Šiais metais ne iš vieno daržininko teko girdėti, kad prastai auga burokėliai. Kas nutiko? Ar tiesiog „ne burokėlių metai“, ar vis dėlto tai lemia mūsų pačių klaidos?

Marija NAUDŽIŪNIENĖ

Kodėl neauga burokėliai?

Norint ateityje nedaryti klaidų pirmiausia pravartu išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių burokėliai atsisako augti.

Netinkamas gruntas. Burokėliams reikalingas purus dirvožemis, todėl ruošiant lysves žemę reikia perkasti ir gerai supurenti. Dirvą burokėliams galima pagerinti keliais būdais:

• Kartais įterpiama smėlio, tačiau tai nėra tinkamiausias variantas burokėliams. Smėlyje yra druskų ir mineralų, jų perdozavimas tarsi apnuodija burokėlius, todėl lapai ima raudonuoti.

• Geriau tinka pūdinys arba kompostas – jų struktūra suteikia dirvožemiui daugiau oro ir purumo.

• Tinkamas papildas dirvai yra ir pjuvenos, tik jos būtinai turi būti gerai perpuvusio – šviežios pjuvenos rūgština dirvą ir atima iš jos azotą!

• Retai naudojamas, tačiau tikrai neblogas priedas sunkiam dirvožemiui – sutrupintos raudonos plytos.

• Kai kas purumui pagerinti naudoja kokosų substratą. Tai irgi tinkamas variantas.

• Burokėliai nemėgsta rūgščios dirvos, todėl prieš sėją į dirvą rekomenduojama įterpti pelenų, o vėliau reguliariai laistyti tirpalu su pelenais.

Jei laikomasi gamtinės žemdirbystės principų ir dirva neperkasama, burokėlius būtina mulčiuoti.

Maisto medžiagų trūkumas. Burokėliai nemėgsta badauti. Maisto medžiagų trūkumą iškart galima nustatyti pažvelgus į smulkius, liaunus burokėlių lapelius. Todėl ruošiant burokėlių lysvę rekomenduojama įterpti nemažai organinių medžiagų (pvz., komposto). Jei tai nebuvo padaryta dar prieš sėją, augančius burokėlius būtinai reikia palepinti organinėmis medžiagomis. Labai gerai tam tinka žolių ištrauka. Ne veltui šias trąšas daržininkai vadina auksinėmis. Tręšiant mineralinėmis trąšomis labai svarbu tinkamai jas dozuoti. Burokėlių negalima pertręšti azotu, nes tuomet jie ima kaupti gerokai daugiau nitratų.

Pažeisti sėjos terminai. Gali būti, kad blogo burokėlių augimo priežastis – netinkamas sėjos laikas. Neretai daržininkai burokėlius pasėja per anksti ir, užuot sulaukę ankstyvo derliaus, jo išvis neturi. Per anksti pasėti burokėliai dažnai formuoja daug žyduolių arba ilgai dygsta ir sunkiai auga. Todėl burokėlius sėti galima ne anksčiau kaip gegužės viduryje, kai dirva gana giliai būna įšilusi maždaug iki 10 °C. Mūsų seneliai sakydavo, kad burokėlius sėti reikia, kai beržo lapeliai – „kaip kapeikėlės“ (maždaug 1 cm skersmens).

Per tankiai suaugę burokėliai. Jei burokėliai neauga dėl per didelio tankumo, kaltinti galima tik save. Laiku neišretinus burokėlių gero derliaus tikėtis neverta net pasodinus gerai įtręštoje dirvoje. Pirmą kartą burokėlius reikėjo retinti, kai tik pasirodė ir truputį sustiprėjo daigeliai. Tuomet išrautus daigelius galima persodinti į kitą lysvę. Apskritai tarp burokėlių turi būti ne mažesni kaip 8–9 cm tarpai, o norint užauginti didelius šakniavaisius po antro ar trečio retinimo reikia palikti net 20 cm tarpus. Tiesa, daržininkai mėgėjai dažniausiai apsiriboja 8–10 cm.

Drėgmės stygius. Šiais metais reguliariai nelaistomiems burokėliams galėjo pristigti drėgmės: jos labiausiai reikėjo birželį. Gaudami mažai vandens burokėliai vystosi labai lėtai, o dažnai ir visai nustoja augti. Laistant burokėlius 1 kv. m dirvos turi tekti 10–15 l vandens.

Dirvožemio perkaitimas. Kai ilgai laikosi kaitra, dirva gali tiesiog perkaisti, o to burokėliai nepakenčia. Tokiais laikotarpiais burokėlius būtina gausiai ir reguliariai laistyti. Tik taip galima sumažinti nepageidaujamą kaitros poveikį. Padeda ir tarplysvių mulčiavimas kompostu, šiaudais, nupjauta žole ir pan. Pagalvokite, ar kitais metais burokėlių lysvei neatsirastų vietos pusiau pavėsyje, kur gana šviesu, tačiau medžiai meta ažūrinius šešėlius.

Ligos ir kenkėjai. Burokėliai gali būti pažeisti ligų ar kenkėjų. Laiku nustačius priežastį daugeliu atvejų burokėlius galima išgelbėti.

Apie problemas įspėjantys ženklai

Lapų būklė paprastai rodo burokėlių sveikatą. Bet kokie lapų formos, spalvos pakitimai įspėja daržininką apie problemas. Pagal lapų siunčiamus signalus galima nuspėti, kokia bėda ištiko burokėlius, ir įvertinus jų būklę imtis reikiamų priemonių.

Kodėl raudonuoja burokėlių lapai?

• Bene populiariausia burokėlių lapų raudonavimo priežastis – per didelis dirvožemio rūgštingumas. Patikrinti tai galima pačiu paprasčiausiu būdu: ant vieno šlapio žemės grumstelio užberiama sodos, o ant kito užpilama acto. Jei suputoja žemė, gavusi sodos, – dirva rūgšti. Jei putų atsiranda užpylus acto – dirva šarminė. Neutralus dirvožemis sureaguos abiem atvejais maždaug vienodai, tik silpniau. Geriausiai burokėliai auga neutralioje ir silpnai šarminėje dirvoje. Dirvoje, kur rūgštingumas didesnis, augančius burokėlius rekomenduojama laistyti pelenų tirpalu arba tarplysvius barstyti pelenais.

• Labai dažnai lapų paraudimas yra mineralinių medžiagų trūkumo (rečiau – jų pertekliaus) padarinys. Tuomet lapai ne tik raudonuoja, bet ir būna smulkūs, blogai auga. Maisto medžiagų stygius labai veikia ir šakniavaisius: jie būna mažiukai, o kartais ir visai nesusiformavę.

• Kai burokėliams trūksta natrio, jie apie tai signalizuoja raudonai ruda lapų spalva. Tokiu atveju geriausiai padeda druska. Kibire vandens ištirpinama 30–50 g druskos ir „pamaitinami“ burokėliai. Pasūdytą vandenį reikia pilti ne prie pat šakniavaisių, o tarpueiliuose, maždaug 10 cm nuo augalų.

• Jei lapai patamsėja, o paskui visi įgyja raudonai violetinį atspalvį, tai rodo, kad trūksta fosforo. 8–10 g superfosfato ištirpinama 10 l vandens ir laistomi augalai.

• Jei raudonuoja lapų kraštai, vadinasi, trūksta kalio. Padeda pelenai ir kalio chloridas. Į 1 kv. m beriama 1–1,5 stiklinės medienos pelenų arba 10 g kalio chlorido ištirpinama 10 l vandens ir laistomi augalai.

• Jei lapai ne tik pakeičia atspalvį, bet ir riečiasi į viršų, nepakanka mangano.

Jeigu patręšus minėtais elementais burokėlių lapų spalva nesikeičia į jiems būdingą žalią, derėtų susimąstyti, ar lapų raudonumo priežastis nėra atvirkštinė – mineralų perdozavimas. Tai irgi neigiamai veikia šakniavaisių augimą.

• Jei raudonuoja burokėlių lapų kraštai, o ant lapų atsiranda tamsių dėmių su nekrozės požymiais, tai gali būti grybinė liga cerkosporozė (rudmargė).

Burokėlių lapai paprastai neraudonuoja dėl kenkėjų poveikio. Dėl užpuolusių kenkėjų lapai dažniausiai džiūsta arba visiškai neauga. Kai kurių veislių burokėliai raudonais lapais signalizuoja apie per didelę drėgmę. Šakniavaisių augimui tai įtakos neturi, tačiau tokie burokėliai vėliau blogai laikosi.

Kodėl geltonuoja burokėlių lapai?

Natūralus lapų geltimas įmanomas tik baigiantis burokėlių vegetacijai. Jis rodo, kad burokėlius jau laikas nukasti. Visais kitais atvejais gelstantys lapai rodo vieną ar kitą šalintiną problemą (trūksta drėgmės, magnio, geležies, užpuolė ligos, kenkėjai).

• Jei gelsta jauni viršutiniai lapeliai, trūksta drėgmės.

• Jei lapai įgyja gelsvai rausvą spalvą, atrodo tarsi nudeginti, o jų pageltę krašteliai ima riestis žemyn, dirvoje nepakanka magnio. Tuomet ir nauji lapeliai auga silpnučiai, blyškūs ir nevienodos formos.

• Kai geltonuoja apatiniai burokėlių lapai, o iki burokėlių vegetacijos pabaigos dar toloka, ko gero, trūksta geležies. Trūkstant šio elemento iš pradžių ima gelsti lapų galiukai, o netrukus pagelsta ir apmiršta visas lapas. Geležies trūkumas neleidžia tinkamai augti ir šakniavaisiams.

• Jei ant lapų formuojasi tamsiai geltonos ar rudos dėmės su vėliau atsirandančiais juodais taškais, tai grybinė liga fomozė. Ji pakenkia ne tik lapams, bet ir šakniavaisiams. Įveikusi lapus liga paprastai persimeta į šakniavaisius: juos užpuola puvinys. Fomozė lengviausiai pažeidžia burokėlius tuomet, kai jiems trūksta boro, tačiau užkratas gali slypėti jau burokėlių sėklose. Rugpjūtį efektyvus burokėlių tręšimas per lapus boro rūgšties tirpalu (5 g – 15 l vandens). Galima purkšti ir kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis nedaug azoto.

• Rugpjūčio mėnesį burokėlių jau negalima tręšti azoto trąšomis, nes jos skatina nitratų kaupimąsi šakniavaisiuose!

Dar yra laiko pasirūpinti burokėliais

Taigi pagrindinės priežastys, dėl kurių burokėliai ilgai ir sunkiai dygsta, lėtai auga ir neformuoja kokybiškų šakniavaisių, yra netinkama dirvožemio struktūra, neteisingas laistymo ir tręšimo režimas, užpuolusios ligos bei kenkėjai.

Tačiau net ir varganai atrodantys burokėliai per rugsėjį dar gali sustiprėti, jeigu suteiksime jiems papildomų maisto medžiagų ir pagerinsime priežiūrą. Jei rugpjūčio viduryje šakniavaisiai vis dar glūdi žemėje mažyčiai, o lapeliai atrodo liauni ir pakeitę spalvą, neskubėkite burokėlių visiškai nurašyti. Rugpjūčio pabaiga ir rugsėjis – tai tie mėnesiai, kada šakniavaisiai auga itin intensyviai. Todėl gerai jais pasirūpinus iki derliaus nuėmimo dar galima jo sulaukti visai padoraus.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.