Rūta Mačinskaitė

Prasidėjus šildymo sezonui santykinė oro drėgmė sumažėja 20–25 proc. Tuomet ima skirsti ir skeldėti oda, peršėti gerklę, vargsta ir jūsų kambario alpinariumas. Aišku, galite naudoti įvairius namų drėkinimo būdus: ant radiatorių prikabinėti keramikinių talpyklų su vandeniu ar įsigyti elektrinį drėkintuvą, tačiau yra seni ir efektyvūs laiko patikrinti būdai, kaip be jokių papildomų priemonių gauti norimą rezultatą – minkštą, sveiką ir gaivų kambario orą.

Pasitelkite į pagalbą kambarinius augalus higrofitus. Tai drėgmę mėgstantys augalai, kuriems būdingas intensyvus vandens garinimas. Tokiems augalams santykinis oro drėgnumas kambaryje turi būti ne mažesnis nei 40 proc. Juos galima atpažinti iš didelių plonų lapų, kartais perskirtų grioveliu, kuriame susikaupia vandens lašai, pavyzdžiui, kaip stambialapių fikusų, ar nelygių, ataugėlėmis padengtų lapų kaip karališkųjų begonijų, kurios ant savo lapijos geba išlaikyti vandens lašus ir juos garinti. Drėgmę mėgsta dracenos, viksvuolės, paprastosios mirtos, vėzdūnės, etiopinės kalijos, kvapieji rozmarinai, monsteros.

Rytais bei vakarais purkšdami šiuos augalus vandeniu ne tik padedame jiems augti, bet savaime atgaiviname orą ir patys sau kuriame sveikesnę aplinką. Papurškus kambarines gėles, oras iš karto sudrėkinamas ir atgaivinamas 1–2 m spinduliu, o augalai tęsia jūsų darbą, garindami ir grąžindami gautą drėgmę į aplinką. Po kiekvieno laistymo pajusite, kad kvėpuoti darosi lengviau. Norėdami, kad kambariniai augalai išgarintų daugiau drėgmės, gėlių ar kitų augalų vazonus galite statyti į padėklus su drėgnu smėliu, samanomis, žvirgždu, keramzitu.

Orą drėkinantys augalai

Viksvuolės

Įsigiję viksvuolę (Cyperus) pirmiausia atiduosite duoklę istorijai, juk prieš jus – giminaitė senųjų papirusų, kurie nuo 3000 m. pr. Kr. Senovės Egipte buvo naudojami kaip rašymo pagrindo medžiaga. Kaip kambarinis augalas dažnai yra auginamos vėduoklinės viksvuolės (C. alternifolius). Šis elegantiškas į skėtį panašus augalas ne tik papuoš, atgaivins patalpą, bet ir palaikys reikiamą drėgmės lygį, nes tai labiausiai aplinką drėkinantis augalas. Viksvuolės – nereikios, ypatingos priežiūros nereikalaujančios kambarinės gėlės. Jų tvirti ilgi stiebai ir purų šepetį primenantys trieiliai lapai yra švelniai žalsvo atspalvio, o šis atspalvis, pasak psichologų, yra energijos ir geros nuotaikos šaltinis. Augalas greitai auga – nelygu vazono dydis, išauga nuo 50 iki 200 cm. Viksvuolės atsparios ligoms ir kenkėjams, jų nereikia dažnai persodinti, galima drąsiai genėti ir formuoti pagal savo skonį.

Pagrindinė gyvavimo sąlyga – vanduo, tiksliau, daug vandens. Atšilus orams viksvuolę galima išnešti į lauką, o jei dar rasite jai vietą prie vandens, tai bus pačios palankiausios sąlygos augalui klestėti.

Dracenos

Dracenos (Dracaena) – vienos populiariausių kambarinių augalų. Jos atrodo efektingai bet kuriame interjere: ir erdviuose biuruose, ir mažuose jaukiuose butuose. Šie iš vakarų Afrikos kilę augalai gamtinėmis sąlygomis išauga iki 6 m, kambaryje – iki 3 m. Gėlininkų dracenos mėgstamos ne tik dėl gražių lapų, bet ir kaip orą drėkinantys augalai, todėl juos reikia laistyti gausiai, ypač pavasarį ir vasarą. Tačiau atidžiai stebėkite, kad vazonėlyje nebūtų vandens pertekliaus. Žiemą laistoma mažiau, kad žemė būtų vos drėgna. Be to, augalą reikia reguliariai purkšti (vasarą – 1–2 kartus per savaitę), lapus kartą per savaitę patariama nuplauti po dušu. Žiemą draceną reikėtų laikyti kuo toliau nuo radiatorių ir kitų šilumos šaltinių.

Sparmanijos

Sparmanijos (Sparmannia africana), arba afrikinės (kambarinės) liepos natūraliomis sąlygomis auga Pietų Afrikoje ir Madagaskare. Pradedančiam gėlininkui kambarinė liepa gali pasirodyti paprasta ir neefektinga, tačiau namų sąlygomis auginamas augalas yra dailus medelis, maloniai pradžiuginsiantis šeimininką baltais žiedais su geltonais ir rausvais kuokeliais, o dideli žali aksominiai lapai, panašūs į natūraliai gamtoje augančių medžių, suteiks kambariui gaivumo ir jaukumo. Afrikinės liepos išgarina daug drėgmės, todėl žemę reikia nuolat drėkinti, antra vertus, vandens perteklius augalui gali būti kenksmingas. Vasarą reikia laistyti daugiau, žiemą – saikingiau.

Mirtos

Iš Viduržiemio jūros regionų atkeliavusi tikroji mirta (Myrtus communis) ne veltui apdainuota legendose ir vadinama rojaus medžiu, prigijusiu žemėje. Keri mirtų žiedų aromatas, blizgantys žali kvapūs lapeliai. Be to, iš šio kambarinio augalo galima suformuoti krūmelį, medį ar bosą. Visos augalo dalys turi gydomųjų savybių – net mažas krūmelis kambaryje sunaikina apie 80 proc. mikrobų.

Mirtos – ypatingi augalai, ir sukurti palankias sąlygas joms augti nėra lengva. Patalpa turi būti šviesi, gerai vėdinama. Vasarą augalą patariama išnešti į lauką, bet vengti tiesioginių saulės spindulių, kurie gali pakenkti lapijai. Mirtos – drėgmę mėgstantys augalai, tad laistyti jas reikia dažnai, bet saikingai, žemė turi būti nuolat drėgna, bet ne šlapia. Nuolatinis purškimas, padėklas su drėkinamomis samanomis padės išlaikyti augalui reikiamą terpę, o tai savo ruožtu sudrėkins ir atgaivins jūsų kambarį. Nelaikykite mirtos miegamajame, nes jos eteriniai aliejai tonizuoja, tad ramus miegas gali būti sutrikdytas.

Maža naminė oranžerija

Nedidukus augaliukus, kuriems reikia ypač daug drėgmės, galima įkurdinti florariume, arba augalų terariume. Tai tarsi mažutė naminė oranžerija, kurią nesudėtinga pasidaryti pačiam. Tereikia sudėti savo egzotiškus augalus į permatomą stiklinį ar plastikinį indą (akvariumą, vazą, kolbą, didesnį stiklainį), pripiltą smėlio, kiminų ar kitų medžiagų, kurias drėkinant susidaro palanki terpė jūsų tropiniam sodui. Florariumą prižiūrėti lengva. Svarbu palaikyti reikiamą drėgmę, valyti stiklą, nuskainioti sausus ir pakenktus lapus bei šakeles. Ši „oranžerija“ porą savaičių apskritai gali apseiti be priežiūros – augalai nenuvys.

Kaip pasidaryti florariumą

Reikės: stiklinio indo (akvariumo, vazos, stiklainio); grunto, į kurį sodinsite augalus; drenažo (smėlio, smulkaus žvirgždo, keramzito); aktyvintųjų arba medžio anglių; kambarinių augalų; dekoratyvinių elementų papuošti (figūrėlių, kriauklių, akmenukų).

Pirmiausia reikia gerai išplauti indą, kuriame bus sodinami augalai, tada supilti 3–4 cm sluoksnį drenažo. Ant jo paberiama susmulkintų aktyvintųjų anglių tablečių (galima naudoti smulkias medžio anglis) – tai apsaugos augalus nuo kengsmingų cheminių medžiagų, patenkančių su vandeniu, pelėsio ir grybelio. Tada užpilama 5–8 cm drėgno grunto, jį galima sumaišyti su anglimis. Augalai išimami iš vazonėlių ir pasodinami į gruntą. Lapai turi nesiliesti prie stiklinio indo sienelės, kad ant jų nesikauptų kondensatas. Augalai atsargiai papurškiami vandeniu, o jei žemė sausa, ji palaistoma. Galima papuošti florariumą dekoratyviniais elementais, kurie dedami jau paliejus ar apipurškus augalus.

Truputis istorijos. Augalų terariumai – nelabai senas išradimas. Jie literatūroje minimi nuo XIX a. vidurio. Tuo metu ypač populiarūs buvo paparčiai, tikėta, kad jie turi magiškų galių. Norint išsaugoti šias galias buvo sugalvota augalus „uždaryti“ į stiklinį akvariumą, todėl florariumas seniau buvo vadinamas paparčių oranžerija. Ilgainiui ir kitus augalus imta įsodinti į stiklinius indus, dar vėliau augalų kompozicijas papildė kriauklės, akmenukai, įvairios figūrėlės.