Laukdami Kalėdų ne kartą atsigręžiame į šios šventės ištakas, tradicijas ir simboliką. Ši kelionė laiku mus nukelia į tolimą praeitį, apie kurią pasakojama pagrindiniame krikščionių Šventajame Rašte – Biblijoje. Joje minima daugelis su Kūdikėlio Jėzaus gimimo švente susijusių dalykų, tarp jų – ir daugiau kaip 120 augalų, iki šiol išlaikiusių savo simboliką ir autentiką.

Marija NAUDŽIŪNIENĖ

„Teželdina Žemė augmeniją...“

Tūkstantmetės istorijos ir dabarties sąsajos visuomet sukelia daug klausimų, skatina ieškoti atsakymų ir yra be galo įdomios. Šventinis laikotarpis – tinkamiausias metas prisiminti bibliniais vadinamus augalus. Būtent prieškalėdiniu laikotarpiu rengiamos biblinių augalų parodos, prisimenama jų simbolika ir vaidmuo minint krikščioniškąsias šventes.

Turbūt kiekvienas esame girdėję biblinę istoriją, kaip Dievas kūrė pasaulį: sukūręs dangų ir žemę, jau trečiąją dieną ėmėsi augalų. Dievas tarė: „Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis!“

Biblinė botanika: augalų kilmės ir tikrųjų pavadinimų paieškos

Biblinėmis legendomis apipinti alyvmedis, granatmedis, figmedis ir daugelis kitų augalų. Kiekvienas Biblijoje minimas augalas turi tam tikrą prasmę. Beveik visus juos šiandien žinome ir atpažįstame. Tiesa, Šventajame Rašte augalai aprašomi labai apibendrintai, dažnai nenurodant jų tikrųjų pavadinimų, todėl ieškant minimų augalų kilmės ir tikrųjų pavadinimų, atsirado naujas mokslas – biblinė botanika. Tai etnologija, su tautosakos ir literatūros tyrinėjimais susijusi mokslo šaka, jungianti šiuolaikinį mokslą su pačia religija.

Iš viso Biblijoje minima daugiau kaip 120 įvairiausių augalų. Dažniausiai tai labai naudingi, gausybę veikliųjų medžiagų turintys gydomieji augalai. Dalis jų: graikiniai riešutmedžiai, alyvmedžiai, finikinės palmės, figmedžiai, granatai – ir šiandien auginami kaip vaisius vedančios kultūros. Biblijoje aprašomomis gėrybėmis – riešutais, datulėmis, bananais, vynuogėmis, obuoliais, lęšiais, daržinėmis pupelėmis – galime pasilepinti kone kasdien. Įdomu, kad daugelis tokių senųjų augalų iki šiol išlikę beveik nepakitę, autentiški ir todėl turi išskirtinę vertę.

Figmedis: pirmasis ir svarbiausias augalas

Kaip minėta, Biblijoje augalai kartais neturi net konkrečių pavadinimų, tačiau figmedį iš aprašymų tikrai galima atpažinti. Be to, tai yra pirmasis ten minimas augalas. Pasakojama, kad tuomet, kai pirmieji žmonės paragavo uždrausto vaisiaus, jiems iškart atsivėrė akys ir jie suprato esą visiškai nuogi! Todėl jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus. Taip pat sakoma, kad būtent šį augalą pirmiausia pamatė visi išlipusieji iš Nojaus laivo.

Figmedis ir šiandien vadinamas vienu paslaptingiausių augalų: kadangi vaisiaus viduje yra ir kuokelis, ir piestelė, jis pats savaime apsidulkina ir niekam netenka matyti figmedžio žydėjimo. Na, o jo vaisiai – figos – šiais laikais vadinami vienais vertingiausių.

Alyvmedis – gausybės ir taikos simbolis

Alyvmedžiai – vieni seniausių ir svarbiausių vaismedžių žmonijos istorijoje. Jie glaudžiai susiję su daugybės civilizacijų ir Viduržemio jūros imperijų klestėjimu bei žlugimu. Alyvmedžiai yra išties ypatingi –pasitaiko atvejų, kai net tūkstantį ir daugiau metų augantis alyvmedis veda vaisius.

Teigiama, kad alyvmedžiai augo ir rojaus soduose ant kalvų, nederlingose žemėse. Biblinių laikų alyvmedžiai – gana maži medžiai. Juos galima laikyti vaismedžiais, mat bibliniais laikais jie buvo patys populiariausi sodų medžiai. Pavyzdžiui, alyvmedžių giraitė Biblijoje minima net tris kartus. Dažnai minimi Jeruzalėje, Alyvų kalne, augę alyvmedžiai. Šio kalno šlaite yra Getsemanės sodas, kur ir šiandien besilankančius svečius pasitinka gyvosios relikvijos – 8 seni, dar I a. pasodinti alyvmedžiai, primenantys kai kuriuos Jėzaus gyvenimo momentus: būtent čia Jėzus atėjo naktį prieš nukryžiavimą, čia jis išgyveno išdavystės kartėlį ir buvo suimtas. Manoma, kad kai kuriems sodo medžiams gali būti keli tūkstančiai metų. Alyvmedžiai auga ir Alyvų kalno papėdėje, Kedrono upelio slėnyje.

Alyvmedžio simbolika yra labai turininga. Beveik kiekviena alyvmedžio dalis apipinta simbolinėmis reikšmėmis, bylojančiomis apie medžio teikiamą išmintį, meilę ir brolybę. Pats medis simbolizuoja švelnumą ir didelius turtus, ramybę ir dvasinį apsivalymą, medžio šakelės – taiką ir gerovę, o vaisiai – vaisingumą ir ilgaamžiškumą. Tai natūralu. Juk alyvmedžio vaisiai suteikdavo maistą, alyvuogių aliejus buvo laikomas palaiminimo ir išsigelbėjimo ženklu, suteikiančiu džiaugsmą, stiprybę, išgydančiu žaizdas.

Granatmedis – uždraustojo vaisiaus medis?

Šventajame rašte sakoma, kad Edeno sode augo daugybė nepaprasto grožio augalų, gėlių ir medžių. Ten esą augo ir Pažinimo medis, kurio vaisių valgyti Dievas neleido... Uždraustuoju vaisiumi įprasta laikyti obuolį, tačiau tais laikais Viduriniuose Rytuose obelų išvis nebuvo, todėl tikėtina, jog obuolys į Bibliją atkeliavo per graikų ir keltų mitus. Juolab kad uždraustasis vaisius niekur Biblijoje nevadinamas obuoliu. Šiandien teologijos specialistai spėja, kad uždraustasis vaisius galėjo būti granatas, tačiau tiksliai tai įrodyti sunku.

Granatmedis Biblijoje minimas Izraelio tautos klajonių į Pažadėtąją žemę aprašymuose. Juose pasakojama, kaip Mozė į Kanaano žemę pasiunčia du žvalgus, turinčius pranešti, kokia yra ta žemė, kaip ten gyvena žmonės, ar šios šalies žemė derlinga. Kaip vaisingumo ir grožio simbolis, granatmedis daug kartų minimas Giesmių giesmės knygoje, kur jaunikis yra lyginamas su granato vaisiumi.

Žydų kultūroje granatas yra sąžiningumo ir teisingumo simbolis. Granato vaisius turi 613 sėklų, kurios tiksliai atitinka judaizmo įsakymų skaičių. Šio vaisiaus kauliukai simbolizuoja žydų tautos gausą ir vienybę. Granatmedžių žiedai ir vaisiai pasižymi nuostabia simetrija, dėl kurios šio augalo motyvai dažnai naudojami ir kaip religinis krikščionių simbolis. Pavyzdžiui, Leonardo da Vinčio paveiksluose vaizduojamo Mergelės Marijos laikomo Jėzaus rankose esantis granatas simbolizuoja kančios ir prisikėlimo tobulumą.

Libano kedras – pasaulio didybė

Amžinai žaliuojantys šilumamėgiai Libano kedrai yra vieni gražiausių ir didingiausių spygliuočių medžių, jie natūraliai auga tik Libano kalnuose. Čia jie vadinami Arz Ar Rab, išvertus – „Dievo kedras“. Šis medis buvo svarbus daugeliui senovės civilizacijų: finikiečiai iš jų gamindavo laivus, statydavo namus, šventyklas; egiptiečiai kedrų dervą naudodavo kūnams mumifikuoti. Gilgamešo epe šumerai Libano kedrą vadina „Dievo palapine“.

Senojo Testamento laikais didžioji Libano dalis priklausė Izraelio karalystei. Kalnų šlaituose augo ąžuolynai, Sirijos klevai, lauramedžiai ir laukiniai alyvmedžiai, o prie pat viršukalnių vešėjo didžiulės kedrų girios. Idealiomis sąlygomis Libano kedrai gyvena iki 3 tūkst. metų, tačiau jie buvo taip aktyviai kertami, kad dabar šalies šiaurėje išlikusiose keliose 200–300 medžių giraitėse auga ne senesni nei 100–200 metų sulaukę medžiai. Beje, Šventajame Rašte pranašas Izaijas perspėja, kad „medžių likutis jo miške bus toks menkas, jog net vaikas pajėgs juos suskaityti…“ Pranašo Izaijo knygoje kedras simbolizuoja pasaulio didybę. Libano kedras Senajame Testamente įvairiomis aplinkybėmis minimas net 76 kartus. Žydų raštuose rašoma, kad Libano kedrų deginimas žymi Naujųjų metų pradžią.

Levandos, mirtos ir lietuviškos rūtos

Biblijoje svarbų vaidmenį atlieka ir daugybė žolinių augalų.

Bene dažniausiai čia minimos levandos ir mirtos. Štai išeidamas iš rojaus sodo Adomas išsinešė levandą ir mirtą. Marija Kūdikėlį Jėzų prausė vandeniu su levandomis. Nuostabų, raminantį ir įkvepiantį aromatą levandos esą įgijo po to, kai ant levandų krūmo Marija pakabino džiūti Kūdikėlio Jėzaus drabužius. Nukryžiuotas Kristus irgi buvo prausiamas levandų vandeniu.

Mirtos visuomet simbolizavo nemirtingumą ir pasigėrėjimą, jų vainikais senovėje pagerbdavo filosofus. Iš tiesų šis augalas turi kažką užburiančio ir paslaptingo. Matyt, ne be reikalo su mirtomis susiję daugybė legendų, prietarų ir apeigų. Biblijoje mirta vadinama šventu augalu. Ji laikoma teigiamos energijos, stiprybės ir ilgaamžiškumo simboliu.

Nors Biblijoje dažniausiai minima ne mums gerai žinoma žalioji rūta, o Biblijos personažas – karaliaus Dovydo prosenelė Rūta, esama žinių apie žolinį augalą šiuo vardu. Hebrajiškai „rūth“ – „draugė“, nors kai kurie kalbininkai teigia, kad gėlelės vardą padovanojo graikai. Žaliąsias rūtas senovėje naudojo aliejams aromatizuoti, įvairiais gydymo tikslais ar ceremonijoms, vandeniui šventinti.

Augalai – gyvenimo pavyzdys žmogui

Tai vos keli simboliais apipinti bibliniai augalai. Tačiau įdomią simbolinę prasmę turi ir daugybė kitų gerai žinomų augalų: Kristaus kančios augalu vadinamas lauramedis, taip pat minimas kaip šlovės, turtų augalas, oazę pagimdžiusios ir Jericho gyvenvietei atsirasti leidusios kantrios ir ištvermingos finikinės palmės, dangiškieji migdolai ir Adomo iš Edeno sodo atsineštos pistacijos, Jėzaus žaizdas simbolizuojančios rožės, dygliuotasis zizifas, iš kurio, pasak Jeruzalės biologijos ir gamtos mokslininkų, buvo nupintas Kristaus vainikas, ir kt. Simbolių kalba leido mokslininkams bent apytikriai nustatyti, kokie augalai minimi Šventajame Rašte. Viena aišku – beveik visi augalai yra tarsi gyvenimo pavyzdys žmogui.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.