Nors šalti orai šiemet pavėlino bulviakasį daugiau nei savaite, tačiau dar diena kita ir po Lietuvos laukus pasklis bulvių sodintojai. Ką reikėtų žinoti apie bulvių sodinimą ir auginimą?

Tikslaus laiko nenusakysi

Kokie gamtos reiškiniai rodo, kad atėjo laikas sodinti bulves, tiksliai nusakyti nėra paprasta. Bulviasodis priklauso nuo pavasario ankstyvumo, dirvos drėgnumo, įšilimo greičio ir kitų sąlygų.

Bulvės gali sudygti, kai dirvos temperatūra – tik 4–5 oC, tačiau tada daigai auga labai lėtai, juos puola ligos, kurios dažniausiai daigus ir visą gumbą supūdo. Todėl geriausia jas sodinti tuomet, kai 10–20 cm gylyje dirva yra įšilusi iki 7–8 oC.

Tokia temperatūra paprastai būna, kai vidutinė paros temperatūra aukštesnė kaip 8 oC šilumos. Lengvos Pietryčių Lietuvos dirvos įšyla anksčiau, sunkesnės šiaurinės šalies dalies – vėliau. Bulves, kurių daigai yra 1 cm ilgio, galima sodinti dirvai įšilus iki 5–6 oC. Jei ketinama bulves pridengti plėvele, galima sodinti, kai dirva įšyla iki 3–5 oC. Pagal fenologinius reiškinius, bulvės sodinamos kaštonams sprogstant.

Kokia veislė geriausia?

Lietuvos bulvių augintojai paprastai augina mūsų šalyje išvestas ir užsienines veisles. Pagal Lietuvos klimato sąlygas, atsparumą ligoms ir kenkėjams geriausiai tinka mūsų krašto selekcininkų išvestos veislės. Lietuva šiuo metu turi penkias bulvių veisles, įrašytas į Europos Sąjungos registrą: „VB Aista“, „Goda“, „VB Liepa“, „VB Rasa“ ir „VB Venta“.

Svarbiausia, kad būtų kokybiška bulvių sėkla. Populiariausios Lietuvoje – ankstyvosios ir vidutiniškai ankstyvos bulvės. Vėlyvųjų bulvių paklausa nėra didelė, bet jas geriau sandėliuoti nei ankstyvąsias. Kokias bulves auginti, kiekvienais metais išleidžiamas Nacionalinis augalų veislių sąrašas.

Bulvė bulvei nelygu. Vienos bulvės verdamos greičiau sukrinta, kitos – lėčiau, vienos – kietesnės, kitos – minkštesnės. Žmonių skoniai – įvairūs, todėl pasakyti, kokios bulvės geriausios, nėra paprasta. Atlikę apklausas mokslininkai nustatė, kad 47 proc. žmonių patinka šiek tiek sukrintančios bulvės, 28 proc. – nesukrintančios, 53 proc. respondentų mėgsta vidutiniškai kietas bulves, o 33 proc. – vidutiniškai minkštas.

Bulvėse yra iki 24 proc. krakmolo, todėl cepelinams tinka daugiausia krakmolo turinčios bulvės. Paprastai labai ankstyvų ir ankstyvųjų veislių bulvėse krakmolo susikaupia mažiau negu vėlyvesnėse. Iš labiau krakmolingų būtų šios lietuviškos veislės: vėlyvoji „VB Rasa“ ir labai vėlyva „VB Aista“.

Kaip sodinti?

Bulvės sodinamos taip, kad augalai galėtų suformuoti didelį lapų paviršių ir gautų kuo daugiau šviesos. Bulves reikia sodinti 70 cm tarpueiliais 25–30 cm atstumu tarp gumbų eilėje. Sunkesnėse dirvose sodinama iki 8 cm, lengvesnėse – apie 10 cm gylyje.

Negiliai pasodintas bulves būtina anksčiau apkaupti, kol jos nesukrovė žiedinių pumpurų. Labai anksti (kai dar yra pavojus daigams nušalti) sodinamos daigintos bulvės įterpiamos giliau, nes storesnis dirvos sluoksnis geriau apsaugo daigus nuo staigių temperatūros svyravimų.
Ankstyvosios bulvės tręšiamos tokiomis trąšomis, kurios greičiau augalų pasisavinamos, paankstina gumbų brendimą ir gerina jų kokybę.

Prieš sodinimą bulves galima suskirstyti į tris grupes: smulkius (35–50 g), vidutinius (51–80 g) ir stambius (81–110 g) gumbus. Didesnės bulvės išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Nerekomenduojama sodinti labai smulkių gumbų, nes jie dažniausiai būna išaugę iš ligotų augalų. Tokius galima sodinti tik tuo atveju, kai jie gauti iš nevirusuotų augalų ir yra aukštos reprodukcijos. Nerekomenduojama skaldyti didelių bulvių. Tai didelė rizika bulvių gumbams užsikrėsti patogenais ir supūti dirvoje. Esant galimybei geriau sodinti nepjaustytus gumbus.

Daugeliui kyla klausimas, kokių sėjomainos taisyklių pravartu laikytis. Svarbiausia taisyklė – bulvės į tą pačią vietą sodinamos po 3–4 metų dėl fitosanitarinės pertraukos. Nepatariama šalia auginti bulvinių šeimos augalų (pomidorų, baklažanų). Bulvės geriausiai derės, jei auginsite po ankštinių daržovių (pupų, pupelių, lubinų, žirnių ir kt.).

Tinkamiausios bulvėms – priesmėlio ir priemolio dirvos. Svarbu, kad žemė būtų puri, nes požeminėms bulvių dalims reikia daug deguonies. Dera ir drėgnesnėse smėlio dirvose, jei pakanka maisto medžiagų. Bulvės gali būti auginamos ir durpynuose, netinka tik šlapios dirvos. Dirvos rūgštumui bulvės ne tokios jautrios kaip kiti augalai. Jos geriausiai auga, kai dirvos pH 5–6.

Bulvių priežiūra

Bulvių sodinimas – tik pirmas svarbus darbas laukiant gausaus rudens derliaus. Svarbiausias uždavinys – palaikyti purią dirvą ir neleisti dygti piktžolėms. Pasodinus bulves, po penkių dienų reikia jas kaupti ir purenti. Šie darbai, kol bulvės sudygsta, kartojami kas penkias–septynias dienas. Sudygusios bulvės, kai paauga iki 15 cm, kaupiamos. Paskutinį kartą bulves reikia apkaupti iki žiedinių pumpurų krovimo pradžios.

Ankstyvosios ir vidutiniškai ankstyvos bulvės papildomai netręšiamos. Ankstyvosios daugiau prižiūrimos mechanizuotai. Bulvių maras joms nepavojingas, nes iki jo pasirodymo gumbai būna užaugę ir jau kasami. Tik sėklai auginamas ankstyvąsias bulves reikia purkšti nuo šios ligos arba anksčiau nuimti bulvienojus.

Jeigu vasara bus karšta ir drėgna, labiau plis ligos ir kenkėjai. Jei vasara bus karšta ir sausa, bulves būtinai reikės laistyti.

Pagalvokite, ar nesate iš tų daržininkų, kurie kasmet daro tas pačias klaidas. Pirma, daržininkai menkai kreipia dėmesį į bulvių sėklos kokybę. Norint gauti gerą derlių, bulvių sėklą reikia atnaujinti kas 4–5 metus. Antra, norint sulaukti gero bulvių derliaus, reikia purkšti nuo bulvių maro. Kolorado vabalų lervas galima surinkti rankomis, bet prieš bulvių marą reikia panaudoti fungicidus. Nėra jam atsparių bulvių veislių, todėl pats augintojas turi įvertinti savo galimybes ir norus.

Parengta pagal žurnalą „Namies ir sode“