Prasidedantis daigų auginimo sezonas visuomet kelia nemažai klausimų daržininkams. Tie, kurie daržininkauja ne vienus metus, jau turi savą daigų auginimo metodiką ir, ko gero, retai griebiasi naujų nepatikrintų būdų. Na, o pradedantieji ar eksperimentuoti linkę daržininkai nevengia paieškoti naujų neįprastų auginimo būdų. Šįkart pakalbėsime apie daug diskusijų keliančius daigų auginimo metodus, kurie vienaip ar kitaip prasilenkia su mums žinomomis ir įprastomis taisyklėmis.

Marija NAUDŽIŪNIENĖ

Tikslas vienas, o požiūris – skirtingas

Nė vieno daržininko nereikia įtikinėti, kad sveiki ir stiprūs daigai – pusė sėkmės tikintis gausaus derliaus. Daigas – tai ne būsimasis augalas, tai – jau augalas. Jei pradinėje savo vystymosi stadijoje daigas ligotas, silpnas ir negyvybingas, tai stipriu ir sveiku augalu jis nepavirs niekada. Štai kodėl daržininkai nuolat ieško geriausių būdų užsiauginti kuo stipresnių daigų.

Pastaraisiais metais daržininkystėje išpopuliarėjo du visiškai priešingi daigų auginimo ir priežiūros būdai. Abiejų būdų šalininkai įsitikinę savo teisumu ir galimybe išauginti labai kokybiškų daigų. Pirmieji ragina praktiškai remtis žinomo rusų biologo, selekcininko, sodininko-genetiko, daugelio vaisių ir uogų rūšių autoriaus Ivano Mičiurino kadaise pasakyta mintimi: „Mes negalime laukti gamtos malonių. Mūsų užduotis – jas iš gamtos pasiimti.“ Antrojo metodo šalininkai kaip tik ragina visiškai nesikišti į gamtos procesus ir siekti, kad žmogaus įtaka būtų minimali.

Požiūris – mičiuriniškas, metodika – kinų

Šio metodo pradininkais laikomi kinai, todėl ir pats metodas dažniausiai vadinamas kiniškuoju daigų auginimo metodu. Tiek kinų fermeriai, tiek ir pramoninių ūkių specialistai augindami pomidorus tokį metodą savo šiltnamiuose taiko jau ne vienus metus. Populiarėti toks pomidorų daigų auginimo būdas ėmė neseniai ir tik pastaraisiais metais susidomėjimas juo pradėjo sparčiai didėti. Įdomu tai, kad šis daigų auginimo būdas kardinaliai skiriasi nuo mums žinomų ir įprastų būdų.

Pagrindinis skirtumas – tai su tradiciniais būdais nieko bendra neturintis daigų pikavimas. Kiniškąjį metodą išbandę daržininkai sako, kad jis ypač pasiteisina auginant aukštaūgių veislių pomidorų daigus. Pikuojant daigus jie tiesiog nupjaunami prie pat žemės ir vėliau sodinami įsišaknyti daigą į žemę įkišant giliau, nei yra išaugę pirmieji skiltalapiai. Tikinama, kad tokių augalų derlingumas būna maždaug 1,5 kg iš 1 kv. m didesnis nei pasodintų pikuojant įprastai.

Kokie šio metodo pranašumai?

1. Daigai labai greitai būna pasirengę persikelti iš vazonėlio į gruntą: jie paprastai turi storą stiebą, tvirtus lapus, stiprią šaknų sistemą.
2. Daigai neišstypsta ir beveik visada būna neaukšti.
3. Derlingos šakos pasodinus tokį daigą ima formuotis maždaug 20–25 cm aukštyje. Augalas turi daugiau užuomazgų, tad užaugina didesnį derlių.
4. Daigai beveik niekada neserga, o iš jų išaugę augalai būna atsparūs daugeliui dažniausių ligų (ypač fitoftorozei – pomidorų marui).
5. Žemus ir tvirtus daigus lengviau prižiūrėti.

Auginant daigus kiniškuoju būdu tinka bet koks derlingas gruntas. Sakoma, kad idealu, jei gruntas paimtas iš ten, kur augo dilgėlės. Netinka tik rūgštus dirvožemis. Prieš sėjant sėklas gruntas laistomas iki 50 °C pašildytu 1,5 proc. stiprumo kalio permanganato tirpalu. Negalima dėti komposto, nes jame gali būti grybinių ligų sukėlėjų. Jei perkamas paruoštas substratas, tai svarbiausias rodiklis yra neutralus pH.

Sėjamos tik labai kokybiškos sėklos, todėl išbėrus iš pakelio sėklas reikia surūšiuoti. Visos smulkios, patamsėjusios ar kitokių defektų turinčios sėklos turi būti negailestingai išmetamos. Gamintojo neparuoštos sėklos turi būti stratifikuojamos (papildomai apdorojamos). Apie tai ne kartą rašėme, tad ir šiuo atveju sėklų paruošimas nedaug kuo skiriasi.

Kiniškuoju būdu sėklos sėjamos į vieną didesnį indą ar dėžutę, kurių dugne yra 2 cm drenažinės medžiagos (keramzito ar pan.), o viršuje – tinkamas gruntas. Sėjama į griovelius laikantis 4 x 2 cm schemos. Ant viršaus pabarstoma truputį grunto, apipurškiama purkštuvu, uždengiama plėvele ir statoma ant saulėtos palangės. Pasirodžius daigeliams plėvelė nuimama. Daigeliams 12 val. reikalinga šviesa, todėl pravartu papildomai juos apšviesti.

Dar vienas kiniškojo metodo ypatumas – tai, kad grūdinami ne suaugę daigai, o mažyliai nuo pirmos jų gyvenimo dienos. Vos pasirodžius daigeliams jie nakčiai išnešami į patalpą, kurioje temperatūra 3–4 °C žemesnė. Tai bandymas imituoti natūralią aplinką, kai naktį temperatūra visada yra žemesnė.

Kiniškasis pikavimas – tai visų mūsų daržininkavimo taisyklių paneigimas! Taip pikuojant visa daigų šaknų sistema lieka žemėje! Kiniškasis pikavimas paremtas tuo, kad pomidorai gali formuoti šaknis bet kurioje stiebo vietoje. Pikuojama, kai nuo sėjos praeina 1 mėnuo ir daigeliai turi 3 tikruosius lapelius. Daigai aštriomis žirklėmis nukerpami prie pat žemės ir sodinami į atskirus vazonėlius faktiškai įkišant į žemę iki tikrųjų lapelių. Persodinti daigai gerai palaistomi, kiekvienas vazonėlis su daigeliu uždengiamas polietileniniu maišeliu ir daigai pastatomi tamsioje 15 °C temperatūros patalpoje. Po 5–7 dienų maišeliai nuimami ir daigai perkeliami ant pačios šviesiausios (pietinės) palangės. Į gruntą subrendę daigai sodinami įprastai – šiuo atveju nieko naujo nesugalvojo ir kinai.

Auginant kiniškuoju būdu krūmai formuojami paliekant du stiebus ir vėliau pašalinant viršutines kekes. Laikantis kinų taisyklių negalima palikti daugiau kaip šešių derlingų kekių. Tai leidžia užaugti labai kokybiškam derliui.

Patarimus, kaip netrukdyti natūraliems gamtos procesams, rasite 5-ajame šių metų „Namie ir Sode“ numeryje.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.