Varpinės bokšte tebeskamba du senieji varpai. Gana retas atvejis, kad varpinė turi du įėjimus, kurie anksčiau atliko šventoriaus vartų funkciją. Vėliau šalia atsirado puošnūs mediniai varteliai ir varpinės vartai buvo užkalti.

Beje, dabar retai pamatysi medine tvora aptvertą šventorių. Prieš gerą šimtmetį jas imta keisti mūrinėmis, net jei bažnyčia medinė. Palūšėje išliko medinių sienojų šventoriaus tvora.

Išlaikiusi autentiškumą Palūšės bažnyčia yra geriausia sakralinių pastatų statybos tradicijos iliustracija. Juk dažniausiai senosios miestelių bažnytėlės iš lauko atrodo gana kukliai, mažai dekoruotos. Jos paprastai buvo statomos pakilioje vietoje ir yra iš tolo matomos. Drauge su atskiriau stovinčia varpine, dideliais šventoriaus medžiais ir kryžiais, puošniais vartais tokios bažnytėlės, kaip ir Palūšėje, sudaro jaukų ir gražų ansamblį.

Gamtos takas ir aplinkosauginė karvių misija

Nuo kultūros vertybių pasukime prie įstabios gamtos. Šiam kraštui išskirtinumo teikia gausybė vienas su kitu besijungiančių ežerų ir upių. Baidarių mėgėjai tai gerai žino, todėl čia labai populiaru pasileisti į įspūdingą kelionę vandeniu per ežerus ir upes. Lūšių ežeras – irgi ne vienišius, plačiais sąsiauriais jis jungiasi su kitais ežerais.

Norint atvykėlius supažindinti su tenykšte flora ir fauna tarp Palūšės ir šalia esančio Meironių kaimo buvo įrengtas 3,5 km ilgio Meironių pažintinis botanikos takas, vinguriuojantis per kalvų labirintą ir jame pasislėpusias žemynines kopas, nusidriekiantis palei miškuose telkšančius ežeriukus, tikras nendrių džiungles ir smilgų pievas. Tvirtinama, kad čia galima pamatyti apie 150 rūšių augalų, iš kurių 9 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Nors tai augalijai pažinti skirtas takas, įdomi ir gyvūnija. Šiuo metu takas restauruojamas ir vietomis sunkiai praeinamas, tačiau ne ką mažiau malonu bus pasivaikščioti palei Lūšių ežero pakrantę naujai įrengtu taku iki Meironių kaimo. Įdomių, retų augalų čia netrūksta, yra informatyvių pažintinių stendų, stovi dar 1977 m. pastatytos 16 medinių skulptūrų, įamžinusių šio krašto legendas ir grožį. Pasiekus ežero pakrantėje prigludusį Meironių kaimą verta pasižvalgyti aplinkui ir susipažinti su unikalia tradicija. Nuo seno kaimo gyventojai per Sekmines dabindavo karves žolių vainikais ir išplukdydavo visai vasarai ganytis į laukinį Pabiržės pusiasalį.

Čia ganydamosi karvės sukūrė biologine įvairove pasižyminčias pievų ir miškapievių buveines, kurios įtrauktos į vertingiausių Europos gamtos teritorijų „Natura 2000“ tinklą. Dar prieš dešimtmetį žiūrėti unikalaus karvių išplaukimo reginio suvažiuodavo smalsuoliai iš visų kraštų. Kai kaime nebeliko karvių, tradicija natūraliai išblėso. Deja, neganomos pusiasalio pievos užžėlė medžiais ir krūmais, vertingos augalų buveinės ėmė nykti. 2019 m. pabaigoje aplinkosaugininkai nusprendė į pagalbą vėl pasikviesti karves.

Buvo įsigyta 20 nereiklių angusų veislės galvijų, prisitaikiusių gyventi laukinėmis sąlygomis, ir 2020 m. vasarą jie buvo atplukdyti į pusiasalį atlikti aplinkosauginės misijos.