Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose, kaip ir kasmet rudenį, atidaryta žemės ir aplinkos meno paroda. Ji suteikia galimybę kurti gamtoje, atrasti kūrėjams ryšį su ja, plėtoti dialogą tarp menininko ir žiūrovo, padeda parko lankytojams atrasti gamtos grožį tarsi iš naujo.

Loreta URBAITĖ

Vadinamasis žemės menas kartu su ekologijos idėjomis šių dienų pasaulyje kelia vis didesnį susidomėjimą ir įtraukia į savo idėjų sūkurį vis daugiau žmonių. Šiandienos įvairiausių meno krypčių raizgalynėje žemės menas nėra labai naujas dalykas. Ši meno kryptis atsirado XX a. 7-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip protestas prieš uždarą, komercinį meną, kuris eksponuojamas blizgančiose galerijose, yra šaltas ir prieinamas tik išrinktiesiems, kaip teigė žemės meno pradininkai. 7-asis dešimtmetis buvo permainų Amerikoje ir Europoje laikas, pasmerkęs karą Vietname, iškėlęs idėją „Atgal į gamtą“ ir kartu kvietęs stoti ginti supančią aplinką nuo agresyvaus urbanizmo ir industrijos spaudimo. Menininkai stengėsi sukurti netikėtas meno formas ten, kur jų, atrodytų, negali būti.

Pirmieji žemės meno kūriniai buvo labai didelio mastelio – visą kūrinį galėjai pamatyti tik nufotografuotą iš aukštai. Jie dažniausiai buvo kuriami didelėse dykvietėse, atokiai nuo gyvenamųjų zonų, bet žmonės vis tiek plaukė jų pažiūrėti ar net dalyvauti juos konstruojant. Greitai ekologiško meno idėjos nuskriejo į Angliją, po to paplito Europoje. Žemės meno kūriniai tapo mažesni, juos imta kurti miestų parkuose ir kitose žaliose erdvėse.

Kaip ir kiekviena meno srovė, ji vėliau išsiliejo į daugelį srovių, pavyzdžiui, dabar žemės menu vadinami kūriniai, sukurti naudojant tik natūralias medžiagas, – tai gali būti smėlis, žvyras, molis, šakos, lapai, medžiai, akmenys, vanduo skirtingose substancijose ir kt. Menininkas kuria darbus nepakenkdamas gamtai, iš esmės jos nepakeisdamas, neardydamas to, kas būdinga konkrečiai vietovei. Aplinkos meno darbai gali būti sukurti naudojant ir įvairias dirbtines medžiagas, tačiau jie yra integruoti į tam tikrą erdvę, pritaikyti prie vietinio kraštovaizdžio.

Kairėnų parko prieglobstyje

Šiųmetinė žemės ir aplinkos meno paroda vyksta jau 16-ąjį kartą, šiemet jos pavadinimas – „Balansas“. Kodėl taip? Pasak ilgametės šių parodų kuratorės Ingos Raubaitės, „dabar toks periodas, kai daug neramumo, nerimo, tad norėjosi su šia paroda atrasti pusiausvyrą tarp meno ir to nerimo“. Šiemet parodoje dalyvauja 19 įvairių specialybių kūrėjų.

Botanikos sodas Kairėnuose – unikali vieta parodos dalyviams įgyvendinti savo kūrybiškumą ir eksponuoti savo darbus. Jie čia gali atrasti išraiškingą reljefą – sceną savo darbams, be to, daug gamtinių medžiagų kūrybai: šakų, vytelių, šieno, lapų, žemės... Lankoma sodo teritorija yra apie 50 ha, tačiau šiemet darbai yra susitelkę vienoje sodo pusėje, kurioje daug erdvės, kalnelių, tvenkinių, yra ir krūmynų, tarp kurių lankytojams reikės paieškoti darbų.

Žemės meno darbai – neilgaamžiai, jie patys sunyksta, pati gamta jais pasirūpina. Kasmet sukurti darbai lieka savo vietose, kol sunyksta dėl aplinkos veiksnių. Kaip sako I. Riaubaitė, kūriniai tik tada, kai pradeda neestetiškai atrodyti, yra išardomi, bet paprastai iki tol praeina labai daug laiko.

Trys kūrėjai viename kūrinyje

Žemės meno kūrėjai stengiasi paversti supančią aplinką didžiule paveikslo drobe, kurioje gamta nėra tik pasyvi dekoracija ar fonas. Gamta yra šių kūrinių lygiavertis veiksnys, kaip ir pats menininkas. Taigi gamta ir žmogus tarsi susijungia bendrame kūrybos veiksme: žmogus kuria atsižvelgdamas į gamtą, o ši savo ruožtu irgi keičia kūrinį, tad keičiasi pats kūrinys kartu su gamta. Nors galima sakyti, kad čia prisijungia ir trečiasis veikėjas – laikas.

Jo veikiamas kūrinys gali labai greit prarasti savo pirmykštį pavidalą ir įgyti nemažiau įdomių kitų bruožų. Apie tai kalba ir šiųmetės parodos dalyvė Greta Kardi-Kardišiūtė, sukūrusi darbą iš medinių pagaliukų: „Man gražiausias momentas žemės meno kūriniuose yra tas kitimas per sezonus. Bėgant laikui galima stebėti, kaip tie pagaliukai pajuoduoja, ima pelyti, kaip juos užsninga...“ Juos gali praraugti žolės, o kai šalnos pakąstos jos nulinksta, vėl išryškėja kūrinio kontūrai.

Kūrėjas gali numatyti gamtos kaitą, bet visko niekada nenumatysi gamtoje. Tuo žemės meno darbai ir žavi – nuolatine kaita. Todėl verta vis ateiti pažiūrėti, kaip keičiasi darbai. Skulptorius A. Ališanka sako, kad ankstesniame jo darbe iš medžio šakelių „Šernas“ dabar apsigyveno paukščiai. Šių metų parodos dalyvio Manto Maziliausko darbas „Baltoji trispalvė / Balto vėjo kūnas“ – tai didžiulė balta vėliava, kaskart atrodanti kitaip, priklausomai nuo vėjo. Tai ji bus skulptūriškai subliūškusi, tai visa jėga plazdės vėjyje ir kels kitų minčių... „Atsigulk po vėliava vėjuotą dieną ir patirsi tikrą kūno masažą ir vėjo jėgą“, – teko išgirsti vieną lankytoją sakant.

Gamta, o su ja – ir žemės meno darbai, nuolat keičiasi, todėl net parodos laikas nėra tiksliai apibrėžtas. Ją galima aplankyti iki spalio pabaigos, bet, kaip rašoma, kai kurie darbai dėl nepalankių orų sąlygų gali sunykti ir anksčiau.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.