Daržuose jau ima vešėti sudygę burokėliai. Kaip tinkamai prižiūrėti burokėlių lysvę, kad rudeniop galėtume džiaugtis gražiais ir sveikais šakniavaisiais? Kaip ir daugelio kitų augalų, burokėlių priežiūra susideda iš tų pačių pagrindinių darbų: dirvos purenimo, laistymo, retinimo, kaupimo, piktžolių naikinimo ir kovos su ligomis bei kenkėjais.

Svarbu suteikti erdvės

Burokėlių ypatybė yra ta, kad iš kiekvienos sėklos paprastai išdygsta po 2–3 daigus, todėl burokėlius neišvengiamai reikia retinti. Sudygę burokėliai pradžioje auga labai lėtai. Geriausia, kai pirmą kartą burokėliai retinami praėjus maždaug 7–10 dienų po sudygimo. Kiekviename lizde paliekama po 1 stipresnį daigą. Tačiau tuo metu daigeliai dar labai maži. Nieko blogo, jei pirmą kartą burokėliai išretinami iš­augus 2–3 lapeliams. Tarp augalų reikėtų palikti 3–5 cm.

Retinant išrautus daigus galima persodinti. Tiesa, persodinti augaliukai kurį laiką gali atrodyti varganai, tačiau dažniausiai tokie daigai vėliau sėkmingai išaugina puikius šakniavaisius. Išrautus augalus galima pasodinti kitų augalų lysvių pakraščiuose arba į atskirą lysvę. Tokių burokėlių lapai tinka skinti, taip pat galima rauti mažus šakniavaisius, o jeigu burokėliai auginami tik šakniavaisiams, jų lapų skinti nerekomenduojama.

Burokėliams retinti reikėtų pasirinkti apniukusią dieną, o dirva turėtų būti drėgna. Neretinkite burokėlių kepinant saulutei – tai nepatiks ir lysvėje likusiems, ir persodintiems augalams.

Vėliau burokėlius reikės retinti dar 2–3 kartus. Antrą kartą burokėliai retinami, kai augalai turi 4–5 tikruosius lapelius. Tokius daigus taip pat galima persodinti. Jei retinama vėliau, tai didesnius išrautus daigus jau galima vartoti maistui: persodinti jie nelabai tinkami. Išretinus paskutinį kartą atstumas tarp augalų eilėje turi būti apie 10 cm. Jei burokėliai buvo pasėti vėliau, tai neperaugusius daigus galima sodinti iki liepos pradžios: atėjus spaliui spės susiformuoti gana dideli šakniavaisiai.

Tie daržininkai, kurie pasėjo burokėlius labai anksti, neturėtų nustebti, jei nemažai augalų ims ir sužydės. Burokėlių daigai pakenčia trumpalaikes šalnas iki -4 °C, bet po ilgesnių šalnų tais pačiais metais daug augalų sužydi. 

Mėgsta minkštus patalus

Prižiūrint burokėlių lysvę ypač svarbu, kad pirmą mėnesį sudygusių burokėlių nenustelbtų piktžolės, todėl lysvę reikėtų nuolat ravėti ir purenti. Burokėliai labai mėgsta purią dirvą. Per pirmajį augimo periodą turi būti purenama kas savaitę (4–5 cm gyliu). Vėliau tarpueiliai purenami po kiekvieno smarkesnio lietaus ar palaisčius. Kai burokėlių šaknys ima storėti, augalus reikia 1–2 kartus apkaupti – tada šakniavaisiai būna sultingesni.

Sausra nebaisi, bet...

Burokėlių laistymo intensyvumas priklauso nuo orų ir augalų vystymosi fazės. Ypač svarbu, kad pirmą augimo mėnesį burokėliai gautų pakankamai drėgmės, todėl šiuo laikotarpiu rekomenduojama juos laistyti 1 kartą per savaitę pilant po 10–12 l l vandens į 1 m2.

Burokėliai vadinami vandeningomis daržovėmis, nes juos sudaro 86,5 proc. vandens. Jų šaknų sistema labai gerai išvystyta, todėl šie šakniavaisiai nėra itin jautrūs drėgmės stygiui. Vis dėlto negalima leisti nuvysti burokėlių lapams, tad užsibuvus sausiems orams burokėlius būtina laistyti. Burokėliai mėgsta, kai juos laistoma iš viršaus, mat tuo pat metu nuplaunami ir atgaivinami jų lapai. Laistyti nebereikia likus 3 savaitėms iki derliaus nuėmimo.

Tręšti ar netręšti?

Geriausia, jei burokėliams skirta dirva yra paruošiama rudenį, – tuomet į dirvą beriama mineralinių fosforo ir kalio trąšų (10 m2 dirvos – 600 g superfosfato ir 300 g kalio chlorido). Pavasarį dirva pagerinama amonio salietra ir boru. Visada naudinga prastesnę dirvą patręšti kompostu. Geriausias derinys – komposto ir mineralinių trąšų mišinys. Beje, šviežias mėšlas burokėliams gali būti pražūtingas!

Jei rudenį ir pavasarį prieš sėją dirva nebuvo tręšta, burokėlius derėtų papildomai patręšti. Pirmą kartą patartina tręšti amonio salietra (10 g – 1 m2) išretinus burokėlius. Persodinti daigai tręšiami tik prigiję. Praėjus 10 dienų po pirmojo tręšimo antrą kartą galima patręšti kompleksinių trąšų tirpalu. Kad burokėliai užaugtų sultingesni, trapesniu, saldesniu minkštimu, kai išauga 7–8 tikrieji lapeliai, naudinga palaistyti valgomosios druskos tirpalu (šaukštelis druskos, ištirpintas10 l vandens, – 1 m2).

Kai šakniavaisiai išauga iki graikinio riešuto dydžio, labai naudinga patręšti pelenais: 10 l vandens imama 1 stiklinė pelenų. Maitinamaisiais tirpalais burokėliai turi būti laistomi laistytuvu be sietelio. Tirpalas pilamas į tarpueilius, o jeigu aptaškomi lapai, jie turi būti nuplaunami vandeniu (laistytuvu su sieteliu).

Negalima piktnaudžiauti daug azoto turinčiomis trąšomis: dėl azoto pertekliaus burokėliai užauga prastesnio skonio, ilgai bręsta, blogai laikosi žiemą, o svarbiausia – juose kaupiasi nitratai. Nepamirškite, kad burokėliai yra viena intensyviausiai nitratus kaupianti daržovė.

Nuo ko kenčia burokėliai?

Jei laikotės sėjomainos, sėjate beicuotas sėklas, neauginate burokėlių arti rūgštynių bei špinatų, tikėtina, kad jūsų burokėliai augs sveiki ir jų nekankins kenkėjai ar ligos. Tačiau burokėlių lysvei gali prireikti pagalbos. Pikčiausi burokėlių priešai yra pupiniai amarai ir runkelinės musės. Rečiau pasitaiko runkelinių blakių, spragių, skydinukų, maitvabalių. Rimčiausios burokėlių ligos – tai burokėlių juodšaknė (diegavirtė), šaknų gumbas (gumbinis pseudomonas), paprastosios rauplės ir lapų rudmargė (cerkosporozė).

Kaip atpažinti, kad burokėlius užpuolė priešai?

Jei burokėlių lapai ima raukšlėtis, augalai skursta, tikėtina, kad juos pažeidė pupiniai amarai. Jie ne tik tiesiogiai kenkia augalams, bet ir platina virusines ligas, todėl amarų pažeisti augalai dažniausiai suserga juodšakne.

Jei ant burokėlių lapų pastebite balzganų dėmių, kurios vėliau ima ruduoti ir ištrupa, tai – runkelinių musių darbas. Musės lapuose išgraužia landas, tad pažeistų augalų lapai pasidaro skylėti. Šiek tiek smulkesnes skylutes palieka runkelinės spragės. Skyles išgraužia ir runkeliniai spraginukai, jie taip pat apgraužia lapų pakraščius.

Dėl runkelinių nematodų labai susmulkėja burokėlių lapai, o šaknys apauga daugybe smulkių šaknelių.
Rudųjų runkelinių blakių pažeisti burokėliai atpažįstami iš gelstančių ir džiūstančių lapų viršūnių bei pakraščių.

Kaip atrodo susirgę augalai?

Burokėlių juodšakne augaliukai gali sirgti nuo sėklos sudygimo iki kol susidaro 3–4 tikrieji lapeliai. Pagrindinė daigų šaknelė paruduoja, vėliau pajuosta, suplonėja. Daigai išlinksta, išvirsta. Sausesniu metu juodšaknės pažeisti augalai vysta ir džiūsta, o lietingu oru supūva.

Lapų rudmargės požymiai išryškėja vasarą, kai burokėlių lapai uždengia žemės paviršių. Tuomet ant lapų iš abiejų pusių susidaro nedidelės (3–5 mm skersmens) dėmelės su rusvos spalvos apvadu. Drėgnu ir šiltu oru dėmelių paviršiuje susidaro pilkšvas apnašas. Vėliau dėmės šviesėja, tos vietos prakiūra, lapai pasidaro skylėti. Rudmargė pirmiausia pažeidžia senus lapus, vėliau išplinta ant jaunesnių, gali pažeisti ir lapkočius. Labiau pažeisti lapai vysta, džiūsta, gula ant žemės.
Paprastosios rauplės pažeidžia tik paviršinius šakniavaisių audinius, tačiau burokėliai tampa negražūs, rauplėti ir žaizdoti. Į rauplių žaizdeles gali patekti kitų patogeninių grybų ir bakterijų, todėl šakniavaisiai gali pradėti pūti.

Burokėlių šaknų gumbas susidaro ant burokėlių šaknies kaip didelės išaugos. Tokie burokėliai išauga maži, o laikomi dažniausiai supūva.

Ką daryti?

Pagrindinių apsaugos priemonių teks imtis tik rudenį. Dabar lieka cheminiai preparatai. Jei jų naudoti nenorite, bandykite burokėlius gelbėti natūraliais insekticidais: purkškite žolių nuovirais (kiaulpienių, pomidorų, bulvių, didžiųjų ugniažolių, paprastųjų kraujažolių, dilgėlių, šalpusnių, bitkrėslių, kanapių ir pan.), barstykite pelenais. Nuo spragių burokėlių daigus galima apsaugoti tabako dulkėmis ar gesintų kalkių mišiniu.

Parengta pagal žurnalą "Namie ir sode"