Šiandien mūsų pasaulis labai sparčiai keičiasi, modernėja ir žemdirbystė, tačiau turbūt dar visuose šalies regionuose rastume žmonių, kurie savo žemės sklypą suaria arkliais, o ne traktoriais. Nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą pernai papildė tradicinis arimas arkliais – visoje šalyje ilgus šimtmečius kultivuotas žemės dirbimo būdas. Šios tradicijos teikėjai yra Lazdijų kultūros centras ir Lazdijų krašto artojų bendruomenė, puoselėtojai – šią bendruomenę sudarantys ūkininkai. Tad susipažinkime su keletu jų.

Daiva Červokienė

Lazdijų krašte sėkmingai gaivinama gilias šaknis turinti, tačiau daugelyje Lietuvos vietų jau išnykusi arimo arkliais tradicija. Kaip teigia Lazdijų kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai režisierė Ingrida Neverdauskienė, toks palyginti nederlingos dzūkų žemės dirbimo būdas praktikuojamas nedideliuose ūkiuose, kurių yra apie dvidešimt.

„Daugumos šių ūkių savininkai yra brandaus amžiaus žmonės, išmokę arti arkliais ankstyvoje jaunystėje iš tėvų ir senelių. Šie ūkininkai yra įsigiję mažiau modernios technikos ir vis dar aria arkliais, naudoja arklio traukiamus plūgus. Džiugu, kad jie daug bendrauja su kitais tradicinį arimą praktikuojančiais ūkininkais, palaiko vieni kitus“, – pasakoja I. Neverdauskienė.

Pirmosios vagos šventės. Pasak Lazdijų rajono kultūros specialistės, tradicijos gaivinimą ir artojų bendruomenės gausėjimą Lazdijų krašte lėmė nuo 2000 m. kasmet Veisiejuose vykstančios Pirmosios vagos šventės, sutraukiančios po keliasdešimt įvairaus amžiaus vyrų, moterų, net jaunuolių iš Dzūkijos ir kitų Lietuvos regionų. Artojai varžosi dėl geriausių artojų vardo ir vertingų prizų.

Šios nematerialaus kultūros paveldo vertybės aprašyme nurodoma: „Šios varžybos sugrąžino arimą arkliais į didesnio būrio Lazdijų krašto gyventojų kasdienybę – artojai kasmet kruopščiai ruošiasi, treniruojasi praktiškai pritaikydami tradicinį arimo būdą dirbdami savo, kaimynų, bičiulių laukus. Įgūdžiai, technologija, įnagiai kai kuriose šeimose perduodami iš kartos į kartą.“

Varžosi senelis ir vaikaitis. Pristatyti tradicinio arimo arkliais į renginį Vilniaus rotušėje buvo atvykę dešimt Lazdijų krašto ūkininkų – labai vyriška kompanija. Algimantas Antanas Macionis buvo atvažiavęs su sūnumi Linu ir vaikaičiu Roku. Verstaminų kaime gyvenantis vyras po šventės pasakojo išmokęs arti būdamas 12 metų, mokydamasis šeštoje klasėje. Tada žemelę suarė tarybiniame ūkyje dirbusio dėdės arkliais. 1975-aisiais, po tarnybos kariuomenėje baigęs agronomijos mokslus, vaikinas įsidarbino stipriame Dusios kolūkyje ir įsigijo porą arklių. Ir arti visus tris savo sūnus išmokė, o pernai – ir anūką Roką, kuriam šiemet sukako dvylika metų.

„Man žemukė, arkliai, visi gyvuliai yra labai prie širdies. Ir arti man nuo mažumės patinka, taip miela žemukę dirbti. Ir vaikams tai prie širdies. Gal ir negerai – kaime sunku, pasirinkęs kitą darbą gal lengviau gyventų, bet mūsų tokis kraujas – taip dirbo mano tėtis, senelis. Visi – prie žemės. O arklys – ne tik priemonė arti, tai žmogaus bičiulis“, – dzūkiškai porina A. A. Macionis, šiemet Pirmosios vagos šventėje apdovanotas kaip vyriausias artojas.

Rokas Macionis, senelio Antano vis dar Rokučiu vadinamas, šiemet antrą kartą dalyvavo ir Pirmosios vagos šventėje ir joje buvo apdovanotas kaip jauniausias akliais artojas. „Man patinka arkliai. Kartais duodu jiems žolės“, – nedaugžodžiauja jauniausias Lazdijų krašto artojas. O jo senelis priduria, kad kumelės, ypač abu Macionių turimi kumeliukai, labai domina visus vaikaičius.

Išmokdavo nepastebimai. Šventežerio miestelyje gyvenantis ūkininkas Bernardas Blažauskas pasakoja, kad anksčiau kaimo vaikinai arti išmokdavo kone nepastebimai. Pats Bernardas prie arklių – nuo mažens. Vieni iš pirmųjų jo atsiminimų, tarsi per miglas, kai tėtė laukuose jį užkeldavo ant arklio. Tėtė darydavo vagas, o jis – raitas ant arklio. Kartais jį pavedžiodavo, vėliau vaikui jau duodavo palaikyti už plūgo... Taip ir įsivažiavo: paardavo, pailsėdavo, vėl paardavo... Vyras sako nė nežinantis, kokio amžiaus būdamas išmoko arti ir pradėjo tai daryti, bet aria iki šiol.

„Mano ūkis – daugiausia ganyklos žirgams ir šienui paruošti. Pasėju kelis hektarus žieminių rugių, avižų, miežių – gyvuliams pašarui“, – pasakoja B. Blažauskas. Jo teigimu, vienodas darbo būdas ir priemonės jungia žmones: Lazdijų rajono artojai daug bendrauja, pasiskambina pasiteirauti, kaip kuriam sekasi, prireikus pasitarti ar vienas kitam padėti, su šventėmis vieni kitus pasveikina.

Rudenino arimo talkos. Pernai A. A. Macionio ūkyje ir rudeninio arimo talka vyko. Susirinko Alytaus krašto artojai šeštadienį, rugpjūčio 26-ąją. Kaip prisimena ūkio šeimininkas, tąsyk buvo labai karšta diena, svilino daugiau kaip 30 °C karštis. Buvo numatyta suarti 5 ha žemės, kone 30 artojų susirinko, buvo 8 arkliai, 5 plūgai, 3 akėčios. Labai greitai darbas buvo baigtas. „Lauke vagos – 140 m ilgio, apari 2–3 kartus, tada kas nors kitas perima – rimto darbo net nebuvo“, – sako A. A. Macionis.

Pašnekovo žodžiais, „pasėjo rugučius, sudygo jie greitai, puikiai atrodė lengvoj žemelėj, o žiemą nepasnigus šalčių užmetė, vasarą didelės vėtros prasiautė – teko rugiams iškentėti“. Ūkininkas džiaugiasi, kad rugius pavyko nuimti, nukulti. Derlius buvo vidutinis, tad tikėjosi, kad rugių ir gyvuliams bus, galbūt ir duonutės išsikeps. Tiesa, gyvulių pašarui jų vienų neužtektų – reikėtų ir maišo kviečių, avižų, vikių.

Šiemet rudeninio arimo talka vyko arimo arkliais tradicijos puoselėtojo Manto Sujetos ūkyje. Tik vyrai arė ne pačiame Šventežeryje, kur ūkininkas gyvena, o gretimame kaime, kur yra jo 6 ha laukas.

Stiprina bendruomenę. M. Sujeta pasakoja ariantis nuo 13 metų. Dvylikametis pradėjo domėtis šiuo darbu – jo senelis ir dėdė arė arkliais. „Paprašiau pabandyti ir man duoti padirbėti. Senelis taip detaliai viską paaiškino, kad iš karto pavyko“, – prisimena jaunasis ūkininkas.

Trylikametis Mantas jau dalyvavo Pirmosios vagos šventėje Veisiejuose ir laimėjo pirmąją vietą. Nuo tada jis dar labiau susidomėjo arimu. „Taip ir užsikabinau. Nuo to laiko saugau arimo arkliais tradiciją“, – sako pašnekovas.

Paskutinę šios vasaros dieną, rupjūčio 31-ąją, į M. Sujetos lauką Burokavo kaime susirinko rajono ūkininkai į rudeninio arimo talką. Porą hektarų vyrai suarė arkliais, išakėjo, pasėjo rugius ir užakėjo.

„Rudeninio arimo talkos, kurias planuojama kasmet rengti vis kito ūkininko žemėje, stiprina bendruomenę, ugdo pagarbą darbui, žmogui ir pačiai tradicijai – arkliu ir plūgu suartas, apakėtas laukas apsėjamas rugiais, prie pietų stalo talkos iniciatoriui įteikiamas duonos kepalas, ąžuolo vainikais pagerbiami vyriausias ir jauniausias artojai“, – taip talkų reikšmė nusakoma nematerialaus kultūros paveldo vertybės aprašyme.

Senosios tradicijos nepamirštos. M. Sujeta teigia, kad arimas susijęs su daugybe liaudies žinijos dalykų ir tradicijų. Štai pavasarį patariama nepradėti žemės judinti iki Jurginių, kol nenugriaudės Perkūnas. Ūkininkas paiso šio patarimo, tačiau, vos sulaukęs Jurginių, jau skuba į laukus – kaip darė ir jo seneliai bei daugybė prosenelių kartų, tikėdamiesi gero derliaus. Paima aparti ir kelis margučius ar riekę duonos – tai padaryti taip pat ragina tradicijos. „Mat mūsų proseneliai sėjos pradžią siedavo su gamtos reiškiniais ar tam tikromis datomis. Stengiuosi į tai atsižvelgti. Ir manau, kad tai ne prietarai, o vertinga patirtis, senoji išmintis“, – įsitikinęs jaunasis ūkininkas.

„Lazdijų krašto visuomenės palaikomos arimo arkliais tradicijos gaivinimas kelia ūkininkų artojų savivertę, skatina tvarų ir ekologišką žemės dirbimą, paremtą senomis Lazdijų krašto tradicijomis, etnokultūrine patirtimi, žmogaus bendryste su žirgu, arkliu“, – rašoma Lazdijų kultūros centro ir Lazdijų krašto artojų bendruomenės teikime šią tradiciją įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Pavasarį – vėl tradicinė šventė. „Esame labai turtingi ir laimingi, kad arimas gyvas ne tik liaudies dainose ir pasakojimuose ar muziejuose, bet ir realybėje“, – tarsi apibendrina Lazdijų kultūros centro direktoriaus pavaduotoja.

O ateinančių metų balandžio mėnesį Kailinių kaime, Veisiejų seniūnijoje, vėl bus rengiama Pirmosios vagos šventė, į kurią, kaip pabrėžia jos organizatoriai, kviečiami visi – rajono gyventojai, svečiai, neabejingi arimo tradicijoms, žirgams, ir tie, kurie mėgsta leisti laiką draugų būryje. Pirmosios vagos šventėje vyksta ir jomarkas, kepama kiaušinienė.

Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.