Salvina Štaraitytė

Pirmuoju atveju trąšas reikia įmaišyti į žemę kasmet ją purenant (perkasant) prieš sodinant gėles – rudenį arba pavasarį. Tręšiama tik kartą, o šios trąšos sukurtos taip, kad veiktų ilgą laiką. Tai būtinai turi būti azoto, fosforo, kalio trąšos.

Antruoju būdu tręšiama visą laiką, kol gėlės auga. Tam naudojamos kompleksinės arba organinės trąšos. Jos būna skirtos šakninei arba antžeminei daliai tręšti. Šaknims tręšti tinka sausos trąšos. Jos išbarstomos ant drėgnos žemės aplink gėlę, po to žemė purenama ir laistoma.

Rekomenduojama tręšti per lietų, kad trąšos gerai susigertų. Taip pat trąšas galima ištirpinti vandenyje ir šiuo tirpalu laistyti gėles, tačiau prieš tai augalus būtina palaistyti.

Antžeminė augalų dalis tręšiama juos purškiant trąšų tirpalu. Maistingosios medžiagos augalus pasiekia per lapus ir stiebus. Kadangi žiedams mikroelementų reikia nedaug, tai augalui gali visiškai pakakti tokio tręšimo.

Labai svarbus veiksnys – metas, kada reikia tręšti dirvą. Azoto trąšomis tręšiama pavasarį, nes patręšus prieš žiemą azotas trukdys daugiamečiams augalams pasiruošti šalčiams. Fosforu ir kaliu tręšiama rudenį. Ypač šios trąšos reikalingos ilgai žydintiems vienmečiams augalams.

Paprasčiausia prižiūrėti vienmečius augalus: tokias gėles pakanka patręšti po 12–14 dienų po sodinimo, po to vasaros viduryje, kai ims formuotis pumpurai.
Daugiamečius augalus reikia tręšti tris kartus per metus:

• kai dirvožemis pavasarį ima sausėti;

• pasirodžius pumpurams;

• po žydėjimo.

Augalus tręšti rudenį itin svarbu, nes tuomet jie formuoja būsimus pumpurus, kurie sužydės kitąmet.

Daugiau aktualios informacijos galite rasti žurnale „Namie ir Sode“.