Marija Naudžiūnienė

Kiekvienai kultūrai labai svarbus savalaikis tręšimas ir galimybė iš dirvos pasisavinti kuo daugiau maisto medžiagų, o pavasarį išbarstytos trąšos nespėja ištirpti ir augalai negali jų lengvai pasiimti iš dirvožemio. Be to, pavasarį daržininkai būna tokie užsiėmę, kad tiesiog fiziškai neturi galimybės visų darbų atlikti kokybiškai. Pavasaris prabėga akimirksniu, o kartais atrodo, kad jo išvis nebūna. Panašiai nutiko praeitą sezoną: balandį jau prasidėjo tikra vasara!

Jeigu lysvės paruošiamos prieš žiemą, pavasarinių rūpesčių gerokai sumažėja: telieka supurenti jau paruoštas lysves, iškasti duobutes ir susodinti daigus, suformuoti vageles ir pasėti sėklas. Nereikia niekur skubėti ir pervargti.

Visą rudeninį lysvių paruošimo procesą galima būtų suskirstyti į 6 pagrindinius etapus: 1) lysvių planavimas; 2) piktžolių ir augalinių liekanų naikinimas; 3) dirvos struktūros gerinimas (jei reikia); 4) dirvožemio kalkinimas (jei reikia); 5) rudeninis tręšimas (jei reikia); 6) žemės kasimas (jei reikia).

Lysvių planavimo nauda

Rudeninis lysvių planavimas – neabejotinai naudingas dalykas. Planavimo negalima atidėti pavasariui, nes nuo to, kur kas bus auginama, priklauso, kaip reikėtų patręšti kiekvieną žemės lopinėlį: ne visoms kultūroms reikia vienodų trąšų, pavyzdžiui, kai kam reikalingas mėšlas, o kai kur jis nepageidaujamas. Be to, skirtingi augalai skirtingai laistomi, todėl, pavyzdžiui, nepatogu greta auginti kopūstus bei svogūnus ir pan.

Rudenį dar puikiai atsimename, kur kas augo, todėl lengva laikytis sėjomainos: būsimiems šakniavaisiams ir svogūnams reikėtų skirti vietas, kur augo bulvės ir kopūstai; kopūstų vietą planuoti ten, kur augo šakniavaisiai ar pomidorai, o ten, kur augo agurkai, kitą sezoną galima sodinti faktiškai viską, o pačių agurkų nevalia sodinti ten, kur buvo morkos arba pupelės.

Turint rudeninį planą pavasarį neteks išėjus į daržą su daigeliais stovėti kamuojamiems abejonių, kur ką sodinti.

Būtina procedūra – naikinti piktžoles ir augalų liekanas

Pasibaigus sezonui būtina kruopščiai surinkti kenkėjų ar ligų pažeistas augalų liekanas ir jas sudeginti. Negalima ligos užkrato dėti į komposto dėžę: ligų sukėlėjai ten išlieka ir kitais metais su dviguba energija ima naikinti daržoves! Nuo žemės paviršiaus reikia surinkti nukritusius lapus ir vaisius, lysves išravėti.

Daugiausia vargo daržininkams padaro šaknimis po žeme besidauginančios piktžolės. Palikus žemėje nors truputį šaknų, piktžolės kaipmat vėl sudygsta. Kruopštus rudeninis ravėjimas labai padeda kovojant su aršiausiomis piktžolėmis. Beje, šaknimis plintančių piktžolių taip pat negalima dėti į komposto krūvą, nes jų šaknys kompostuojant gerai nesunaikinamos.

Gerinama dirvos struktūra

Tie, kurie daržininkauja skirtinguose dirvožemiuose, sprendžia skirtingas problemas. Dirvožemis paprastai skirstomas į smėlį, priesmėlį, priemolį ir molį. Geriausiai augalai auga priemolyje, nes jame gausu maisto medžiagų, mikroorganizmų.

Smėlingas dirvožemis pasižymi dideliu pralaidumu vandeniui, todėl iš jo greitai išplaunamos maisto medžiagos. Į tokią žemę rudenį galima įterpti molio ir priemolio, kad dirva taptų rišlesnė. Būtinai reikia naudoti nemažai organinių medžiagų: mėšlo, komposto, durpių. Beje, įsitikinimas, kad durpės yra visavertės organinės trąšos, klaidingas. Iš tiesų durpėse visai mažai maistinių medžiagų, tačiau jos – puikus dirvožemį gerinantis priedas: smėlingame dirvožemyje padeda išlaikyti drėgmę, saugo nuo dirvos išdžiūvimo. Durpių galima rudenį įterpti į dirvą arba jas naudoti tik kaip mulčiavimo medžiagą.

Jei sklypo žemė labai molinga, jai papurenti patariama įterpti medžio drožlių. Prieš įterpiant drožles gerai būtų pamirkyti amonio salietros tirpale (200 g trąšų – 10 l vandens). Nepamainomu pagalbininku molinguose arba durpiniuose dirvožemiuose gali tapti smėlis. Protingai panaudotas jis padeda gerokai pagerinti dirvožemio sandarą. Molingam dirvožemiui tinka ir durpės: jos palengvina sunkų dirvožemį, palaiko oro cirkuliaciją.

Be to, išmanūs daržininkai siekia, kad dirvožemis jų sklype skirtingose vietose būtų įvairus: smėlingas, molingas ar vien derlingas juodžemis. Augalams juk reikia skirtingo grunto.

Sprendžiamos rūgščios dirvos problemos

Rudenį galima spręsti dar vieną aktualią problemą – per rūgštaus dirvožemio. Tokį dirvožemį reikia kalkinti klintmilčiais, trupintomis klintimis, gesintomis kalkėmis, dolomitmilčiais, kreida, klintiniu tufu, pelenais, maltais kiaušinių lukštais ir pan. Taip neutralizuojama dirvos reakcija, pagerinama dirvos struktūra, biologinis aktyvumas, joje padaugėja maisto medžiagų. Geriausia dirvą kalkinti kas 4–5 metus. Kalkinant per dažnai dirvoje sumažėja vario ir boro, augalai ima blogiau pasisavinti kalį.

Specialistai rekomenduoja kalkinti dolomitmilčiais, nes tuomet dirva papildoma kalciu ir magniu – elementais, kurie stiprina augalų šaknų sistemą, aktyvina fotosintezę, padeda augalams geriau pasisavinti trąšas. Jais rudenį pakalkinus dirvą iki pavasario dolomitmilčiai susimaišo dirvos sluoksnyje ir dirvos struktūra pagerėja. Kalkinant dirvą medžiagos tolygiai išbarstomos lysvės paviršiuje ir perkasamos tokiu gyliu, kokiame auga augalų šaknys.

Tręšiama atsižvelgiant į dirvos poreikius

Tręšiant būsimas lysves būtina atsižvelgti į dirvos poreikius. Skurdžiai dirvai reikia daug trąšų: 10 kv. m imama net apie 100 kg organinių trąšų. Jei dirva vidutiniškai derlinga, jai patręšti rudenį pakanka apie 40 kg organinių trąšų minėtam plotui. Derlingai dirvai visiškai pakanka sideratinių augalų. Mineralinių trąšų kiekis dažniausiai būna nurodytas ant pakuotės.

Rudenį paprastai tręšiama siekiant paskatinti augalų įsišaknijimą, padidinti atsparumą ligoms, paankstinti pavasarinę vegetaciją, todėl rudenį svarbiausi elementai yra fosforas ir kalis. Fosforas yra atsakingas už šaknis, o kalis skatina ląstelių funkcijas ir mikroelementų pasisavinimą. Į ruošiamas lysves rudenį galima įterpti ir azoto, tačiau jo reikia labai nedaug. Patogiausia naudoti subalansuotus rudeninius mineralų kompleksus, kurių gali pasiūlyti bemaž kiekvienas trąšų gamintojas. Tada patiems nereikės sukti galvos, kiek ir kokių trąšų berti. Labai patogu rinktis granuliuotas trąšas, kurių vienoje granulėje pateikiama visų augalui reikalingų medžiagų. Rudenį įterpiamas ir mėšlas. Beje, mėšlu patariama tręšti ne dažniau kaip kas 3–4 metus.

Pavasarį tereikės supurenti

Paskutinis lysvių paruošimo etapas – dirvos kasimas. Rudenį žemė kasama tam, kad gautų oro, į ją galėtų patekti daugiau drėgmės, suaktyvėtų mikroorganizmai, galima būtų įterpti trąšas, kompostą, dolomitmilčius bei kitas reikiamas medžiagas. Kenkėjai, kurie slepiasi ir rengiasi žiemoti dirvoje, kasant yra netikėtai išmetami į viršų, nespėja prisitaikyti ir žūsta arba tampa paukščių bei kitų naudingų gyvūnų grobiu. Tiesa, tai veiksminga kovojant ne su visais kenkėjais: didelę žalą darančios grambuolių lervos žiemoja didesniame gylyje, nei galima pasiekti kastuvu, be to, kuo labiau atšąla, tuo giliau jos leidžiasi.

Rudeninis kasimas – vienas iš būdų naikinti piktžoles. Perkasant žemę dirvožemio sluoksnis, kuriame tarpsta piktžolės, paslepiamas po kitais sluoksniais, todėl pavasarį jos sunkiau sudygsta.

Tačiau kasama turi būti negiliai. Normalaus derlingumo juodžemį geriausia kasti tik iki 15–20 cm, nes dirvos viršutinis sluoksnis yra vertingiausias ir jo neverta giliai paslėpti. Ne tokio derlingo dirvožemio perkasimo gylis turėtų būti dar mažesnis.

Kasti geriau ne kastuvu, o šakėmis: tada dirva ne tik kasama, bet ir natūraliai purenama. Likę grumstai nesmulkinami. Lysvė formuojama šiek tiek aukštesnė nei aplinkinis gruntas. Lysvės paruoštos. Pavasarį jas reikės tik supurenti.

Daugiau galite paskaityti žurnale „Namie ir Sode“.