Ekologinis ūkininkavimas yra žemės ūkio metodas, kuriuo siekiama gaminti maisto produktus naudojant natūralias medžiagas ir procesus. Tai reiškia, kad jis daro ribotą poveikį aplinkai, nes skatina atsakingai naudoti energijos ir gamtos išteklius, išsaugoti biologinę įvairovę, didinti dirvožemio derlingumą ir palaikyti vandens kokybę.

Daiva Červokienė

Lietuvoje ekologine žemdirbyste susidomėta maždaug 1990-aisiais. Šiuo metu apie 9,5 proc. visų ūkių plotų yra ekologiniai. Pasak viešosios įstaigos „Ekoagros“ atstovų, tai gana nemaža dalis, tačiau domėjimasis ekologija lietuviams nėra labai būdingas. Europos Sąjungoje didžiausią sertifikuotą ekologinių žemės ūkio naudmenų plotą turi Austrija ir Vokietija, o kaimyninėse Estijoje ir Latvijoje jų taip pat yra daugiau negu mūsų šalyje. Vis dėlto perspektyvų ekologiškų produktų rinkai plėstis ir augti yra, tam palanki Europos Sąjungos politika – ekonomikos pertvarkymas įgyvendinant žaliąjį kursą. Numatyta pasiekti, kad ES iki 2030 m. 25 proc. žemės ūkio paskirties žemės būtų ūkininkaujama ekologiškai. Lietuvos tikslas – dabartinius ekologinio ūkininkavimo plotus per tą laiką padidinti iki 15 proc.

„Ekoagros“ II sertifikavimo skyriaus vadovas Timas Trubila sako, kad Lietuvoje prieš porą metų po pertraukos vėl augo ekologiškai ūkininkaujančiųjų skaičius. Daugiausia tai lėmė atnaujinta finansinė parama pradedantiems ūkininkauti ekologiškai. Pernai augimo tendencija buvo išlikusi – „Ekoagros“ sertifikavo 3 tūkst. ekologinės gamybos veiklos vykdytojų, o sertifikuotas ekologiškos žemės plotas sudarė 9,4 proc. visos deklaruotos dirbamos žemės – apie 276 tūkst. ha.

„Deja, šiemet augimas neprognozuojamas, – sako pašnekovas. – O tikslūs skaičiai bus žinomi tik metų pabaigoje, kai bus baigti visi sertifikavimo darbai.“ Tačiau jau dabar pagal deklaravimo duomenis prognozuojamas mažėjimas. Ūkininkai kaip to priežastį įvardija paramos paskirstymo mechanizmą. Be to, ekologiški produktai dar nėra vartojami masiškai, nors žmonės vis labiau domisi sveikesne mityba, apskritai savo sveikata, linksta rinktis sveikesnes alternatyvas.

Dideliame ekologiniame ūkyje

Klampinių Krušonių kaime (Kaišiadorių r.) 230 ha plote ūkininkaujantis Vitas Kučiauskas augina ekologiškus kviečius, rugius, soras, speltas, laiko maždaug 100 mėsinių galvijų bandą, iš kurių apie pusė yra prieaugis.

„Grūdus, dobilus auginu, mėšlą kratau, žemę dirbu, chemijos nenaudoju, raundapo – nė kvapo. Visas mano ūkis yra ekologinis. Nesuprantu, kaip dalis produkcijos tame pačiame ūkyje gali būti ekologiška, kita – ne“, – sako buvęs agronomas V. Kučiauskas, tvirtinantis, kad jeigu neturėtų gyvulių ir nebūtų mėšlo, neįsivaizduoja, kaip galėtų ūkininkauti ekologiškai.

Vyras ūkyje jau trejus metus dirba vienas, samdomų darbuotojų nėra. Greta ekologiškai ūkininkauja jo žentas Audrius Driaučiūnas, o dukra ir sūnus, taip pat ūkininkai, atsisakė ekologijos.

V. Kučiausko nuomone, lietuvių ekologinė produkcija nedomina: „Tautiečiams paprastai reikia pigiau ir daugiau.“

Tad beveik visa jo užauginta produkcija – avižos, žirniai, kviečiai, rugiai ir mėsa – per tarpininkus iškeliauja į užsienį: Belgiją, Vokietiją. Lietuvoje nusėda tik dalis mėsos, kurią perka „Utenos mėsa“. Tiesa, ūkininkas turi ir kelis vietinius pirkėjus, kurie atvažiuoja į namus, nusiperka kibirą ar maišą javų, tada susimala ir kepa duoną namuose.

Produkcijos kainos mažėja

„Nuo praėjusių metų rudens labai suprastėjo ekologinės produkcijos pardavimas. Kainų skirtumo tarp ekologiškos ir chemizuotos produkcijos neliko, tik rugius ir avižas dar superka stabiliau ir geresnėmis kainomis. Mano speltų, kviečių net kaip kuro ieškojo pirkti siūlydami 100 eurų už toną. Kai tai išgirsti, rankas nuleidi, kad tavo darbas taip nuvertinimas.

O chemizuotame ūkyje tvarkytis daug lengviau – pabandykite įveikti piktžoles be cheminių priemonių! Kas 2–3 savaites skutiką traukiu, vėl kyla piktžolės. Ir pasamdyti žmonių kaime keblu. Dabar be 1 000 eurų žmogaus nepasamdysi“, – sunkumus vardija V. Kučiauskas ir apibendrina, kad apskritai ekologiškai ūkininkaujant optimizmo mažėja. Tendencija tokia: supirkimo kainos krenta, o kuro, trąšų, įvairių ūkyje naudojamų priemonių kyla.

„Įmonės, kurios supirkinėja ir į užsienį išveža grūdus, parveža trąšų. Iš Ukrainos atvežtus saulėgrąžų pelenus lietuviai pagerina įvairiomis medžiagomis – štai ir ekologinės trąšos. Turi parduoti kelis sunkvežimius grūdų, kad nusipirktum sunkvežimį trąšų, dvi tonas grūdų – už kelis metrus guminės žarnos. Prieš kelerius metus buvo kitaip“, – pasakoja V. Kučiauskas.

Pašnekovas džiaugiasi prieš porą metų atradęs ekologines trąšas – jas naudojant labai padidėjo derlius. Tačiau ir tuo vien džiaugtis negali, nes kasmet tenka rašyti pasiaiškinimus, kodėl produkcijos iš jo laukų derlingumas yra didesnis negu vidutinis šalyje.

Išeitis – mažinti gamybą?

„Dabar jau metas ruoštis sėti žiemkenčius. Svarstau, ar verta, – jokio planavimo, jokio pastovumo... Daug ekologiškų grūdų parduoda ukrainiečiai – mūsų grūdai nukonkuruoti. Kai 190 eurų už toną pasiūlo, negaliu sutikti – geriau sušersiu gyvuliams. Tai neatsiperka. Jei ne išmokos, iš karto bankrutuočiau. Iš paties derliaus, iš užaugintos produkcijos nepragyvensi“, – kalba patyręs ūkininkas.

Pasak jo, ekologiškai ūkininkaujant yra daug reikalavimų, tenka pildyti labai daug įvairių dokumentų, veikla dažnai tikrinama. Jei nusipirktų sėklą iš kaimyninio – sūnaus – ūkio, jau būtų nusikaltimas.

„Kai atvažiuoja tikrintojai, prie popierių užtrunka ilgiau negu laukuose“, – tvirtina ūkininkas. Jis dar priėmė įsipareigojimus kelerius metus ūkininkauti ekologiškai, bet ūkio apimtį ketina mažinti. Tikisi, kai mažiau dirbs, nervai bus ramesni.

Įstatymai keičiasi ne ūkininko naudai

Tai teigia ir Edmundas Samauskas, Lietuvos ūkininkų sąjungos Varėnos skyriaus narys, ūkininkaujantis 150 ha plote. Jo ūkis yra įvairiašakis: augina Dzūkijos simboliu vadinamus grikius, taip pat rugius, avižas, ankštines daržoves, soras, speltas, daugiametes žoles ir mėsinius galvijus. Jis, kaip ir V. Kučiauskas, teigė neįsivaizduojąs ekologinio ūkio be auginamų galvijų – jie labai svarbūs ūkio pilnatvei, dirvožemio kokybei gerinti.

Pašnekovas dūsauja, kad ekologinės produkcijos paklausa sumažėjo, kainos krito. Pernai už paprastas avižas mokėjo ne mažiau negu už ekologiškas, o ekologiškų speltų, kviečių, sorų niekam nereikėjo.
„Iš ekologinės žemdirbystės dabar jokių kainų priedų nesitikėk. Gali džiaugtis tik tuo, kad bent žemės nealini, draugiškiau aplinkai ūkininkauji“, – apmaudą išsako E. Samauskas.

Svajonių kalnelyje

Ciūniškių kaime (Molėtų r.) nedideliame plote ūkininkaujanti Vida Domarkienė savo ūkį praminė Svajonių kalneliu. Prieš ketvirtį amžiaus įsigytas 2 ha sklypas anuomet buvo plynas, šeimininkai čia prisodino medžių bei krūmų, jų kuriama aplinka tapo jauki ir miela. Pridėtinę vertę kūrė vaizdingas kraštovaizdis ir vietos istorija. Asvejos ežero pusiasalyje, ant kalno, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų vasaros rezidencija, čia kelerius metus gyveno Barbora Radvilaitė.

Pasak V. Domarkienės, būtent tai ir lėmė, kad ji, Asvejos regioninio parko lankytojų centro administratorė, turinti 40 metų mokytojos darbo stažą, tapo ūkininke. Moteris augina įvairias daržoves, vaistinius augalus, daro jų mišinius ir pagardus, saldumynus. Tai, kuo ir kada gali dalytis, paskelbia feisbuko puslapyje „Svajonių kalnelio dovanos“.

„Jei kokių nors daržovių nespėjame suvartoti, galvojame, kaip jas realizuoti. Pernai nespėjome suvalgyti, išparduoti pomidorų – gaminome iš jų skanėstus, kurie iškeliavo į muges. Mums nereikia kiekybės – orientuojamės į kokybę“, – sako V. Domarkienė, vis drąsiau atverianti savo mažučio šeimos ūkio duris.

Visi augalai čia auginami pagal gamtinės žemdirbystės principus. Pašnekovė teigia šia žemdirbyste susidomėjusi prieš septynerius metus. Tai visiškai pasiteisino – leidžia nepervargstant ir aplinkai draugišku būdu pasiekti gerų rezultatų.

„Auginame augalus be chemijos, tausodami dirvožemį ir aplinką. Pagrindinis dalykas yra tai, kad viską, kas užauga ūkyje ir ko nepanaudojame, grąžiname atgal gamtai. Taip nušienauta žolė sugula prie augalų, tampa trąšomis ir stabdo piktžolių augimą, sulaiko drėgmę“, – pasakoja V. Domarkienė. Jai siūlė įsilieti į ekologinės žemdirbystės atstovų būrį, bet moteris atsisakė suabejosi, ar naudos bus daugiau negu rūpesčių.

Ar tai gali visi?

Pasiteirautas, ar tie, kurie ūkininkauja mažuose sklypeliuose be trąšų ir herbicidų, gali save laikyti ekologiškai ūkininkaujančiais, T. Trubila atsako kategoriškai: tikrai ne.

„Šie žmonės gali laikytis ekologinės žemdirbystės principų, tačiau ekologiniu ūkiu laikomas ir tokiu vadintis gali tik ekologinės gamybos sertifikatą turintis ūkis, kaip ir ekologišku produktu – tik sertifikuotas ir reikalavimus atitinkantis produktas“, – aiškina pašnekovas ir pabrėžia, kad be sertifikavimo ir patikrų ūkis nebus ekologinis.

Kas svarbiausia, kad ūkis būtų laikomas ekologiniu? „Ekoagros“ atstovas aiškina, kad ekologinė gamyba yra griežtai reglamentuota ir nustatytų reikalavimų turi būti laikomasi. Tik taip įgyjama teisė vadintis ekologiniu ūkiu ar įmone. Tai yra kontroliuojama ir sertifikuojama gamyba. Taisyklės nustatytos vienodos ir bendros visoje Europos Sąjungoje.

Ekologinės gamybos sertifikavimas – procedūra, kuria sertifikavimo įstaiga patvirtina, kad gamyboje laikomasi su ekologine gamyba susijusių teisės aktų reikalavimų. Sertifikavimas prasideda pareiškus norą ir pateikus sertifikavimo įstaigai reikiamus dokumentus ir baigiasi nustojus galioti su sertifikavimo įstaiga pasirašytai ekologinės gamybos kontrolės sutarčiai. Kontroliuojama visa produkto grandinė: nuo lauko iki stalo, nuo sėklytės, trąšų, gamybos būdų iki galutinio kelio, kuriuo tas produktas atkeliauja į pirkėjo namus.

Svarbiausios ūkininkavimo taisyklės

„Ekologinės gamybos tikslas – gaminti ypač aukštos kokybės produktus, naudojant tik natūralias medžiagas ir procesus, nekenkiančius aplinkai, žmonių, taip pat augalų ir gyvūnų sveikatai. Draudžiamos cheminės sintetinės trąšos, sintetiniai augalų apsaugos produktai, sintetiniai maisto priedai, genetiškai modifikuoti organizmai. Ūkiuose dirvožemio derlingumą siekiama išlaikyti taikant daugiametę sėjomainą.

Kenkėjų, ligų ir piktžolių kontrolė grindžiama atsparių rūšių ir veislių parinkimu, sėjomaina ir mechaninėmis priemonėmis. Sėjama ar sodinama tik specialius, ekologiniam gamybos būdui pritaikytus, reikalavimus atitinkanti augalų dauginamoji medžiaga. Augalai auginami tik natūraliame dirvožemyje. Gyvūnams privaloma sudaryti sąlygas, tenkinančias gyvūnų prigimtinius poreikius ir atitinkančias gyvūnų gerovės reikalavimus. Ypač daug dėmesio skiriama pašarams, veterinariniam gydymui. Produktų perdirbimo metu siekiama išsaugoti produktų ir jų sudedamųjų dalių maistinę vertę ir kokybę“, – pasakoja T. Trubila.

Ūkininkaujant ekologiškai labai svarbu, kad ir greta ūkininkaujantys kaimynai savo augalų netręštų cheminėmis trąšomis, piktžolių nenaikintų herbicidais.

Ką „Ekoagros“ atstovas galėtų patarti, kaip sutarti su kaimynais, kad ir tie ūkininkautų be chemijos?
„Manau, vienas galimų būdų – bendrauti, dalytis patirtimi ir sėkmės receptu, įkvepiančiu ir kaimynus rinktis tokį patį ūkininkavimo būdą. Juk sveikesnių maisto produktų nori visi“, – įsitikinęs sertifikavimo skyriaus vadovas.

Daugiausia ekologinių ūkių – specifinėse žemėse

Kuriuose rajonuose ekologinių ūkių daugiausia? Pasak Timo Trubilos, daugiausia sertifikuotų ekologinių ūkių yra Trakuose, Varėnoje, Šalčininkuose, Biržuose, Anykščiuose, Šilalėje, Telšiuose, Ukmergėje.

„Natūralu, kad ekologiškai ūkininkaujančiųjų daugiausia yra tuose rajonuose, kur žemės našumas yra mažesnis, specifinės gamtos sąlygos: karstiniai regionai, kalvoti reljefai ir panašiai“, – teigia jis.

„Ekoagros“ pernai sertifikavo 2 645 ekologinės veiklos vykdytojus, užsiimančius ekologine augalininkyste arba augalininkyste kartu su gyvulininkyste (iš jų gyvūnus laikė ir sertifikavo 1 204), taip pat 25 asmenis, užsiimančius ekologine bitininkyste (1 102 bičių šeimos), 16 – laukinių augalų rinkimo veikla, 13 – ekologine akvakultūra ir 348 – ekologinės gamybos produktų tvarkymo veikla (perdirbimas, prekyba, eksportas, importas). Iš pastarųjų 348 veiklos vykdytojų 39 vykdė ūkyje produktų tvarkymo, 4 – viešojo maitinimo ekologiškais produktais veiklą.

„Lietuvoje vyrauja ekologiniai augalininkystės ūkiai. Daugiausia auginami varpiniai javai, kurie dažniausiai eksportuojami“, – sako „Ekoagros“ II sertifikavimo skyriaus vadovas.

Pagrindiniai ekologinio ūkininkavimo principai

• Draudžiamas cheminių pesticidų ir sintetinių trąšų naudojimas.
• Griežtai ribojamas antibiotikų naudojimas.
• Nėra genetiškai modifikuotų organizmų.
• Taikoma sėjomaina.

Pirkėjai prekybos vietose atpažinti ekologiškus produktus gali pagal ženklinimą: Europos Sąjungos logotipą – lapelį iš baltų žvaigždučių žaliame fone ir nacionalinį Lietuvos ženklą „Ekologinis žemės ūkis“.