Meilė Taraškevičienė

Bunda erkės

Erkės suaktyvėja jau kovo mėnesį, kai tik pakyla temperatūra (iki 5–7 ºC šilumos) ir įšyla dirvožemis. Nubudę po žiemos miego šie kitų gyvūnų krauju mintantys voragyviai būna labai išalkę. Savo aukos erkės dažniausiai tyko laikydamosi už žolės ar lapų galinėmis kojomis, o priekines kojų poras ištiesusios, nes taip jos pasiruošia prikibti prie praeinančio ir augmeniją užkliudžiusio gyvūno ar žmogaus.

Tinkamiausios joms gyventi vietos yra pievos, ganyklos, miestų parkai, lapuočių ir spygliuočių miškai, t. y. ten, kur dažniausiai užsuka ir žmonės su savo augintiniais. Šių vietų aplenkti gal ir nepavyks, bet vengti reikėtų. Svarbu žinoti, kad erkės nemėgsta saulėtų vietų, jų nebūna ant nuolat šienaujamos pievutės – ten, kur mažai augalijos.

Pasak „8 drambliai“ priklausančios veterinarijos gydyklos specialistės Julijos Špakovič, kasmet pavasarį situacija kartojasi – veterinarijos klinikos būna perpildytos pacientų, turinčių erkių platinamų ligų simptomų.

„Labiau paplitusi erkių perduodama liga yra babeziozė, – sako pašnekovė ir pabrėžia, kad tai eritrocituose parazituojančių pirmuonių Babesia spp. sukeliama liga, kuria gali sirgti ir naminiai, ir laukiniai gyvūnai. – Babeziozę sukeliančius pirmuonis perneša ganyklinės erkės. Pirmuonys įsitaiso erkių seilių liaukose, o į šuns organizmą patenka įkandimo metu ir pagrindinis jų taikinys yra eritrocitai, kuriuose Babesia parazituoja ir dalijasi, suardydama eritrocitų struktūrą.

To pasekmė – mažakraujystė. Užsikrėtusio minėtos ligos sukėlėjais šuns pagrindiniai simptomai yra karščiavimas, apatija, nusilpimas, intensyvios spalvos ar net tamsus šlapimas. Laiku nediagnozavus ligos ir nepradėjus jos gydyti šuo gali nugaišti.“ Veterinarijos gydytoja taip pat įspėja, kad šie pirmuonys gali pakenkti inkstų ir kepenų funkcijoms, todėl, kai gyvūnas pasveiksta, būtina padaryti kraujo tyrimus – ištirti inkstų, kepenų funkcijas.

Lietuvoje nėra vakcinos nuo babeziozės, todėl labai svarbi prevencija. Po pasivaikščiojimų gamtoje nepatingėkite apžiūrėti šunų, kačių ar kitų naminių gyvūnų. Dėmesį reikėtų atkreipti į vietas apie augintinių nasrus, ausis, akis, nes būtent šiose vietose erkės linkusios įsisegti dažniausiai.

Bėda po vieną nevaikšto

Yra ir daugiau pavojingų erkių platinamų ligų, tokių kaip anaplazmozė, erlichiozė ir boreliozė. Pasak pašnekovės, Europoje nustatytos trys pagrindinės anaplazmozės ir erlichiozės sukėlėjų rūšys, galinčios šunims sukelti ligas. Ehrlichia canis sukelia šunų monocitinę erlichiozę, Anaplasma platys – ciklinę trombocitopeniją, o Anaplasma phagocytophilum – granuliocitinę anaplazmozę.

Anaplazmozė gali pasireikšti labai greitai (24–48 val.), bet gali būti lėtinės ar subklinikinės formos. Pagrindiniai ligos simptomai yra karščiavimas, vangumas, suprastėjęs apetitas, apatija, daugybinis sąnarių skausmingumas (poliartritas). Galimi neurologiniai pažeidimai, pasireiškiantys traukuliais, kartais dėl virškinamojo trakto negalavimų gyvūnas vemia, o sutrikus kvėpavimo sistemai kosi ir dūsta.

Erlichiozė dažnai pasireiškia kartu su babezioze. Yra duomenų, kad E.canis patenka į gyvūno kraujotaką praėjus 3 valandoms po erkės įkandimo. Ypač jautrūs erlichiozei vokiečių aviganių veislės šunys.

J. Špakovič teigimu, yra ir dar viena ne mažiau paplitusi ir pavojinga erkių platinama liga – boreliozė, dar kitaip vadinama Laimo liga. Boreliozės (Laimo ligos) sukėlėjas apsigyvena erkės virškinamajame trakte, o į šuns organizmą patenka erkei pradėjus maitintis krauju. Ligos inkubacinis periodas gana ilgas, pirmieji požymiai gali pasireikšti praėjus net 5 mėnesiams po erkės įkandimo. Kur kas sunkiau ligą pakelia jauni šunys, sunkiau serga Labradoro retriveriai, auksaspalviai retriveriai ir Berno zenenhundai. Pagrindiniai ligos požymiai yra bendras kūno jautrumas, karščiavimas, sąnarių skausmai, neretai liga komplikuojasi ir sukelia inkstų nepakankamumą, kardiologinių ir neurologinių sutrikimų.

Suaktyvėja odos ligos

Augintinių sveikatai grėsmę kelia ne tik erkės, bet ir odos ligos, kurios dažnesnės pavasarį. J. Špakovič tvirtina, kad šaltuoju metų laiku odos ligų kur kas sumažėja, o jų protrūkių pagrindine priežastimi pavasarį tampa tankus, po žiemos neiškritęs poplaukis. Jeigu jis nepasišalina, po kailiu kaupiasi drėgmė ir šiluma, todėl odos nepasiekia oras, susidaro palankios patogeniniams mikroorganizmams plisti sąlygos.

„Pavasarį padažnėja ūmaus šlapiuojančio dermatito, dažniausiai atsirandančio dėl odos paviršinių pažeidimų, atvejų, – dėsto veterinarijos gydytoja. – Odos bėdų atsiranda ir dėl parazitų įkandimų, o dermatitas prasideda po maudynių atviruose vandens telkiniuose. Neretai pasitaiko kontaktinis dermatitas ar alergija augalams ar žiedadulkėms.“

Pavasarį šunims dažnai atsinaujina ausų problemos. Vienas dažniausių ausų ligų sukėlėjų yra malasezinis mieliagrybis. Jis yra natūralios odos mikrofloros dalis, tačiau esant pakankamai drėgmės ir šilumos sudaromos palankios sąlygos grybeliui daugintis. Pasak J. Špakovič, malasezinis mieliagrybis dažniausiai diagnozuojamas ausyse, tačiau neretai aptinkamas tarpupirščiuose ir odos raukšlėse. Dažniausi požymiai yra ausies kaušelio paraudimas, nuolatinis pažeistos vietos niežulys, galvos purtymas, tarpupirščių laižymas. Dažnai šeimininkai pastebi tamsių išskyrų pagausėjimą ausies kanale ir nemalonų, labai specifinį kvapą. Pastebėjus nors vieną iš minėtų simptomų rekomenduojama kuo skubiau kreiptis į veterinarijos specialistus, kurie paskirs specifinį gydymą.

„Sezoninėms odos problemoms būdingas niežulys, odos paraudimas, išplikimai, odos pleiskanojimas, specifinis kailio kvapas, – įspėja specialistė ir pataria vos tik pastebėjus minėtus simptomus nedelsiant ieškoti profesionalios pagalbos ir jokiu būdu nesistengti augintinio gydyti savarankiškai.

Visą straipsnį rasite žurnale „Namie ir Sode“.