Rudeniop, kai daugelis daržo kultūrų jau baigia savo vegetaciją, galima mėgautis dar vienu ar net keliais špinatų derliais. Ši lapinė daržovė sėjama ir rudenį. Netgi teigiama, kad vasaros pabaigoje pasėti daržiniai špinatai yra skanesni už pavasarinius špinatus.

Rima Marcinkevičienė

Špinatams patinka ruduo

Taigi rugpjūčio viduryje ar antroje pusėje vėl galiti pasisėti špinatų. Vasaros pabaigoje auginamos daržovės ne taip greitai išsistiebia, nes rudeniop dienos būna trumpesnės. Saulė dar šviečia ir šildo, tačiau nebekaitina taip stipriai kaip vasaros pradžioje. Dažniau ir palyja. Visa tai tinka ir patinka špinatams – jie užauga tokie pat švelnūs ir sodrūs kaip pavasariniai. Be to, antroje vasaros pusėje auginamus špinatus prižiūrėti paprasčiau ir lengviau, nes šiuo metu mažiau auga piktžolės ir puola kenkėjai. Tad pagrindinė špinatams reikalinga priežiūra – purenimas ir retinimas.

Špinatus geriausia sėti nuėmus ankstyvųjų daržovių derlių. Jiems ypač tiks vieta, kur augo žirniai arba ankstyvosios morkos. Dar vienas tikrai neblogas variantas – nuėmus agurkus ar pomidorus auginti špinatus šiltnamyje. Šiuo atveju galima sėti ir gerokai vėliau – iki spalio pradžios. Kadangi žema temperatūra jiems augti įtakos neturi, tai derliaus sulauksite lapkričio pabaigoje. Jei šaltomis lapkričio dienomis temperatūra nukris labai smarkiai, šiltnamyje galima uždegti nedidelių žvakučių. Šį metodą ir pavasarį, ir rudenį, kai gresia didesnės šalnos, savo nedideliuose šiltnamiuose taiko nemažai daržininkų mėgėjų. Taip šiltnamyje puikiai galima išlaikyti tinkamą temperatūrą.

Kaprizų nedaug

Žinoma, kaip ir daugelis augalų, geriausiai špinatai augs toje vietoje, kur patenka daugiausia saulės spindulių. Tiek sėjant rugpjūčio mėnesį darže, tiek ir vėliau šiltnamyje, dirvą reikėtų perkasti daržo šakėmis ir kruopščiai išrinkti piktžoles. Žemė turi būti puri ir, pageidautina, nelabai patręšta. Taigi nuėmus prieš tai augusias daržoves papildomai tręšti nereikia. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į dirvos rūgštingumą: jis turi būti neutralus (apie 6,0–7,0 pH).

Rūgščios dirvos yra kalkinamos klintmilčiais, dolomitinėmis kalkėmis, kreida, gesintomis kalkėmis, pelenais.

Be to, špinatams ypač svarbu, kiek dirvoje yra azoto. Jeigu jo trūksta – špinatai skursta, o jei pernelyg daug – špinatuose kaupiasi nitratai.

Minimali priežiūra

Špinatų populiarumą lemia ypatingos maistinės savybės.

Sėjama ir auginama lygiai taip pat, kaip ir pavasarį: tarp eilučių reikėtų palikti 20–25 cm, o špinatų grūdelius eilutėje sėti maždaug kas centimetrą. Sėklos įspaudžiamos į žemę ir užberiamos nedideliu žemės sluoksniu. Špinatai sudygsta maždaug po trijų savaičių. Pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams galima palaistyti kalio arba amonio salietros tirpalu (10 l / 20g) – taip derlius bus didesnis. Laistoma taip, kad 1 m2 tektų 6–8 l tirpalo. Patręšus būtina dar kartą palieti švariu vandeniu, kad trąšos nenudegintų daigelių.

Daržinių špinatų šaknys auga tik 20–25 centimetrų gylyje, todėl špinatai labai reiklūs drėgmei: kai jos trūksta, augalai ima auginti stiebus, o jų lapai grubėja. Todėl laistyti reikėtų gausiai: į 1 m2 per savaitę reikėtų supilti apie 20 l vandens. Laistyti geriausia šiltesnėmis dienomis ir vakare. Truputį paaugę (4 savaitės po sėjos) špinatų daigai retinami, tarp jų paliekant maždaug 8–10 cm tarpus. Jauni išrauti augalėliai naudojami valgiams gaminti. Vėliau špinatai retinami dar kartą – raunamas kas antras augalas. Špinatai mėgsta purenimą, turi būti ravimi. Prasčiau augančius špinatus galima palaistyti tokiu pat tirpalu, koks naudojamas laistant išdygusius daigelius.

Džiaugiamės derliumi

Nuo špinatų sėjos iki derliaus nuėmimo praeis maždaug 8 savaitės. Skinti pirmąjį špinatų derlių jau galima tada, kai užauga 5–6 lapai. Iš pradžių špinatų koto nepjaukite, skinkite tik lapelius. Reguliariai skabydami špinatų lapelius truputį aukščiau žemės derlių rinksite iki augalui pražystant. Žydinčių špinatų lapai maistui jau netinkami, todėl dar prieš imant formuotis žiedynui reikėtų nupjauti visą augalą. Iš 1 m2 galima surinkti apie 1,5 – 2 kg lapų.

„Naminiai“ būdai dirvos rūgštingumui nustatyti

Raudongūžių kopūstų sultyse porą valandų pamirkykite filtrinį popierių (pvz., skirtą kavai virti). Tada gerai jį išdžiovinkite ir dėkite ant drėgnos dirvos. Rūgščioje dirvoje popierius taps raudonas ar purpurinis, neutralioje dirvoje nusidažys violetine ar mėlyna spalva, o šarminėje – žalsvai.

Dirvos rūgštingumą galima nustatyti ir iš natūraliai joje augančių augalų: rūgščioje dirvoje gerai auga samanos, viržiai, gailiai, spanguolės, smulkiosios rūgštynės, našlaitės, svėrės. Šarminę dirvą mėgsta dirvinės čiužutės, apyninės liucernos. Neutralioje auga ankstyvieji šalpusniai, paprastosios jonažolės.

Špinatai labai tinka ir salotoms.

Dieviškieji lapeliai

Taip kartais tituluojami špinatų lapai. Jų populiarumą lemia ypatingos maistinės savybės. Špinatuose labai daug baltymų, cukraus, mineralinių druskų, jodo, vitaminų C, B, B, P, K, E, folio rūgšties, karoteno, geležies. Reta kuri daržovė gali pasigirti tokia naudingųjų medžiagų gausa. Mokslininkai nustatė, kad špinatai teigiamai veikia nervų sistemą, stabdo senėjimo procesus, skatina mąstymą, ugdo vaikų pažintinius gebėjimus. Atlikę eksperimentus jie pastebėjo ryškų teigiamą špinatų poveikį intensyviai dirbantiems protinį darbą žmonėms.

Iš špinatų gaminamos įvairios salotos, įdarai, verdamos sriubos, ruošiamos tyrelės ir padažai. Špinatus galima konservuoti – juose išlieka vitaminas C ir karotenas. Špinatai gali būti valgomi visus metus, nes jų lapų galima užšaldyti. Norint išsaugoti visas vertingąsias medžiagas juos užšaldyti reikėtų iškart nuskynus. Jei nuskintus špinatus laikysite šaldytuve, po 2 parų jie praras trečdalį vitamino C, o jei kambario temperatūroje, neteks net 80 proc. vitamino C. Paruoštus špinatų patiekalus būtina laikyti šaltai, nes šiltoje terpėje per 24–48 val. iš nitritų, veikiant bakterijoms, susidaro nitratai – mūsų organizmui nuodingos druskos.