Žavingais įvairiausių spalvų, formų ir dydžio žiedais tulpės mus džiugina beveik mėnesį. Šios svogūninės gėlės – itin mėgstamos, nes yra daugiametės ir reikalauja minimalios priežiūros. Tačiau norint kasmet sulaukti gražių jų žiedų vis dėlto reikia žinių ir pastangų. Mat neretai šias gėles užklumpa jas pražudančios ligos. Ar galima jų išvengti?

Meilė TARAŠKEVIČIENĖ

Prieš sodinimą būtina dezinfekuoti. Kai tulpės žydi, imtis kokių nors gelbėjimo priemonių, ko gero, jau per vėlu, tačiau būtent šiuo metu tarsi yla iš maišo išlenda juodi ligų darbeliai: ruduoja, džiūsta ir raitosi lapai, neauga pumpurai, o jei ir išsiskleidžia, būna neišvaizdūs, nes pažeisti. Gana dažnai tenka nukabinti nosį vietoj gražių žiedų darželyje matant apgailėtinai atrodančias tulpes. Ką galima būtų padaryti, kad šios gėlės būtų sveikos ir žavios?

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Gėlininkystės vyriausiosios botaninių kolekcijų kuratorės Ritos Maršelienės, pirmiausia prieš sodinimą tulpes reikia dezinfekuoti, parinkti joms tinkamą sodinti vietą. Netinka lomos, žemesnės vietos, kuriose kaupiasi drėgmė, dirva supuolusi.

Dirbti su tulpių svogūnais reikėtų su pirštinėmis, nes jie gali sukelti alergiją. Svogūnai sodinami rugsėjo pabaigoje–lapkritį, kai dirvos temperatūra nukrinta iki 9–10 °C. Prieš sodinimą ligų prevencijai svogūnai 20–30 min. mirkomi kalio permanganato tirpale.

Šiai procedūrai atlikti rinkitės plastikinį ar iš kitų medžiagų pagamintą indą, tik jokiu būdu – ne metalinį. Labai svarbu, kad iki užšalimo svogūnai spėtų įsišaknyti. Tam tulpėms optimalus laikas – 30–40 dienų iki užšalimo, nors praktika rodo, kad svogūnai įsišaknija ir per trumpesnį laiką.

R. Maršelienė pataria tulpes sodinti kad ir vėliau, kol žemė neįšalusi, nes svogūnai sandėliuose iki pavasario neišsilaiko. Jei po pasodinimo artėja didesni šalčiai, mulčiuokite lysvę 5–10 cm durpių sluoksniu. Tokio užkloto pakanka siekiant tulpes apsaugoti nuo iššalimo.

Tinkama dirva – mažiau ligų. Šioms gėlėms patinka puri, trąši, neužmirkusi dirva. R. Maršelienės teigimu, jei ji sunki, molinga, verta ją pagerinti kompostu. Jokiu būdu prieš pat sodinimą negalima naudoti šviežio mėšlo. Siekiant išvengti tiek grybinių, tiek virusinių ligų, kuriomis gėlės dažniausiai užsikrečia dirvoje, į numatytą tulpėms sodinti vietą gali būti sodinamos dezinfekcinių savybių turintys serenčiai, medetkos, garstyčios. Šie augalai dirvoje užkasami iki tulpių sodinimo likus 1–2 mėnesiams. Į tą pačią vietą tulpės vėl gali būti sodinamos tik po 4–5 metų.

Tulpės geriausiai auga šviesiuose, nuo smarkių vėjų apsaugotuose sklypuose. Jei trūksta saulės šviesos, stiebai ištįsta, išsiklaipo, svogūnėliai sumažėja. Nuo stiprių ir šaltų vėjų sutrumpėja žydėjimo laikas, stiebai lūžinėja, suprastėja augalų išvaizda. Visų veislių tulpes taip pat galima sodinti daliniame pavėsyje – tada jos ilgiau žydi.

Tulpių priežiūra ir ligos. Šias gėles apžiūrėti reikėtų vos tik pradėjusias dygti. Pavasarį, nutirpus sniegui, rekomenduojama patręšti kalio salietra. Jei žemė nėra itin derlinga, vertėtų dirvą pagerinti kompleksinėmis trąšomis tulpių sodinimo metu. Anksti pavasarį profilaktiškai nuo ligų tulpes reikėtų nupurkšti „Bordo“ tirpalu. Jei to nepadarėte ir ligos augalus pažeidė, pavienius tokius augalus išraukite su gumulu žemių ir išmeskite.

Viena dažniausių pavasarį pasirodančių ligų yra kekerinis puvinys, kurį sukelia Botrytis tulipae grybai. Tinkamiausios sąlygos šiam užkratui plisti yra nuolat pliaupiantys lietūs, vėsus oras. Be to, kekeriniu puviniu labiau serga pavasario šalnų pakąstos tulpės. Šis pavasaris kekeriniam ir kitiems tulpių puviniams plisti buvo idealus. Tad jei jūsų darželyje yra pradėjusių ir nustojusių augti, pilkšvai rudu pelėsiu apsitraukusių tulpių, tikėtina, kad gėles apniko pilkasis puvinys. Jeigu stiebas pažeistas po žeme, augalas nustoja augti arba auga lėtai. Truktelėjus stiebą į viršų, jis lengvai išsitraukia, jo gale matyti puvinio pažeista vieta.

Nuo tokių augalų grybo sporos vėjo perneštos ar su lietaus lašais patenka ant sveikų tulpių. Susirgusios gėlės praranda estetinį vaizdą, nes ant įvairių augalo dalių atsiranda pilkšvai baltų taškelių. Ligai plisti įtakos turi šaltas ir drėgnas oras. Tada sukėlėjas per stiebą prasiskverbia ir į svogūną. Jeigu tuo metu dirvos temperatūra žema, svogūnai gali supūti. Dažnai lyjant ant tulpių lapų gali atsirasti dėmelių, pradėti pūti lapai. Tai irgi pilkojo puvinio požymiai.

Ne mažiau klastingas ir paplitęs fuzarinis tulpių puvinys. Užsikrėtę grybų sporomis svogūnai supūva labai greitai. Olandai nustatė, kad dirvoje aktyvi grybiena gali išlikti iki 8 metų. Fuzarioze svogūnai dažniausiai užsikrečia blogai vėdinamuose sandėliuose ir tada, kai pasodinami per anksti, t. y. į per šiltą dirvą. Liga ypač plinta šiltu ir drėgnu oru.

Svogūnus reikėtų kasti tada, kai dar šiek tiek būna gyvybingi lapai ir šaknynas, o stiebas – minkštas, lengvai linkstantis, kaip virvelė. Per ilgai žemėje išbuvę svogūnai dažnai sutrūksta, o per įtrūkius patenka ligų sukėlėjų.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.