Ledo ir ugnies šalimi vadinama Islandija dažnam asocijuojasi su kita planeta. Kiek akys užmato juoduojantys lavos laukai, samanomis apžėlusios plynės, aukšti kalnai kuria tokį nežemišką vaizdą, kad norom nenorom kyla klausimas, ar šioje žemėje vidury Atlanto vandenyno gali augti kokios nors gėlės, daržovės ir kiti mums įprasti augalai. Vis dėlto, nepaisant atšiauraus klimato, kai vidutinė vasaros temperatūra siekia vos +11 °C, ar geografinės padėties, žemdirbystė, daržininkystė ir gėlininkystė Islandijoje įmanoma.

Eglė Cibienė

Islandija garsėja orais – gali greitai keistis bet kuriuo metų laiku. Čia labai svyruoja temperatūra ir kritulių kiekis. Islandai net turi posakį: jei tau nepatinka oras, palauk penkias minutes. Žiemos šalyje ilgos ir tamsios, o vasarą šviesu nuo vidurnakčio. Būtent trumpos ir vėsios vasaros daugeliui augalų yra didelis ir kartais neįveikiamas iššūkis, nes augimo sezonas jiems per trumpas, be to, trūksta šilumos.

Kadangi Islandija yra Šiaurės Atlanto viduryje, čia vyrauja vėsus jūrinis klimatas su švelniomis žiemomis ir vėsiomis vasaromis. Pagal geografinę padėtį Islandijos klimatas turėtų būti tundros, tačiau dėl vandenyno tai yra taigos zona. Dėl to čia aptinkama tik apie 500 rūšių augalų – nuo žydinčių iki medžių.

Kas bendro tarp vėjo ir medžių?

Labiausiai neįprasta atkeliavus iš Lietuvos yra tai, kad Islandijoje beveik nėra miškų, o pavieniai medžiai yra reti ir žemi. Tačiau taip buvo ne visada. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinoma, kad prieš atvykstant vikingų kolonistams daugiau nei prieš 1000 metų apie pusę Islandijos teritorijos dengė miškai. Jie buvo masiškai kertami, nes ankstyviesiems gyventojams reikėjo medžiagų laivams, namams statyti ir ugniai kūrenti.

Pastaraisiais metais dedama daug pastangų atkurti miškus. Islandijoje įveista daugiau kaip 85 rūšių svetimžemiai medžiai, iš kurių labiausiai paplitusios yra sitkinės eglės (Picea sitchensis), plaukuotavaisės tuopos (Populus trichocarpa) ir suktaspyglės pušys (Pinus contorta). Šie medžiai prieš sodinant auginami Islandijos šiltnamiuose kaip sodinukai, nes gyvus medžius į šalį įvežti draudžiama.

Dažniausios vietinės medžių rūšys yra plaukuotieji beržai (Betula pubescens), paprastieji šermukšniai (Sorbus aucuparia), rausvašakiai karklai (Salix phylicifolia), drebulės (Populus tremula). Dėl atšiaurių oro sąlygų, ypač dėl stiprių vėjų, medžiai paprastai neužauga aukštesni nei poros ar kelių metrų. Iš to yra kilęs senas islandų anekdotas: „Ką daryti, jei pasiklydai Islandijos miške? Atsistoti.“

Islandijoje nuolat pučia vėjai, dažnai itin smarkūs, tad, norint tokiomis sąlygomis įkurti sodą, reikia jį kaip nors apsaugoti nuo vėjo. Tokioms uždangoms ir naudojami medžiai ar aukštesni krūmai, jie gana tankiomis eilėmis yra sodinami aplink sodybas, laukuose, miestuose palei namus, aplink skverus. Miestuose per daugelį metų pasodinti medžiai jau dabar suteikia reikiamą prieglobstį augalams, kurie anksčiau buvo laikomi per švelniais augti Islandijos sąlygomis.

Gėlės kalnuose ir prie namų

Rašant apie natūraliai Islandijoje augančius augalus, neįmanoma nepaminėti