Avinžirnius, kartais dar vadinamus turkiškais, arba nuto, žirniais, žino daugelis sveikos mitybos šalininkų. Tai vieni vertingiausių ankštinių augalų. Tačiau ar įmanoma jų užsiauginti savo lysvėje?

Rima Marcinkevičienė

Avinžirniai – archajiška kultūra

Sėjamasis avinžirnis – augalas, kilęs iš Pietvakarių Azijos, vietovių tarp Irano ir Graikijos. Tai yra išties archajiška kultūra – ji kultivuota Pietų Azijoje jau prieš 9000 metų. Seniausių sukultūrintų avinžirnių buvo rasta Izraelyje ir Turkijoje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad šie stambūs raukšlėti žirniai senovėje buvo auginami ir Lietuvos kaimuose.

Dabar avinžirnis yra tikrai labai retas augalas Lietuvoje, dažniausiai auginamas eksperimentiniuose ūkiuose arba mėgėjų daržuose. Tačiau įtarimų, jog tai galėjusi būti mūsų senolių auginta ankštinė kultūra, yra: kartais šiukšlynuose galima pamatyti išdygusių sulaukėjusių avinžirnių.

Daugiausia avinžirnių užauginama Indijoje, Turkijoje, Pakistane ir Australijoje. Avinžirnių būna kelių rūšių – beveik baltų ir su ruda odele. Pagal dydį ir spalvą avinžirniai dažniausiai skirstomi į 3–4 porūšius. Patys šviesiausi, didžiausi, su ploniausia išorine luobele yra „kabuli“ žirniai, dažniausiai auginami Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Indijoje.

„Desi“ – tai mažesni, tamsesni avinžirniai su storesne išorine luobele, auginami Indijoje, Etiopijoje, Irane ir Meksikoje. Indijoje patys populiariausi „bombay“ avinžirniai: jie yra tamsūs, šiek tiek didesni nei „desi“ rūšies. Italijoje auginami dar vienos rūšies avinžirniai – juodieji.

Azijietiški žirnių giminaičiai mūsų daržuose

Neretai daržininkai baiminasi, kad kultūros, kilusios iš šiltesnių kraštų, mūsų sąlygomis neužaugs ir tik užims daržo vietą. Planuojant pasisėti avinžirnių taip pat gali kilti nemažai klausimų. Ar išvis tai įmanoma mūsų daržuose? Juk atrodytų, jog šiai kultūrai reikalingas paatogrąžių klimatas.

Iš tiesų avinžirniai – labai gyvybingas vienmetis augalas, nereikalaujantis ypatingos priežiūros ir galintis iškęsti net –5 °C šalnas. Jie visiškai gerai jaučiasi mūsų klimato sąlygomis. Šio darbo drąsiai gali imtis net didelės patirties neturintys daržininkai, o ypač tai turėtų patikti eksperimentų mėgėjams.

Kodėl verta pabandyti auginti avinžirnius? Pirma, jie vertingi ir malonaus skonio. Antra, nereikalauja didelės priežiūros ir neužima daug vietos. Dar vienas avinžirnių privalumas – dekoratyvi jų išvaizda, primenanti akacijų ūglius. Pradžioje net sunku patikėti, jog šie tamsiai žali lapeliai – tai žirniai, o avinžirniams pražydus, lysvė tampa tikru gėlynu.

Tik užsimezgus ankštims paaiškėja, jog tai iš tiesų ankštinė kultūra. Kai kurios sėklų įmonės Lietuvoje (http://www.e-seklos.lt) siūlo sėjai paruoštų avinžirnių. Būtent į tokias sėklas reikėtų orientuotis pradedantiems augintojams.

Nauda dirvai

Avinžirniai neblogai auga net nederlingame dirvožemyje, todėl derliaus galima tikėtis ir netręštuose sklypuose. Tačiau derėtų žinoti, kad avinžirniai labai jautrūs herbicidams. Jeigu dirva buvo apdorota chemikalais, naikinančiais piktžoles, tai avinžirnius joje sėti galima ne anksčiau kaip po dvejų metų. Daugeliui daržininkų mėgėjų, ko gero, tai neaktualu: juk savame mažame sklypelyje paprastai vengiame įvairiausios „chemijos“.

Avinžirniai dažnai sėjami prieš žemkenčius, nes labai pagerina dirvos struktūrą ir padidina jos derlingumą, puikiai padeda išlaikyti dirvožemio drėgmę. Prieš sėjant avinžirnius būtina giliai perkasti dirvą. Jei ši piktžolėta, tai piktžoles reikia iš naikinti labai kruopščiai, kas 1–2 savaites pakertant šaknis. Pagrindinis avinžirnių reikalavimas – tai švari, nepiktžolėta dirva.

Skubėti neverta

Avinžirniai sėjami kaip įprasti žirniai. Kad sėklos greičiau sudygtų, avinžirnius galima prieš sėją apdoroti specialiais augimą skatinančiais preparatais.

Sėti galima tada, kai dirva įšyla ne mažiau kaip iki +6–10 °C temperatūros. Nors avinžirniai gana didvyriškai iškenčia šalnas, geriau, kad jų nepatirtų. Todėl rekomenduojama sėti balandžio viduryje (šiemet balandžio 15–17 d.), tačiau pakaks tą padaryti ir gegužės mėnesį (šiemet gegužės 13–17 d.) ar net pirmą birželio dekadą. Derliaus galima bus tikėtis po 80–110 dienų, t. y. rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo viduryje.

Geriausia avinžirnius sėti į ilgas lysves, tarp jų palikti 30–50 cm tarpus. Kai kurie daržininkai tvirtina, kad avinžirniai nebijo tankumo, todėl tarp lysvių gali pakakti net 15 cm tarpų. Tačiau taip pasėtus avinžirnius sunkiau prižiūrėti. Eilutėse žirniai sėjami kas 8–10 cm.

Sėjos gylis priklauso nuo dirvos ypatybių. Esminis dalykas yra drėgmė: kuo dirva drėgnesnė, tuo sekliau galima sėti avinžirnius. Drėgnoje dirvoje avinžirniai sėjami 6–8 cm gylyje, o sausoje dirvoje juos reikia įterpti net į 15 cm gylį. Pasėjus dirvos paviršių rekomenduojama supurenti. Sudygsta avinžirniai maždaug po 10 dienų.

Kenkėjams avinžirniai neskanūs

Avinžirniams svarbu, kad nebūtų piktžolių. Kadangi kultūra atspari sausroms, laistyti pakanka vieną kartą per savaitę, saikingai. Tręšti reikėtų tik kalio ir fosforo trąšomis, nes azoto jie patys pakankamai sukaupia viduje. Pats augalas labai „draugiškas“ savo kaimynams – morkos, svogūnai, bulvės, pomidorai greta jų išauga didesni ir rečiau serga.

Avinžirnių beveik nepuola kenkėjai. Ko gero, taip yra dėl to, kad virkščiose avinžirniai sukaupia daug rūgštynių (oksalo) rūgšties. Tačiau žirniams ši rūgštis nė kiek nekenkia: pačiuose grūduose jos nėra. Įprastus žirnius mūsų daržuose puola žirniniai grūdinukai, pažeidžiantys grūdus. Pažeidimo požymiai išryškėja tik ilgiau laikant žirnius. Tačiau avinžirnių ir šie, ir daugelis kitų kenkėjų nemėgsta. Jei darže auginami žirneliai nuolat būna apnikti žirninių grūdinukų, kirmėlių – sėkite avinžirnių!

Iš vieno avinžirnio grūdo išauga 50–60 cm aukščio išsišakojęs krūmas. Kiekvienoje nedidelėje ankštyje dažniausiai būna 1–3 žirniukai, tad nenustebkite – taip ir turi būti. Vidutiniškai iš vieno krūmo surenkama apie 100 grūdelių avinžirnių. Turint galvoje mūsų klimatą turbūt negalima tikėtis milžiniško derliaus, tačiau šeimos poreikius avinžirnių lysvė tikrai gali patenkinti. Toje pačioje vietoje avinžirnius galima sėti tik po ketverių metų.

Derliaus nuėmimas

Avinžirniai įdomūs tuo, kad valgyti juos galima jau nuo liepos mėnesio. Tiesa, tuomet jie dar nėra visiškai subrendę ir laikyti ilgiau netinkami, tačiau vasaros patiekalams tiesiog puikūs.

Bręsta avinžirniai dažniausiai ne vienu metu: viršūnėje augančios ankštys jau ima geltonuoti, žemiau – dar žalios, o krūmo apačioje žydi dekoratyvūs žiedai. Todėl kiekvienas daržininkas gali pasirinkti, kaip elgtis su avinžirniais: ar laukti visiškos brandos ir pasilikti grūdus žiemai, ar po truputį mėgautis visą vasarą.

Kad avinžirniai pasiektų brandą, nuo sėjos turi praeiti maždaug 80 dienų (kai kurias rūšis galima dirvoje laikyti ilgiau – iki 120 dienų). Derlių reikia nurinkti laiku: negerai, jei subrendę avinžirniai patenka po rudens lietumis – tuomet jie blogai laikosi, gali pradėti pelyti. Pagrindinis derlius nuimamas, kai didžioji dalis anksčių pageltonuoja, o patys žirniai sukietėja.

Nurinktus žirnius reikia išgliaudyti, kruopščiai perrinkti, kad neliktų šiukšlių ir kitų saugojimui galinčių pakenkti priemaišų. Jei norim, kad avinžirniai gerai laikytųsi, juos reikia išdžiovinti. Geriausia, kai žirniai džiūsta gryname ore, vėjo gerai perpučiamoje vietoje, išberti plonu sluoksniu ir retkarčiais pavartomi. Nuėmus avinžirnių derlių, virkščias rekomenduojama apkasti, nes nuo jų dirva labai pasipildo azoto.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale NAMIE IR
SODE