Neretai daržininkai pasvarsto: ar reikia to pikavimo? Juk tai papildomas darbas, o ir persodintiems augalams reikia vėl prisitaikyti, tad kuriam laikui sulėtėja jų augimas. Tačiau turbūt nė vienam iš mūsų neateitų į galvą visą gyvenimą vaikščioti su vaikiškais spaudžiančiais bateliais?

Rima Marcinkevičienė

Pikavimas – tai daigų persodinimas iš vieno indo ir grunto (kur buvo pasėtos sėklos) į kitą didesnį indą su nauju gruntu. Šis paprastas veiksmas užtikrina augalams reikalingą erdvę augti ir tinkamai maitintis ir pratina juos geriau prisitaikyti prie būsimų augimo sąlygų. Tačiau daržininkai pikavimą vertina nevienareikšmiškai: vieni sako, kad tai būtinas darbas, kiti – jog bereikalingas stresas augalams.

Dygstant sėkloms augalui reikia nedaug erdvės ir maisto medžiagų, o vėliau, kai vystosi šaknų sistema, augalo poreikiai auga. Kai indas pasidaro ankštas, augaliukų šaknys veržiasi pro drenažui paliktas skylutes ieškodamos erdvės ir maisto medžiagų. Tai jau negeras ženklas, kad augalui mažai vietos, ir jis negali normaliai vystytis.

Beveik visiems daigams toliau vystytis reikalingas ne mažesnis kaip 500 ml indas. Jei sėklos iš karto pasėjamos taip, kad augančiam daigui iki persodinimo į pastovią augimo vietą užteks erdvės, kartais galima apsieiti ir be pikavimo. Kai kurioms daržo kultūroms pikavimas nepatinka, todėl vengiama pikuoti paprikas, agurkus, moliūgines daržoves. Kodėl ne visada pasiteisina taktika iškart sėti sėklas į didesnius indus? Ogi todėl, kad didesniuose indeliuose žemė blogiau drenuojama, todėl vos prasikalusioms sėkloms trūksta deguonies. Galbūt dėl to daigeliai nežus, bet augs tikrai lėčiau.

• Pagrindinė pikavimo užduotis – padidinti daigo maitinimosi erdvę, kad atėjus laikui daigas būtų pasiekęs tinkamą išsivystymo stadiją. Bandymais nustatyta optimali kiekvienos kultūros maitinimosi erdvė. Pavyzdžiui, salierų daigams pakanka augti 4 cm atstumu vienam nuo kito, kopūstams reikia 6–8 cm, pomidorams – 8–10 cm, o moliūgams būtina jaustis šeimininkais 12 cm skersmens erdvėje.

• Pikuoti būtina, kad augalas leistų šonines šaknis ir išsivystytų stipri šaknų sistema. Persodinti į didesnį indą daigai augina vis daugiau šaknų, todėl augalai būna sveikesni, atsparesni aplinkos poveikiui.

• Pikuoti būtina, kai sėklos pasėjamos per tankiai arba netolygiai.

• Kai pasėjama daugiau sėklų ir užauginama daugiau daigų, atsiranda galimybė pikuojant atsirinkti pačius gražiausius ir stipriausius augaliukus.

• Pikavimas padeda išvengti dažniausių bėdų – susipynusių šaknų ir išstypusių daigų.

• Beje, pikavimas truputį pristabdo daigų augimą. Neretai nutinka taip, kad daigai jau tinkami persodinti į dirvą, o klimato sąlygos dar neleidžia to padaryti. Žinant keistas ir nenuspėjamas pavasarines mūsų gamtos nuotaikas su tokiu rūpesčiu daržininkai susiduria gana dažnai. Bene geriausias sprendimas – dar kartą persodinti daigus iš vieno indo į kitą: daigų augimas sulėtės ir jie neperaugs. Taigi norint pristabdyti augalų augimą kartais pikuojami ir suaugę daigai.

• Pikavimas padeda pasirodžius pirmiesiems daigų „negalavimo“ simptomams. Neretai atskyrus dar sveikus daigus ir juos išpikavus į naują gruntą, visos ligos dingsta.

Kaip tinkamai išpikuoti daigus

Dažniausiai pikuojama, kai daigeliai išleidžia 1–2 tikruosius lapelius. Patys pirmi pasirodę daigų lapeliai vadinami „netikraisiais“. Šie lapeliai itin svarbūs tolesniam daigo vystymuisi, nes juose sukaupiamos pagrindinės maisto medžiagos. Pikuojant daigus šiuos netikruosius lapelius būtina išsaugoti. Praktika rodo, kad daigai, kurių bent vienas netikrasis lapelis persodinant buvo pažeistas, vystosi gerokai lėčiau.

Prieš pikuojant reikia tinkamai paruošti indus su gruntu. Jei pribersime per mažai grunto, daigams nepakaks maisto medžiagų. Jei indą pribersime iki pat kraštų, negalėsime tinkamai įsodinti daigelio, bus sunku jį laistyti. Taigi žemės reikia priberti tiek, kad nuo kraštų liktų maždaug 1,5 cm. Žemę reikia truputį paspausti, tačiau per daug nesuslėgti.

Žemę reikia laistyti iš anksto: geriausia tai padaryti likus 1–2 dienoms iki pikavimo. Tuomet gruntas tolygiai sugeria drėgmę. Likus 2 val. iki pikavimo reikia gausiai šiltu vandeniu palaistyti ir daigus – juos bus lengviau atskirti, mažesnė tikimybė pažeisti. Pikuojant rekomenduojama nugnybti trečdalį pagrindinės šaknies. Tada augalo šaknys, patekusios į naują aplinką, greičiau šakojasi ir greitai sustiprėja net kelis kartus.

Daržovių augintojai pastebi, kad pikuojant beveik visus augalus reikia sodinti giliau – beveik iki netikrųjų lapelių. Tai skatina naujų šaknų formavimąsi ir sugrąžina į normalią būseną jau pirmoje augimo stadijoje spėjusius išstypti daigelius. Tik paprikas reikia persodinti į tokį patį gylį, kokiame jos ir augo, arba ne giliau kaip 1 cm. Tiesa, dažniausiai paprikų išvis siūloma nepikuoti, nes tai viena iš tų daržovių, kurios labiau mėgsta augti judinamos kuo rečiau.

Pikuojant tankiai sudygusius daigus svarbiausia išsirinkti pačius stipriausius. Išpikuotus daigelius reikia labai atsargiai palaistyti, kad vandens nepatektų ant stiebų ir lapelių.

Kai daigai prigyja ir toliau auga, pavyzdžiui, ant palangės, juos kas 2–3 dienas reikia sukioti, kad gautų vienodai šviesos, augtų tiesūs ir stiprūs. Jeigu daigai auginami patalpoje, kurioje šviesos yra pakankamai ir ji vienodai krenta iš visų pusių, daigų paprastai sukioti nereikia. Tačiau išpikuotų daigų negalima laikyti ten, kur spigina tiesioginiai saulės spinduliai.

Daigai gerai auga tada, kai jiems užtenka šviesos, drėgmės ir maisto medžiagų. Tačiau persistengti irgi nevalia. Nuo per didelės drėgmės daigai gali susirgti, todėl geriau, jei drėgmę jie susiurbia iš apačios, t. y. iš dėklo, kuriame sustatyti indeliai su daigais. Taip laistomi daigai niekada nesusiurbs daugiau drėgmės, nei jiems reikia.

Kelis kartus daigus būtina patręšti. Pirmą kartą daigai tręšiami po pikavimo praėjus 1–1,5 savaitės, o antrą kartą, kai užaugina 3 tikruosius lapelius. Augalai, turintys besiraizgančią šaknų sistemą (pvz., kopūstai, pomidorai) prigyja greitai ir lengvai, o turintys vieną pagrindinę šaknį (pvz., baklažanai) – gerokai sunkiau. Todėl tokiems „vienašakniams“ augalams ypač svarbu nugnybti šaknies galiuką ir išprovokuoti juos leisti kuo daugiau šoninių šaknelių.

Kaip minėta, kai kurios daržovės nepakenčia pikavimo (moliūginės daržovės, agurkai), todėl jas iš karto reikia sėti į didesnius indus, auginti, kol jos suformuoja 3-4 tikruosius lapelius, ir sodinti tiesiai į pastovią auginimo vietą.

Kuo skiriasi persodinimas ir perkėlimas?

Daržininkai skiria du pikavimo būdus: daigus galima persodinti arba perkelti.

*Persodinti ruošiamus daigus reikia gausiai palaistyti ir atsargiai išimti iš buvusio indo. Tada atskiriami stipriausi daigai, nugnybiamas šaknies galiukas ir daigeliai sodinami į paruoštus naujus indus, 2/3 pripildytus žemių.

*Perkeliant daigų šaknys visiškai nejudinamos: augaliukai iš mažų indelių išimami su visa žeme ir atsargiai perkeliami į didesnį indą su daugiau žemės. Skirtingai nei
persodinant, perkeliamų daigų laistyti prieš tai nereikia maždaug 2–3 dienas. Į naujus indus žemių priberiama tik trečdalis, o užpildoma perkėlus daigą su jo žemės gniužulu. Perkeliamos gali būti tos kultūros, kurių pikuoti nerekomenduojama, t. y. paprikos, agurkai, baklažanai, moliūgai ir pan. Jei būtina tokius augalus pikuoti, perkeliami į kitą indą jie turi būti labai jaunučiai – pradinėje vystymosi stadijoje su 1 tikruoju lapeliu.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale NAMIE IR
SODE