Ropės yra ne tik skanios pikantiškos daržovės, bet ir ištisa vitaminų, mineralinių druskų bei mikroelementų kaupykla. Jos ypač naudingos žiemą ir pavasarį, kai daugeliui trūksta vitaminų, o imunitetas būna nusilpęs. Užaugintos pačių rankomis be įvairių cheminių medžiagų ir augimo stimuliatorių šios daržovės – ypač naudingos.

Rusijoje ropės augintos dar prieš Didžiosios Maskvos kunigaikštystės įkūrimą, nors šių augalų tėvyne laikomos Europos ir Azijos šalys. Tuo metu Rusijoje šios daržovės buvo būtinas kasdieninis patiekalas. Su jų įdaru kepdavo pyragus, valgydavo jas su žuvimi, mėsa, net girą iš ropių darydavo. Ropėse yra daug vertingų žmogaus organizmui medžiagų: mineralinių druskų, nemažai vitaminų C, PP, provitamino A, šiek tiek B grupės (B1 ir B2) vitaminų, taip pat kalcio ir kalio. Specifinį kvapą joms suteikia sudėtyje esantis garstyčių aliejus, o salstelėjusį skonį – cukrūs.

Ropes reikia mokėti ne tik užauginti, bet ir išsaugoti taip, kad jos neprarastų gero skonio. Tam įtakos turi ropių veislės. Ankstyvos jų veislės ilgalaikiam saugojimui netinka, o žieminių veislių (vidutinio ankstyvumo ir vėlyvųjų) ropės išsilaiko iki pavasario, tačiau svarbu paisyti optimalių laikymo sąlygų. Laikymui žiemą ropes reikėtų sėti birželio pabaigoje–liepos pradžioje.

Sodininkai augina ne tik įprastų žalių, bet ir juodų apvalių įvairaus ankstyvumo veislių ropių. Ankstyvųjų žaliųjų ropių derlius nuimamas spalio pradžioje, vidutinio ankstyvumo juodosios ropės raunamos spalio viduryje, o vėlyvųjų veislių derlių stengiamasi nuimti iki pirmųjų šalnų, nes ropės jautrios šalčiui. Tinkamiausia temperatūra jų derliui imti 8–10 ⸰C šilumos.

Optimaliomis sąlygomis laikomos ropės kokybės ir naudingų medžiagų nepraranda iki 9 mėnesių. Tiesa, vitamino C gali kiek sumažėti, bet mineralinės bei skaidulinės medžiagos išlieka.

Prieš sandėliavimą šakniavaisius reikėtų atidžiai apžiūrėti. Atmetamos pašalusios, sužalotos, puvinio pažeistos, sudygusios, labai mažos ar pernelyg didelės bei kitų defektų turinčios ropės.

Ropės pasižymi skausmo malšinamuoju, antiseptiniu poveikiu, gydo kosulį, bronchitą, peršalimo ligas, padeda užgyti žaizdoms. Valgyti ropes patariama turintiems širdies ir kraujagyslių bėdų, kasos sutrikimų, kai kankina sąnarių skausmai, norint išvengti aterosklerozės. Dietinėje mityboje ropės vartojamos nuo vidurių užkietėjimo, tačiau tačiau sergant ūmiu skrandžio ir žarnyno uždegimu jų vartoti negalima. Karšti virtų šakniavaisių košelės kompresai dedami nuo podagrinių sąnarių skausmų. Ropių nuovirus žmonės gerdavo kaip raminamuosius vaistus.