Pats laikas savo darže pasisėti rūgštynių, jei jų dar neturite. Kaip džiugu bus ankstyvą pavasarį mėgautis malonia rūgštele, kai dar nėra nei salotų, nei ankstyvųjų kopūstų, nei kitų daržovių bei žalumynų.

Rūgštynės – daugiametis augalas, augantis ir savaime, ir sukultūrintas. Pirmosios rūgštynių augimo vietos – Europa ir Azija. Čia rūgštynės ir dabar sėkmingai auga kaip laukinis augalas. Tačiau dar viduramžiais šie nuostabūs lapeliai buvo auginami daržuose. Jų populiarumą nulėmė daugelis privalumų. Pirmiausia – tai vienas pirmųjų pavasario žalumynų, antra – tai labai nereiklus augalas, galintis augti daug kur, trečia – jas naudoti maistui labai paprasta, ketvirta – jos turi gausybę gydomųjų savybių.

Pirmą kartą rūgštynės paminėtos XII a. Prancūzijoje, o XIV–XVI a. Prancūzijoje rūgštynės buvo tiesiog garbinamos: iš jų buvo gaminami padažai, verdamos sriubos, kepami pyragai su rūgštynių įdaru, jos gausiai buvo vartojamos net karalių virtuvėje.

Kokių rūgštynių pasisėti?

Daržininkams aktualiausia, kokių rūgštynių geriausia pasisėti savo darže, nes šiuo metu esama gana daug daržo rūgštynių veislių. Skiriamos dvi kultūrinių rūgštynių rūšys: stambialapės rūgščios ir špinatinės nerūgščios arba silpnai rūgščios.

Tarp populiariausių mūsų daržuose auginamų rūgštynių – pačios paprasčiausios valgomosios rūgštynės, pavyzdžiui, 'Lyonski'. Šias rūgštynes rekomenduojama valgyti tik iki liepos mėnesio, nes vėliau jose prisikaupia daug žmogaus organizmui kenksmingos oksalo rūgšties. Didžiausias derlius būna antraisiais ir trečiaisiais metais. Sėklų parduotuvėse galima rasti ir įdomesnių veislių: plačialapių 'Aromata', rausvųjų 'Red Veined'.

Vertingesnės už mums įprastas valgomąsias rūgštynes yra špinatinės rūgštynės, kurių būna įvairių veislių (pavyzdžiui, 'Epinard'). Jos turi mažai oksalo rūgšties ir dvigubai daugiau vitamino C nei paprastos rūgštynės. Be to, špinatinių rūgštynių didelius lapus ruošti maistui daug patogiau negu valgomųjų rūgštynių, kurios yra smulkios. Špinatinių rūgštynių lapai ne tokie rūgštūs, jie tinkami vartoti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Vertingiausios užauga pavėsyje

Rūgštynės nereiklios augimo sąlygoms. Augalas puikiai žiemoja po sniego danga. Sėklos dygsta esant vos 1 °C temperatūrai, o šaknų pumpurai pabunda iškart nutirpus sniegui. Lapeliai prasikala po 7–8 dienų ir žaliuoja visą vasarą iki rudens šalnų. Esant aukštesnei nei 20 °C temperatūrai rūgštynių augimas sulėtėja, greičiau formuojasi žyduoliai, lapai grubėja.

Vos prabudusios rūgštynės reikalauja daug šviesos, tačiau ankstyvą pavasarį jos paprastai pakanka, nes dar jokie kiti augalai nesudaro didelio šešėlio. Vėliau pavėsis rūgštynėms tik į naudą, nes saulėtoje vietoje išauga maži rūgštynių lapai. Tačiau labai šlapioje ir blogai vėdinamoje dirvoje rūgštynės tiesiog „uždūsta“, todėl joms reikalinga lengva, derlinga ir drėgna žemė. Sausrų metu rūgštynės beveik neauga, o jų lapai būna kieti ir sprangūs, drėgmės joms reikia visą laiką. Teigiama, kad vertingiausios yra pavėsingoje drėgnoje vietoje augusios rūgštynės.

Nauja lysvė

Nusprendę užveisti naują rūgštynių lysvę, tai galite padaryti dabar. Rūgštynėms skirtame plote į 1 m2 išbarstykite 6–8 kg mėšlo arba komposto, 30–40 g superfosfato ir 20–30 g kalio chlorido, dirvą giliai (viso kastuvo gyliu) perkaskite. Rūgštynės dauginamos sėklomis ir šaknų dalimis su pumpurais. Įvairioje literatūroje nurodomi įvairūs rūgštynių sėjos terminai: ankstyvas pavasaris, vasara, vėlyvas ruduo. Tačiau, kaip rodo daugelio rūgštynių augintojų patirtis, geriausias laikas rūgštynėms sėti yra rugpjūčio pirma pusė. Sėjant tokiu metu rūgštynės vėliau ima formuoti žyduolius, išleidžia mažiau žiedus kraunančių ūglių. Derliaus sulauksite jau kitą pavasarį. Jei pasirinksite vėlyvo rudens sėją, tai sėkite spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, kad iki šalčių rūgštynės nesudygtų (jos pradeda dygti po 8–10 dienų esant 2–3 °C šilumos). Rūgštynes galima sėti ir pavasarį, bet tuomet derlius bus vėlyvesnis.

Rūgštynės sėjamos vagomis, tarp kurių paliekami 45–60 cm tarpai, o vagoje formuojamos 2 eilutės, tarp kurių paliekama 10–12 cm. Sėklos įterpiamos 1–2 cm gyliu. Šaknimis rūgštynes geriau dauginti rudenį, rugsėjo mėnesį, arba anksti pavasarį. Rūgštynės iškasamos, dalijamos į kelias dalis, kurių kiekvienoje turi likti 2-3 pumpurai. Ilgas šaknis reikėtų patrumpinti. Sodinama tarp eilių paliekant 45 cm, o tarp augalų 10–15 cm.

Kad derlius džiugintų

Ankstyvą pavasarį, prabėgus 15–20 dienų nuo to laiko, kai atitirpsta dirva, jau galima rinkti pirmuosius švelnius rūgštynių lapelius. Jei anksti pavasarį rūgštynės bus uždengtos plėvele, tai pirmojo derliaus galima tikėtis savaite anksčiau. Kai lapeliai užauga iki 8–10 cm ilgio, pats laikas juos nupjauti. Pjaunant rūgštynių lapus visų jų nuo kerelio nuimti negalima – reikia palikti jauniausius. Stenkitės peiliu nepažeisti viršūninių pumpurų. Per sezoną rūgštynių derlius pjaunamas 2–4 kartus maždaug kas 25 dienas, kad nesusiformuotų žiedynstiebiai. Norėdami pratęsti lapų skynimo laiką, lapkočius nulaužykite.

Toje pačioje vietoje rūgštynės auginamos 3–4 metus, nes vėliau pradeda smulkėti rūgštynių lapai. Antraisiais ir kitais augimo metais anksti pavasarį rūgštynės tręšiamos azoto trašomis (20–30 g – 1 m2) ir iškart 5–8 cm gyliu purenama dirva. Tai kartojama kiekvieną kartą nupjovus rūgštynių derlių. Vasarai perkopus į antrą pusę rūgštynes reikėtų tręšti fosforo ir kalio trąšomis.

Dirva tarp augalų turi būti nuolat purenama, ravima, vėliau šalinami žyduoliai. Vasarą laistytos ir prižiūrėtos rūgštynės rudens sulaukia džiugindamos akį sodriais ir gražiais lapais. Žinoma, jei jų neapgraužia rabarbariniai lapinukai. Naikinami šie kenkėjai tik natūraliomis priemonėmis: rudenį kruopščiai pašalinant augalų liekanas ir purškiant biologiniais preparatais. Tačiau net ir visiškai sveiki rūgštynių lapai turi būti nupjaunami likus 1–1,5 mėnesio iki šalčių (maždaug spalio pradžioje). Nenupjauti rūgštynių lapai sugula po sniegu sudarydami orui nepralaidų sluoksnį, šaknys nekvėpuoja, ima pūti ir augalas gali žūti. Rudenį rūgštynes reikia gausiai patręšti perpuvusiu mėšlu bei į rūgštynių tarpueilius įterpti komposto (1 m2 – 4–5 kg) kartu truputį mulčiuojant rūgštynių šaknis.

Pasaulyje žinoma maždaug 200 rūgštynių rūšių, iš kurių dalis vertingi augalai, o dalis – tikrai piktžolės. Lietuvoje auga apie 16 rūgštynių veislių. Bene dažniausios veislės yra: valgomoji rūgštynė (Rumex acetosa), prancūziškoji arba skydalapė rūgštynė (Rumex scutatus), smulkioji rūgštynė (Rumex acetosella), tankiažiedė rūgštynė (Rumex confertus) ir rauktalapė rūgštynė (Rumex crispus). Laukuose augančios rūgštynės yra kietais smulkiais lapeliais, o kultūrinės sodo rūgštynės užaugina stambius sultingus lapus.

Parengta pagal žurnalą "Namie ir sode"