Vienareikšmiškai į šį klausimą jums neatsakys nei žemės ūkio mokslų specialistas, nei tūlas žemdirbys. Tradicinių metodų šalininkai rekomenduoja kasmet sukasti sklypą. Gamtinės žemdirbystės šalininkai sako, kad reikia tik supurenti paviršinį dirvos sluoksnį, o organinės žemdirbystės propaguotojai pataria to apskritai nedaryti. Ir vieni, ir kiti, ir treti sulaukia gero derliaus ir gali iki užkimimo gali įrodinėti savo tiesą.

Vis tas pats klausimas

Kiekvieną pavasarį, kai tik pašildo saulė ir ima lįsti pirmosios piktžolės, dažnas daržininkas puola kasti savo daržą. Jis gerai išmoko vieną valstietiško gyvenimo taisyklę – du kartus per metus, pavasarį ir rudenį, reikia sukasti lysves.

Viskas būtų gerai, jeigu tos lysvės neilgai trukus ir vėl neapželtų piktžolėmis. Ir visas daržininko laisvalaikis vasarą praeina kovojant su daržinėmis žliūgėmis, kaip maurais užtraukiančiomis viską aplinkui. Jeigu daržininkas nebūtų toks atkaklus ir pedantiškas, nukentėtų visi jo pasodinti augalai.

Iš kur atsiranda piktžolės?

Žemė – milžiniškas pačios įvairiausios augmenijos sėklų bankas. Kažkur gelmėse sėklos ramiai tūno, bet metų metus gali neprarasti daigumo. Jos pradeda dygti, jeigu gauna šviesos ir šilumos. Kasinėdami žemę tas sėklas iškeliame į paviršių, čia jos pradeda naują savo gyvybės ciklą ir parūpina mums darbo jas naikinant.

Kokią išvadą galėtume padaryti? Jų tiesiog nereikėtų kasinėjant iškelti iš gilumos į paviršių. Tačiau piktžolės – tai tik viena medalio pusė. Perkasdami viršutinius dirvos sluoksnius palaidojame naudingus aerobinius mikroorganizmus – jie negali egzistuoti negaudami deguonies.

Šitaip nuskurdiname biologinę dirvos sudėtį, dėl to sulėtėja organinių atliekų perdirbimas ir humuso susidarymas. Būtent humusas užtikrina dirvos derlingumą ir struktūrą. Nuolat perkasinėjamas dirvožemis dūla, praranda drėgmę ir maistingąsias medžiagas. Pastebėta, kad dirvožemis tokiais atvejais ilgainiui virsta tiesiog nederlingomis dulkėmis.

Mulčiavimas – panacėja

Tai ką gi daryti? Iki atsakymo nereikia giliai kapstytis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme – jis tiesiog dirvožemio paviršiuje, kurio nereikia perkasinėti – pakaks mulčiuoti. Taikant šį svarbų agrotechnikos būdą galima visiškai pamiršti ravėjimą. Mulčiavimas padeda sulaikyti drėgmę, skylančias organines atliekas, teikia dirvai papildomą mitybą, leidžia dirvožemiui kvėpuoti (tiksliau, kvėpuoja aerobinės bakterijos, be kurių negali formuotis humusas).

Daugėja ir sliekų. Gruntas tampa struktūriškas ir derlingas, nepraradęs drėgmės ir maistingųjų medžiagų.

Suprantama, kai žemės plotai dideli, tai padaryti nelengva, ypač jeigu žemė sunki, molinga. Šiuo atveju padėtų rudenį įmaišyti organinių medžiagų – pusiau peršutusio mėšlo arba komposto, perpuvusių lapų, šiaudų, sideratų (lubinų, rugių, liucernų, garstyčių). Svarbu šių trąšų per giliai neįterpti, kad nežūtų aerobai. Dar vienas patarimas: nesugrėbkite rudenį nukritusių lapų, palikite juos ant žemės. Tai gelbsti dirvą nuo peršalimo, o dirvožemio florą ir fauną – nuo žūties. Pagal galimybes ir pavasarį jų nereikėtų judinti, nes tai natūralus mulčias.

Aukštos lysvės

Jeigu turite nediduką daržą, galima rekomenduoti veiksmingą būdą – įrengti aukštas lysves. Auginant daržoves ir žalumynus šiuo būdu apskritai dirvožemio nereikia kasinėti! Be to, neatsiras piktžolių. Jeigu koks pienės pūkelis ir nutūps į lysvę, jį bus galima nesunkiai išprašyti į komposto krūvą. Panašų metodą daržininkai seniai praktikuoja ir vadina tai šiltosiomis, arba požeminėmis, lysvėmis. Tik šiuo atveju jas reikia ne kasti gilyn, o kelti aukščiau, į viršų.

Metodo privalumas – dėžę galima pastatyti kur sumanius, svarbu, kad toje vietoje visą dieną būtų pakankamai saulės. Tai gali būti išmindžiotos pievos plotas, kokia nors tuščia ar piktžolėmis apaugusi vieta pakraštyje, kurią „prikelti“ įprastu būdu tiesiog niekaip „neatsiranda laiko“.

Vienintelė ribojanti sąlyga – toje vietoje neturi būti daugiamečių šakniastiebinių piktžolių, galinčių augti saulės nepasiekiamoje vietoje, – pienių, varpučių, asiūklių. Jei labai norite, sukaskite dirvą tą vienintelį kartą prieš įrengdami karkasą ir paberkite pelenų ar dolomitmilčių – nepakenks.

Galbūt kaimo darbštuoliui, kasmet apsodinančiam dešimtis arų bulvėmis, tokios pakvaišusių sodininkų idėjos mažų mažiausiai kelia šypseną, tačiau tie, kurie turi tik šešis arus, nekelia sau užduoties užsiauginti labai gausų derlių. O štai palepinti šeimyną žalumynais iš savo mažyčio daržo – pats tas. Na, o kaip tas minėtasis daržininkas? Šimtąjį kartą vėl sukasęs daržą jis ruošiasi naujam sezonui.

Darbas veltui?

Paradoksas: kuo daugiau kasi, tuo daugiau atsiranda piktžolių. Jei tik kovai su jomis imi skirti nors kiek mažiau jėgų, situacija tampa apskritai nekontroliuojama. Ten, kur vos prieš savaitę viskas atrodė sutvarkyta, kyla vis naujos piktžolių armijos. Regis, šiai kovai nėra galo. Jeigu dar užsižiopsosi ir praleisi momentą, tos pačios daržinės žliūgės spės subrandinti sėklas ir užkrėsti visą žemę. Vadinasi, prasidėjus naujam sezonui, viską reikės pradėti nuo pradžių.

Juodos plikos žemės plotų mūsų gamtoje nėra. Joje visada kas nors auga, dažnai keletas rūšių augalų toje pačioje vietoje.

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode“