Tai, kad prieš žiemą galima sėti morkas, pastarnokus, petražoles, burokėlius, ridikėlius, salotas, krapus, špinatus, sodinti smulkius (iki 1 cm dydžio) svogūnų sėjinukus, žino daugelis. Neretas daržininkas įsitikino tokios sėjos privalumais ir pamėgo ją. Tačiau daržininkų išradingumas, atrodo, beribis…

Marija Naudžiūnienė

Bulvių sodinimas prieš žiemą

Kai kurie daržininkai bando prieš žiemą sodinti net bulves. Bulvės sodinamos į vagas, išklotas šiaudais arba mėšlo ir šiaudų mišiniu. Molingose dirvose sodinant bulves, vagoje suformuojami gūbriukai, ant kurių ir dedamos bulvės. Tai padeda apsaugoti sodinamą gumbą nuo perteklinės drėgmės. Sodinti prieš žiemą tinkamos tik vėlyvųjų veislių bulvės, tokios kaip ‘Apart’, ‘Asterix’, ‘Cosmos’, ‘Fasan’, ‘Marlen’, ‘Raja’, ‘Rodeo’, ‘Saturna’, ‘Sonate’, ‘VB Rasa’, o ypač puikiai tinka labai vėlyvų bulvių veislė ‘VB Aista’. Be to, reikia parinkti nedideles sėklines bulvytes ir prieš sodinant jas palaikyti saulėje, kad pažaliuotų. Taip paruoštos bulvės geriau ištveria šaltį.

Bulvių sodinimas vėlyvą rudenį leidžia daržininkams išvengti sunkaus fizinio darbo – žemės kasimo. Juk nuėmus vasaros derlių žemė dar lieka puri. Pavasarį tereikia kuo anksčiau apkaupti išdygusias bulves, o gresiant pavasarinėms šalnoms, užberti daigus kompostu. Šį metodą išbandę daržininkai sako, kad bulvių derliaus galima sulaukti gerokai anksčiau, nei tradiciškai pasodinus bulves gegužės pirmosiomis dienomis.

Vis dėlto šis būdas turi trūkumų: niekada nežinai, kokios žiemos laukti ir ar ištvers bulvės didesnius šalčius. Taigi, bandant prieš žiemą sodinti bulves, nereikėtų visiškai pasikliauti sėkme ir rudeniniam sodinimui skirti tik dalį bulvėms auginti numatomo ploto.

Žiedinių kopūstų auginimas... iki Kalėdų

Spalio mėnesį į namus bei rūsius keliauja baltagūžiai kopūstai. Dažniausiai dalį jų sandėliuojame, o dalį paraugiame. O ką daryti su žiediniais kopūstais, jei jų priaugo daug, bet kai kurios galvutės dar nespėjo užaugti? Juk žiediniai kopūstai ilgai nesilaiko, visko užkonservuoti irgi nesinori, o prarasti gaila...

Išradingi daržininkai ir čia sugalvojo netradicinį būdą. Pasirodo, žiemos pradžioje žiedinius kopūstus galima toliau auginti! Taigi, nuimant žiedinių kopūstų derlių, augalai iškasami su šaknimis ir laikomi rūsyje iki lapkričio pradžios, kol lauke nusistovi nuolatinė -1–2 °C temperatūra. Štai tuomet žiediniai kopūstai sodinami į gilų inspektą ir toliau auginami!

Pats paprasčiausias šiltasis gilusis inspektas – tai maždaug 70–80 cm gylio duobė su rėmais ir dangčiu. Iš pradžių į ją dažniausiai dedamas vadinamasis biokuras (mėšlas ir kitos organinės medžiagos bei jų mišiniai, kuriuose intensyviai dauginasi mikroorganizmai, vyksta irimo procesas ir išsiskiria šiluma), o ant jo – maždaug 20 cm storio derlingos žemės sluoksnis.

Prieš sodinant žiedinius kopūstus nukasamas viršutinis (apie 10 cm) žemės sluoksnis. Žemė supilama šalia. Giliame inspekte padaromos vagelės ir gerai palaistoma. Kai vanduo susigeria, susodinami žiediniai kopūstai ir iki pat apatinių lapų užpilami žemėmis. Papildomai auginant šias daržoves, negalima leisti iki jų prasiskverbti šviesai, todėl inspektas iškart uždengiamas mediniais skydais ir apklojamas austiniais maišais arba šiaudais. Kai oro temperatūra krenta žemiau -2 °C, inspektas papildomai apšildomas šiaudais, lapais ar pjuvenomis.

Prieš Kalėdas atidengę tokį šiltadaržį, turėtumėte maloniai nustebti: čia puikuosis šviežios, baltos, sunkios žiedinių kopūstų galvos! Jei viskas pavyksta, žiedinių kopūstų galvos per šį papildomą auginimo laiką gali net patrigubėti. Augalai šiuo metu naudoja šerdyje ir lapeliuose susikaupusias maisto medžiagas, tad žiedynų vertė nenukenčia.

Jei tokio gilaus inspekto neturite, galite pabandyti žiedinius kopūstus papildomai paauginti rūsyje. Šaknis ir stiebus reikia apkasti drėgnomis žemėmis. Norint, kad šaknys neišgarintų daug drėgmės, prieš apkasant jas reikėtų apsukti popieriumi. Labai svarbu, kad temperatūra rūsyje nenukristų žemiau 0 °C.

Išties neįprasta: pomidorus sėjame prieš žiemą?

Didžiausias daržininkų, auginančių pomidorus, galvos skausmas – kokybiški daigai. Pomidorus daigams paprastai sėjame kovo mėnesį, kai diena dar trumpa ir daigeliams neretai trūksta šviesos. Iškyla problema, nes reikia papildomo apšvietimo. Be to, auginti daigams reikia daug vietos, tad pavasarį visos palangės paprastai būna nustatytos indeliais su daigais. Kenčia kambariniai augalai, mat jie dažnai „ištremiami“ į tamsesnes kambario vietas. Paskui daigai turi iškeliauti į daržą. Ir vėl bėda: kaip juos saugiai nuvežti, nepažeisti, nesulaužyti...

Tad daržininkai sugalvojo unikalų pomidorų sėjos būdą, leidžiantį išvengti visų išvardytų nepatogumų. Šio metodo šalininkai sako, kad paprastesnio būdo ir nesugalvosi! Taigi spalio mėnesį, kai jau spusteli pirmasis šaltukas, darže reikia iškasti maždaug 20 cm gylio duobutes ir į kiekvieną iš jų įdėti po norimos veislės pomidorą. Taip, visą sveiką sunokusį pomidorą! Tuomet jis užberiamas žeme ir ji truputį suspaudžiama. Nuo pomidoro viršaus iki žemės paviršiaus turi likti apie 10 cm. Ant viršaus prikraunama sausų rudeninių lapų. Jų sluoksnis turi būti ne mažesnis nei 10–15 cm storio (gali būti ir storesnis). Ant viršaus uždedama tinklinė plastikinė ar metalinė dėžė, kad vėjas nenupūstų apsauginio lapų sluoksnio. Vos iškritus sniegui, kiek galima daugiau jo reikėtų suversti ant šios lysvės.

Pavasarį, kai dirva įšyla, lapus reikia nuimti. Netrukus kiekvienoje pasodinto pomidoro vietoje išdygs „puokštelė“ pomidorų daigų. Žinoma, juos vėl reikės pridengti saugant nuo galimų šalnų. Paaugusius daigus jau galima sodinti į jiems skirtą vietą. Sodinti šiuos „žiemkenčius“ galima gerokai anksčiau nei palangių „lepūnėlius“, nes tokiu būdu užauginti pomidorai yra natūraliai užsigrūdinę ir daug atsparesni šaltukui. Šie pomidorai beveik niekada neserga ir duoda gerokai didesnį derlių. Atrodo neįtikėtina, tačiau šio metodo sumanytojai teigia, kad tai pats geriausias pomidorų auginimo būdas.