Žiema visuomet kelia rūpesčių dekoratyvinių ir sodo augalų augintojams. Šaltis, pasikartojantys atlydžiai, staigi teigiamų ir neigiamų temperatūrų kaita ypač pavojingi iš pietinių Europos šalių atkeliavusiems augalams.

Rūta Antanaitienė

Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo vyresnioji specialistė Jolanta Šabūnaitė ir dendrologė Jūratė Pankaitė-Kiaunienė pataria prieš įsigyjant jautrių šalčiui, šilumamėgių lapuočių ir spygliuočių išsiaiškinti, kuriai augalų atsparumo zonai jie priklauso. O įsigytus egzotinius augalus (galinčius išverti 18–20 °C šalčio) reikia labiau pagloboti: žiemą – pridengti, o pavasarį – neskubėti nudengti.

Sumedėję jautrūs šalčiui augalai

Lapkričio ar gruodžio mėnesį, pradėjus šalti dirvai, J. Šabūnaitė pataria visiems žinomas rožes, jautresnių veislių raganes, didžialapes hortenzijas, šį pavasarį pasodintus kalikantus ar kitus mūsų žiemoms jautresnius augalus mulčiuoti ir apdengti. Mulčias ir priedangos apsaugos augalus nuo speigo ir iššalimo, jeigu spustelės šalčiai be sniego, o vėliau žiemą ir ankstyvą pavasarį agroplėvelė ar tankus tinklas spygliuočius apsaugos nuo ryškios saulės sukeliamų nudegimų. J. Šabūnaitė išskiria keletą rečiau sodininkų mėgėjų auginamų dekoratyvinių augalų, bijančių mūsų žiemų.

*Egzotiškai atrodantys trilapiai poncirai (Poncirus trifoliata), dar vadinami himalajiniais citrinmedžiais ar apelsinmedžiais, yra artimi citrusinių augalų giminaičiai. Šių medelių ar krūmų (1–2 m aukščio) lapai pasižymi citrinų skoniu, tačiau dekoratyviai atrodantys vaisiai su raukšlėta geltona odele yra labai rūgštūs su kartoku poskoniu. Poncirų šakas puošia vasaržaliai lapai (žiemą pridengus augalus išlieka nenukritę) ir citrusiniams augalams nebūdingi dygliai. Žydi baltais, kvapiais žiedais.

Kad trilapiai poncirai gerai žiemotų ir nenumestų lapų, dendrologė pataria atšalus orams jais laiku pasirūpinti. Pirmiausia augalai apdengiami sausais ąžuolų lapais, o tada agroplėvele ir eglišakėmis. Prieš dengiant poncirų šaknis reikėtų mulčiuoti neutralizuotų durpių ar sodo žemių 10 cm sluoksniu (pavasarį jį reikės nuimti). Jei augalų prieš šalčius neapdengsite, jie numes lapus ir pavasarį po kiek laiko išskleis naujus. Jei neturite sąlygų jų pridengti lauke, auginkite vazonuose ir žiemoti įneškite į vėsią patalpą, kurioje laikosi nuo –5 °C iki –15 °C temperatūra.

*Azijinės vaisuolės (Callicarpa bodinieri) ‘Profusion’ – dekoratyvūs apie 3 m aukščio ir iki 2,5 m pločio krūmai. „Vėlyvą rudenį, spalį ir lapkritį, šios vaisuolės itin vertinamos dėl ryškiai violetinių, ciklamenų spalvos, uogų, – sako specialistė. – Visu grožiu jos suspindi nukritus lapams, kai dar labiau išryškėja įspūdingos spalvos uogų kekės.“ Šiuos augalus geriausia sodinti saulėtoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Vaisuolės žydi ir dera ant antramečių ūglių, todėl, jei žiemą nušals žiediniai pumpurai, ateinantį rudenį neturėsite kuo gėrėtis. Pradėjus šalti specialistė pataria žemę po šiais krūmais mulčiuoti durpėmis, o paskui iš augalo šonų susmeigti kuoliukus ir uždengti agroplėvele.

*Iš jautresnių spygliuočių J. Šabūnaitė žiemą pataria pasirūpinti dvieiliais taksodžiais (Taxodium distichum), kurie rudenį žvilgsnį parke patraukia gelstančiu rūbu – 10–15 mm ilgio minkštais, nusmailėjusiais spygliais. Mulčiuojama dirva po laja ir augalai apdengiami agroplėvele, prieš tai į žemę įkalus kuoliukus. Pavasarį, kai sniegas nutirpsta, svarbu laiku nuimti dangas ir papildomą mulčią.

Dendrologės J. Kiaunienės patarimai

[hide]Tomo Pankos medelyno dendrologė atkreipia dėmesį, kad dekoratyvūs medeliai ir krūmai, atkeliavę iš šiltesnių kraštų, reikalauja papildomo dėmesio prieš žiemą. Ji siūlo atidžiau pagloboti keletą jų.

*Unikalūs spygliuočiai. Vieni iš retų mūsų sodybose spygliuočių yra čilinės araukarijos (Aaraucaria araucana). Švelnesnio klimato Europos šalyse (Nyderlanduose, Austrijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Britanijoje ir kt.) jas mėgstama auginti kaip želdyno akcentus. Araukarijos gali užaugti iki 10–20 m aukščio piramidės formos medžiu, kurio šakas spirališkai dengia tamsiai žali, stori žvynai. Dendrologės teigimu, araukarijoms augti tinkamiausia yra užuovėja ir lengva paunksnė, kad ankstyvą pavasarį šakos nenudegtų nuo aktyvios saulės, o ir vasarą nepageidautina saulėkaita. Žiemomis jas reikia dengti eglišakėmis ir mulčiuoti pomedžius, galima iš agroplėvelės sukonstruoti palapinę, kad apsaugotų nuo drėgno šalčio. Araukarijas vertėtų sodinti švelnesnio klimato zonoje – Klaipėdos krašte, Palangoje ar Neringoje, kur marios ir Baltijos jūra sušvelnina žiemas.

Tokiomis pat sąlygomis auginti ir žiemą saugoti nuo šalčio bei drėgmės pertekliaus J. Kiaunienė pataria ir kitus mūsų krašte dar retai auginamus egzotiškus spygliuočius – didžiuosius mamutmedžius (Sequoiadendron giganteum) tankia, dekoratyviai atrodančia kūgiška laja ir mentūrinius skėtkėnius (Sciadopitys verticillata), traukiančiais akį šakų galuose susuktais puošniais spyglių kuokšteliais. Šie spygliuočiai sodinami kitų augalų draugijoje, taip sukuriant artimą miškui aplinką. Žiemą juos reikia papildomai pridengti.

*Įdomūs lapuočiai. Pasak dendrologės, puošnieji skepeteniai (Davidia involucrata) yra vieni rečiausių ir gražiausių lapuočių. Jų lapai – širdies formos, o įspūdingi žiedai primena skepetaites ar didelius baltos spalvos drugelius, tirštai aptūpusius šių medžių šakas. Kad lepūs gražuoliai neiššaltų, reikia mulčiuoti pomedžius ir jaunus medelius apdengti eglišakėmis ar agroplėvele. J. Kiaunienė sako pastebinti, kad Lietuvoje populiarėja dekoratyvūs visžaliai putinai: Viburnum davidii – 1–1,5 m aukščio krūmai, dar vadinami lauralapiais putinais, ir gauruotieji putinai (Viburnum rhytidophyllum). Šie visžaliai putinai tinka įvairiuose želdynuose, ypač gražiai atrodo iš jų sukurtos gyvatvorės. Sodinami nuo vėjo apsaugotoje vietoje, žiemai jaunus augalus reikia pridengti ir kartu apsaugoti dekoratyvią lapiją nuo pavasarinės saulės.

Kuo galima dengti?

*Ąžuolų lapai. Pasak J. Kiaunienės, augalų priedangai tinkamiausi ąžuolų lapai, todėl jei netoli sodybos auga ąžuolas, nukritusių jo lapų būtina prisigrėbti.

*Eglišakės. Pagrindinė sodo augalus nuo šalčio sauganti danga yra eglišakės. Augalus reikėtų dengti jaunomis šakomis, neapkerpėjusiomis ir nepažeistomis ligų. Ant jų žiemą susikaupia pakankama sniego danga, kuri ir saugo augalus nuo didelių šalčių. Paprastai po apsnigtomis eglišakėmis temperatūra nenukrinta žemiau –5 °C, net jei lauke oro temperatūra viršija –20 °C. Tačiau jei ant augalus saugančių eglišakių sniego nėra, po jais šiluma taip gerai neišsilaiko, todėl norint geriau apsaugoti jautresnius šalčiui augalus prieš tai galima apdengti agroplėvele.

*Agroplėvelė. Plačiai išsišakojusius krūmus prieš uždengiant patariama aprišti virvele, uždengti audiniu ir tik po to uždengti trimis sluoksniais eglišakių. Kai kuriems labai išsišakojusiems ar aukštesniems augalams prieš juos uždengiant J. Kiaunienė siūlo sukonstruoti karkasus, juos apdengti agroplėvele ir tada ant viršaus pritvirtinti eglišakes. Agroplėvelė yra gana pigi ir daugkartinė. Ją paprasta naudoti, be to, galima rinktis konkretaus tankio medžiagą (nuo 40 iki 60 g/kv. m) ir taip kontroliuoti apšiltinimo lygį. Pagrindinis reikalavimas – agroplėvelė turi būti sausa ir pralaidi orui. Po dangalu būtina sukurti oro tarpą, tam sumontuojamas savotiškas karkasas (pagrindas) iš senų lentų, medžio šakų arba panaudojamos metalinės atramos.

*Kuo negalima dengti augalų? J. Kiaunienė pataria žiemojančių spygliuočių ir lapuočių nedengti ir kamienų nerišti juodu ru¬beroidu ir kita tamsia medžiaga. Pavasarį saulės atokaitoje po apdangalu temperatūra dieną labai pakyla, o naktį vėl nukrinta. Nuo tokios nepastovios temperatūros gali apdegti kamienai ir pagrindinės šakos. Beje, esant šiltam orui iš ruberoido išsiskiria lakios medžiagos, kurios gali dar labiau pažeisti kamienus. Nepatariama rišti medžių kamienų polietileno plėvele, nes po ja saulėtomis dienomis temperatūra irgi labai svyruoja, kondensuojasi drėgmė. Beje, nėra geras kamienų aprišalas ir popierius, nes nuo drėgmės permirksta, o nuo šalčio sušąla, todėl kenkia augalams.

Kuo ir kaip mulčiuoti?

Pasak dendrologės J. Kiaunienės, kai dirva įšąla per 1–2 cm, lepesnius augalus laikas mulčiuoti. Tik nereikia šio darbo paankstinti, nes kai žemė neįšalusi, augalai gali iššusti ar susirgti puviniu. Be to, į šiltesnes vieteles sode po apdangalais sulenda graužikai (pelės, pelėnai ir kt.), mėgstantys apgraužti augalų šaknis.

Kai dirvos paviršiuje jau pasirodo gruodas, augalų šaknų zonoje užpilama sausų durpių, pjuvenų ar kito mulčio (prieš tai padėjus užnuodyto jauko graužikams). Mulčio sluoksnis gali būti 15–30 cm storio. Pirmiausia aplink augalus pridedama eglišakių (jų nemėgsta graužikai), paskui užpilama mulčio ir ant viršaus dar uždedama eglišakių, kad sulaikytų sniegą. Pavasarį mulčias nuimamas ar prasklaidomas plačiau, kad nesiektų kamieno ir neliktų storesnis nei 10 cm. Pjuvenos turi būti sausos, švarios ir ganėtinai stambios. Mulčiuojant pjuvenomis, pavasarį jas reikia nuimti.[hide/]