Šuo, katė, žiurkėnas ar papūga – jau įprasti mūsų namų gyventojai, tačiau pastaruoju metu įnamiais vis dažniau tampa nedideli judrūs ir smalsūs žvėreliai – šeškai. Šie gyvūnai pirmiausia „paperka“ savo dailiu snukučiu ir žvilgančiu švelniu kailiuku, dengiančiu ilgą kūnelį. Tai protingi gyvūnai, tinkantys laikyti namuose, tačiau šeškai vis dėlto yra žvėreliai, todėl derėtų nepamiršti, kad juos būtina dresuoti.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Ar jums tikrai jo reikia?

Tai pagrindinis klausimas, kurį turi aptarti visi šeimos nariai prieš pasirinkdami bet kokį augintinį. Negalima pamiršti, kad naminis, arba dekoratyvinis, šeškas priklauso žebenkščių šeimai, todėl jis iš esmės yra plėšrūnas. Prijaukinti šeškai buvo maždaug prieš 2 tūkst. metų, pastebėta, kad apsigyvenę namuose šie gyvūnėliai bando prisitaikyti prie šeimininkų gyvenimo būdo, o kartais net diktuoja savo valią, priverčia prisitaikyti prie jų dienotvarkės.

Šeškai – vieni smulkiausių naminių gyvūnėlių, jie gyvena apie 8–10 metų. Tai tikri miegaliai – išmiega po 14 valandų per parą, tačiau pabudę reikalauja daug dėmesio, nes labai mėgsta žaisti ir visur landžioti. Todėl jei nutarėte auginti šešką, pasiruoškite bent keletą valandų per dieną skirti tik jam. Patartina laikyti du ar net tris šeškus, tuomet kartu jiems bus linksmiau, o rūpinimasis jais atims iš jūsų mažiau laiko. Pasak kaunietės Viktorijos, kurią sutikome parke bevaikštinėjančią net su keturiais gražuoliais šeškiukais, bėdos neturėsite, jeigu juos tinkamai prižiūrėsite. Jos augintiniai net atsiliepia šaukiami vardais ir reaguoja tik į jiems skirtus šūksnius ar bilsmus ir atbėga, nes tikisi skanėsto.

Šeimoms su mažais vaikais, jaunesniais nei 5 metukų, šie augintiniai netinka, nes vaikas gali juos suspausti, išmesti iš rankų, o gindamiesi gyvūnėliai gali skaudžiai kąsti. Be to, reikia gerai pagalvoti, kas šešką maitins, valys jo ne vietoje paliktus „pėdsakus“, ar pakęsime dėl šio žvėrelio prigimtinio smalsumo ir landumo sukeltą netvarką ir atleisime išdaigininkui? O dar, kaip žinome, šeškai kartais „bezda“. Tad prieš įsigydami šį gyvūną turėtumėte susipažinti su jo auginimo ypatybėmis, maitinimu bei priežiūra.

Narvelis – būtinas

Pasak Vilniaus veterinarijos klinikos „Toto“ veterinarijos gydytojos Lauros Udraitės, prieš įsigydami bet kokį gyvūnėlį žmonės turėtų pasidomėti jo sveikata, gyvenimo sąlygų ypatumais. Pašnekovė tvirtina, kad šeškai lengvai pakelia šaltį, tačiau nemėgsta karščio. Tai reikėtų įsidėmėti ieškant vietos augintinio narveliui – jis turėtų stovėti kuo toliau nuo radiatorių, krosnių, židinių ar tiesioginių saulės spindulių.

Šeškui būtinas erdvus, ne mažesnis kaip vieno metro aukščio ir tokio pat pločio narvas, su maždaug 3 cm pločio tarpais tarp virbų. Kai kurie šeimininkai renkasi keliaaukščius narvelius su landomis, kad augintiniams būtų daugiau erdvės ir jų mėgstamų užkaborių, taip pat būtina į narvą įdėti dėžutę su specialiu drėgmę sugeriančiu užpildu. Jei išsirinkote narvelį, jame reikėtų įrengti namelį, pritvirtinti šakų, kopėtėlių, vamzdžių, hamaką, nes gyvūnas judrus, jam reikia visur landžioti, ropštis, karstytis...

Šeškas turi turėti po atskirą dubenėlį maistui ir vandeniui, jie turėtų būti sunkiai apverčiami. Būtina stebėti, kad indelyje visada būtų švaraus vandens. Maisto šeškai dažniausiai patys prisislapsto, todėl reikėtų laikytis pašaro (tinka sausas maistas, skirtas mažiems kačiukams) gamintojų nurodytų normų ir nekrauti jo kaskart pamačius tuščią indą.

Atminkite, kad šeškas negali visą laiką būti narve, – nors ir neilgam, jį būtina išleisti palakstyti. Kambarį, po kurį jis lakstys, reikia gerai apžiūrėti ir užkamšyti pastebėtus plyšius, uždaryti langus, paslėpti elektros laidus, išnešti gėles, batus ir smulkius daiktus. Geriausia šeško vieno kambaryje nepalikti, nes gali padaryti savo „tvarką“, ką nors sudraskyti, apgraužti... Išeidami iš namų šešką palikite narvelyje.

L. Udraitė šeškų augintojams primena, kad būtina sąlyga šiems augintiniams – kūno ir aplinkos švara. Narvą reikia valyti drėgna šluoste, nepamiršti ir dubenėlių, virbų, žaisliukų ir kt. Šeškų nereikia dažnai maudyti – pakanka kartą per mėnesį, nebent labiau pasijustų gyvūno kvapas ar išsiteptų kailiukas. Vanduo, kuriuo prausiamas gyvūnas, turi būti šiltas, reikia naudoti gyvūnams pritaikytus specialius šampūnus. Ausytės valomos ausų krapštukais, išteptais vazelinu. Nagus reikia kirpti kartą per 3–4 savaites, darant tai atsargiai, specialiomis žirklutėmis.

„Šeškas turi specifinį kvapą, kurį skleidžia jo prakaito liaukos, ir žmonės dažnai klysta manydami, kad dažnai maudydami tą kvapą panaikins, bet įvyksta atvirkščiai, kadangi dėl dažno maudymo pažeidžiama natūrali odos pH pusiausvyra ir prakaito liaukos dar intensyviau pradeda funkcionuoti. Taigi kvapas sustiprėja. Tikrai nepatarčiau įsileisti į namus šių simpatiškų gyvūnėlių žmonėms su jautria uosle. Yra buvę ne kartą, kai žmonės manė galėsią gyventi su tuo kvapu, bet vėliau teko ieškoti naujų namų savo augintiniui, o jam tai – didžiulis stresas“, – sako veterinarijos gydytoja.

Pavojai ir ligos

Augintiniai šeimininkus džiugina tol, kol būna sveiki, o kai suserga, tenka juos gydyti. Deja, kai kurie skuba susirgusiais padarėliais atsikratyti, kam nors parduoti ar padovanoti. Todėl veterinarijos gydytoja L. Udraitė pataria įsigijus bet kokį gyvūną pirmiausia jį parodyti veterinarijos gydytojui. „Profilaktiškai šeškai pas specialistą turėtų būti atvedami bent kartą per metus. Juos būtina vakcinuoti nuo šunų maro ir pasiutligės. Taip pat reikėtų kas 3–4 mėnesius vartoti vaistus nuo kirmėlių, nes jomis gali užsikrėsti ir žmonės. Beje, jeigu vasarą vesite šeškus pasivaikščioti į lauką, nepamirškite, kad reikia naudoti vaistus nuo ganyklinių erkių. Viena dažnesnių šeškų ligų – niežinės erkės, gyvenančios ausyse. Tai nesudėtingai diagnozuojama ir gydoma liga“, – aiškina specialistė.

Šeškai labai mėgsta įvairius daiktus iš gumos, todėl dažnai apgriaužia gumines šlepetes, ausinukus, ausų kamštukus. L. Udraitė primena: „Šie daiktai yra labai pavojingi, kadangi šeškai turi plačią stemplę ir tuos guminius daiktus nuryja, o šie įstringa skrandyje arba plonajame žarnyne ir gyvūnas pradeda intensyviai vemti. Tai signalas, kad būtina kreiptis į gydytoją, nes žarnynas gali plyšti ir augintinio galite netekti. Kartą operuodami šešką iš žarnyno pašalinome ausų kamštuką, kurį gyvūnas prarijo net nekramtęs. Šeimininkai prisiekinėjo, kad neturėję tokių daiktų, o galiausiai paaiškėjo, kad šeškas paslapčia iškraustė svečių rankines ir iš viešnios pasivogė tą nelemtą kamštuką. Dažnai iš šių gyvūnų žarnyno šaliname sagas ir uogų kauliukus.“

Šeškus, kaip ir šunis bei kates, kurių neketinama veisti, patariama sterilizuoti. Teigiama, jog po sterilizacijos šeško kvapas susilpnėja, tačiau ne mažiau svarbu tai, kad sterilizacija padeda išvengti kai kurių ligų, ypač onkologinių.