Šis daugiametis žolinis augalas specialistų dažnai vadinamas vienu iš vertingiausių prieskonių bei gydomųjų žolių. Na, o daržininkus gelsvės žavi tuo, kad savo stambius lapus, primenančius petražoles ir salierus, jos kiekvienais metais išskleidžia visiškai niekieno neraginamos ir per daug neprižiūrimos...

Gelsvė kilusi iš Persijos ir dabar paplitusi visuose Viduržemio pajūrio kraštuose, auginama ir Šiaurės Amerikoje, Kaukaze. Savaime gelsvė auga Europoje, Mažojoje Azijoje, Irane. Europoje gelsves išpopuliarino vienuoliai benediktinai, itin vertinę kulinarines ir gydomąsias gelsvių savybes ir vadinę šį augalą vaistu nuo visų ligų.

Priežiūra minimali

Augimo sąlygos. Nors tai nereiklus daugiametis augalas, jis mėgsta purią derlingą dirvą. Geriausiai gelsvės auga puveningose priesmėlio ar vidutiniškai sunkiose priemolio giliai įdirbtose dirvose. Auga ir saulėtose vietose, ir pavėsyje, todėl jas galima auginti daržo pakraš­tyje. Svarbiausia, kad augalas turėtų pakankamai vietos. Gelsvės užauga iki 2 m aukščio, turi tvirtą 2,5–5 cm skersmens tuščiavidurį stiebą, stambius lapus. Lauke gelsvės žiemoja nepridengtos. Vienoje vietoje gali augti ilgiau kaip 6–7 metus.

Tręšimas ir laistymas. Gelsvėms ypač reikia azoto trąšų. Jomis tręšiama pavasarį augalams atžėlus ir liepos pir­moje pusėje. Naudinga tręšti ir amonio sa­lietra. Pusė šių trąšų išberiama gegužės pabaigoje išretinus daigus, o likusi dalis – rugpjūčio pra­džioje. Sausoje dirvoje gelsvės sumedėja ir apkarsta, todėl patariama laistyti kartą per savaitę . Palaistytą dirvą reikėtų supurenti 3–5 cm gyliu.

Dauginimas. Augalai dauginami sėklomis, daigais, šaknų auginiais, 2–3 metų kerų dalimis. Sėklas patariama sėti pavasarį į įšilusias lysves, o jų daigus į nuolatinę augimo vietą persodinti liepos ir rugpjūčio mėnesiais 60 x 70 cm atstumu. Tiesiai į dirvą sėklos gali būti sėjamos ir prieš žiemą – taip gelsvės geriau dauginasi. Sėjama 50–60 cm tarpueiliais, 1–2 cm gyliu. Pirmais metais užauga kelių lapų skrotelės. Tada augaliukus reikia išretinti kas 10–15 cm. Antrais metais gelsvės retinamos maždaug kas 60 cm. Dauginant kerų dalimis pavasarį prieš gelsvėms atželiant arba rugsėjo pirmoje pusėje reikia suskirstyti kerus (nu­pjautais lapais) ir juos sodinti tokiu pat atstumu kaip daigus. Sodinti atskiriama dalis kero šaknų su 2–3 pumpurais.

Ligos ir kenkėjai. Gelsvės dažniausiai serga lapų dėmėtligėmis ir lapų šviesmarge. Iš kenkėjų jas labiausiai puola liucerninio pjovėjo lervos, skėtiniai straubliukai ir labai dažnai birželio viduryje – pupiniai amarai. Kovojama profilaktinėmis priemonėmis: gerai purenami tarpueiliai ir kruopščiai nai­kinamos piktžolės. Kad amarų kiaušinėliai neturėtų kur žiemoti, svarbu ravėti piktžoles aplink gelsvių auginimo vietą.

Derlius. Jaunus gelsvių lapus galima skinti ir vartoti visą vasarą. Jie skanūs ir švieži, ir džiovinti. Prieskoninių savybių turi ne tik lapai, bet ir šaknys, šakniastiebiai bei sėklos. Visas gelsvių dalis galima džiovinti, o lapus ir šaldyti.  Šaknys pradedamos kasti antrais metais rudenį, sunykus lapams ar anksti pavasarį, kol neatžėlę kerai. Didesnis šaknų derlius užauga, kai nupjaunami pradėję augti stiebai. Nenupjovus stiebų vasarą gelsvės užaugina geltonai žalius žiedų skėčius. Užmirštos ir apleistos gelsvės dažniausiai nesunyksta, o sulaukėja.

Stipraus skonio prieskonis

Gelsvės pasižymi stipriu salierus ir grybus primenančiu aromatu, galinčiu nustelbti kitus patiekalo kvapus, todėl itin svarbu šio prieskonio nepadauginti. Gelsvėse daug eterinių aliejų, organinių rūgščių cukraus, pektinų, smalų. Dažniausiai prieskoniams vartojami gelsvių lapai, šaknys ir sėklos. Šviežios ir džiovintos gelsvės tinka daržovėms, trintoms sriuboms, mėsai, arbatai pagardinti, įvairiems padažams, salotoms, daržovių konservams.

Gelsvių dedama į kiaulienos ir avienos valgius, daržovių ir mėsos troškinius. Ypač skanus sultinys su gelsvėmis. Sutarkuotų gelsvių šaknų skonis primena riešutus. Gelsvių šaknys, sėklos ir eterinis aliejus vartojami konditerijos gaminiams, marinatams, likeriams bei antpilams aromatizuoti. Labai skanūs prieskonių mišiniai su gelsvėmis, petražolėmis, svogūnais, raudonėliais, čiobreliais, krapais, bazilikais bei rozmarinais.

Vaistas nuo visų ligų

Gelsvės turi daugybę gydomųjų savybių. Jos buvo žinomos jau antikos laikais, vėliau augintos vienuolynų soduose. Senovės išminčiai sakydavo, kad kiekvienai ligai būtinai ir kokia nors žolelė išauga... O auginant gelsves netoli būsto galima išvengti įvairių ligų.Liaudies medicinoje ši žolė vartojama širdies, inkstų ligoms gydyti, valo kraują ir kraujagysles, pasižymi bendru stiprinamuoju poveikiu. Ji turi šlapimą ir tulžį varančių, virškinimą skatinančių savybių, padeda, kai pučia vidurius ar graužia rėmuo. Susmulkintų gelsvės šaknų arbata mažina migreną, gydo kvėpavimo ligas.

Senuosiuose raštuose ypač daug kalbama apie gelsvių panaudojimą lytiniam aktyvumui skatinti: viduramžiais tai buvo svarbi meilės gėrimų dalis. Pietų Europos šalyse tikima, kad gelsvės turi magiškų galių sukelti meilę, „apžavėti“. Slavų kalbose tai apspindi ir augalo pavadinimas – „liubčik“. Sakoma, kad vynas, į kurį įdėta gelsvių, padeda sergant moteriškomis ligomis. Tik gelsvių nerekomenduojama vartoti per nėštumą, nes kai kurios jų savybės gali skatinti savaiminį persileidimą.

Senieji pirtininkai sakydavo, kad gelsvė – pagrindinis pirties augalas, tad jį specialiai augindavo šalia pirties. Buvo tikima, kad ten gyvendavo pirties dvasia, kol perdavosi žmonės. Gelsvės tinka ir gydyti pirtyje: kaip vanta jos gerai valo organizmą nuo toksinų, stiprina imunitetą, padeda žmogui atsipalaiduoti ir atsiverti pirties procesui. Tik derėtų atsiminti, kad ypatingas gelsvių kvapas gali neigiamai paveikti alergiškus žmones.

O štai į alkoholį įjunkusiems piliečiams gydyti ši žolė – pats tas. Pakanka vieną gelsvės šaknį ir porą laurų lapelių užpilti stikline degtinės, leisti antpilui prisitraukti ir pasiūlyti degtinės mėgėjui. Po šios trauktinės ilgam dings noras piktnaudžiauti svaigiaisiais gėrimais.