Visais laikais žmonės arklius mylėjo ir gerbė. Juk jie valstiečiams palengvindavo nudirbti visus žemės ūkio darbus, arkliais būdavo važiuojama į bažnyčią, žirgais jodavo į karą. Šis gyvūnas visais laikais turėjo išskirtinį statusą tarp naminių gyvūnų.

Laimius STRAŽNICKAS

Ir kovose, ir darbuose

Kada arkliai atsirado žmonių gyvenime, niekas tiksliai pasakyti negali. Mokslininkai spėja, jog tai galėjo nutikti prieš 6 tūkst. metų, kai žmonės prisijaukino stepėse dabartinės Ukrainos teritorijoje besiganiusius laukinius arklius. Pirmiausia arkliai auginti dėl pieno ir mėsos, o paskui paaiškėjo, kad šiuos gyvūnus galima panaudoti ir kelionėms dvikinkiais vežimais ar net pasitelkti kovose.

Žirgai prie Baltijos jūros, manoma, atsirado prieš kokius 3 tūkst. metų, kai į šias platumas užklydo indoeuropiečių gentys: atjojo, įsikūrė, pasiliko ir davė pradžią baltų gentims. Padėję ištverti tūkstančių kilometrų kelionių sunkumus žirgai buvo laikomi nepaprastais gyvūnais. Lietuvos teritorijoje netgi įsivyravo arklio kultas – šį gyvūną visi garbino ir mylėjo.

Senovėje prisijaukinę arklius mūsų protėviai iš pradžių nenaudojo jų žemės ūkio darbams. Arklys buvo nepamainomas pagalbininkas, kai reikėjo kur nors nukeliauti jojant ar vežimu ir apginti priešų puolamą šalį. Žirgai plačiau auginti pradėti žlugus Romos imperijai, IX–XII a. tautų kraustymosi ir vikingų laikotarpiu, kai dažniau tekdavo gintis nuo įsibrovėlių. Lietuviai taip pat aktyviai mokydavosi joti, kaldindavosi ginklus ir ant žirgų leisdavosi į kovas. Šiuos faktus akivaizdžiai liudija tūkstančiais aptinkami žirgų kapai. Tai rodo, kad buvome raitelių tauta, o kariai nenorėjo skirtis su savo žirgais netgi keliaudami į anapusinį pasaulį.

Žemės ūkio darbams arklius žmonės pasitelkė gerokai vėliau, o iš pradžių tam reikalui naudodavo jaučius. Pastebėję, kad arklys yra mobilesnis pagalbininkas nei jautis, ėmė pratinti juos prie darbo. XIX a. II pusėje, pobaudžiaviniu laikotarpiu, kai ūkiai buvo aktyviai modernizuojami, į darbus būdavo pasitelkiami arkliai.

Karvės, avys ar ožkos niekada nebuvo arkliams lygiaverčiai gyvūnai. Vieną seniausių naminių arklių veislių žemaitukus lietuviai pirmiausia laikė kaip karo žirgus. Žemaitukai iki XV a. padėjo išlikti lietuviams kovose su kryžiuočiais. Vytauto Didžiojo kariuomenė su žemaitukais pasiekdavo Juodosios jūros pakraščius, kontroliavo ir valdė visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tačiau XVI a., tobulėjant ginkluotei, žemaitukai jau buvo nepajėgūs nešti karių, kurių ginkluotė ir jiems patiems buvo sunkiai pakeliama. Todėl žemaitukai atsidūrė kaimuose ir ėmė talkinti kasdieniame gyvenime. Arklys buvo šeimos maitintojas ir draugas, faktiškai visą dieną praleisdavęs su ūkininku – tai prie darbų, tai kelionėje. O dienai pasibaigus ūkininkas savo draugą palydėdavo į ganyklą. Keturkojui pagalbininkui ir pašarai būdavo parenkami geresni, ir priežiūros tekdavo daugiau.

Be duonpelnio pražūtų

Arklį faktiškai turėdavo kiekviena žemę dirbanti šeima – be šio duonpelnio grėsė pražūti. Net kaime gyvenę amatininkai derindavo dvi veiklas: ir meistraudavo, ir žemę dirbdavo, todėl ir jie be arklio negalėjo žengti nė žingsnio. Arkliai mažiau reikalingi būdavo miesteliuose vien iš amato gyvenusiems žmonėms, tačiau miestiečiams jie taip pat dažnai palengvindavo gyvenimą, pavyzdžiui, juos pasitelkdavo vežikai, įvairios tarnybos: medicinos, ugniagesių, pašto...

Arklio muziejaus, esančio Anykščių rajono Niūronių kaime, muziejininkas Egidijus Musteikis teigia, jog tarpukario Lietuvoje nebuvo mados arklio neturėjusiai vargingai žemdirbių šeimai jį skolintis iš kaimyno, kad savo darbus nudirbtų. Pasak E. Musteikio, tokia mada atsirado sovietmečiu, kai žmonės neturėjo teisės turėti nei daug žemės, nei gyvulių.

Visų arklių savininkų ir mylėtojų didžiausias pasididžiavimas būdavo eržilas. Turėti gražų eržilą būdavo garbė. Jį išlaikyti sunkiau – eržilui negalima dirbti, jis turi būti šeriamas rūpestingai parinktais pašarais, kad būtų tvirtas ir gražus. Eržilų šeimininkai mėgdavo pasipuikuoti prieš kitus su juo pravažiuodami. Tačiau visi žinojo, kad jei nebus kumelių, nebus ir kumeliukų. Todėl kiekvienas didesnis ūkis stengdavosi turėti ir kumelę, ją labai brangino, saugojo ir gerai prižiūrėjo.

Tarpukario Lietuvoje su vienu arkliu stambiam ūkininkui būtų buvę sunku, todėl jų laikydavo daugiau: vienus naudodavo darbams, kitus, pavyzdžiui, trakėnus, – važiuoti pas gimines, į miestelį ar bažnyčią.

Lietuviai niekada nenaudodavo arklių mėsai, kaip kai kurios kitos tautos. Mūsų tautai šis gyvūnas buvo šventas. Protėviai netgi laidodavosi su žirgais, tikėdami, kad tik žirgas gali pakelti į dangų, o be žirgo laukia tik tamsa. Tiesa, XIX a. pab. kumelių pienas kumysas buvo naudojamas Druskininkų gydyklose gydomaisiais tikslais.

Žemaitukai – tautos pasididžiavimas

Didžiausias lietuvių pasididžiavimas buvo žemaitukais vadinami žirgai. Dar Vytauto Didžiojo laikais jie buvo žinomi kaip karo žirgeliai, pasižymėdavę kovose su priešais, o vėliau buvo naudojami žemės ūkio darbams, ypač kai atsirado kitokių veislų žirgų.

Ypač didelis žirgų mylėtojas buvo Žygimantas Augustas. Jis turėjo didelį žirgyną. Asmeninius žirgynus laikydavo kiekvienas įtakingos giminės dvarininkas. 1603 m. buvo išleista Kristupo Mikalojaus Manvydo Dorohostaiskio knyga „Hipika, arba knyga apie arklius“, kurioje aprašoma, kaip steigti žirgynus dvaruose, treniruoti žirgus, kaip juos gydyti, kokius pakinktus naudoti ir kt.

1923 m. Plungėje buvo įsteigtas valstybinis žirgynas, kur buvo veisiami žemaitukų veislės žirgai. 1927 m. Lietuvoje buvo net 600 tūkst. arklių ir žirgų. Nepriklausomos Lietuvos metais žirgų veisimas visuomet būdavo sėkmingai plėtojamas, tačiau prasidėjus okupacijai sunkmetis ateidavo ir Lietuvos žirgams. Carinės okupacijos metais žirgynų veikla buvo nutraukta, dauguma dvarų sunaikinti.

1918 m., atkūrus nepriklausomą Lietuvą, susirūpinta ir sunkiųjų arklių veisimu. Jie geriausiai tiko atsigaunančio žemės ūkio darbams, nes ūkiai buvo modernizuojami, ūkininkai kėlėsi į vienkiemius, rasdavosi vis daugiau pažangesnės žemės ūkio technikos, kuriai traukti reikėjo stiprių arklių. Žemaitukai jau nepajėgdavo patempti naujos technikos, todėl buvo formuojama nauja – sunkiųjų arklių veislė. Arklių veislės vis labiau ėmė skirstytis pagal tam tikras veiklos kryptis: vienos – važinėti, kitos – darbams laukuose, dar kitos – sportui...

Šiandien žirgų veisimu Lietuvoje užsiima Lietuvos žirgynas ir jo padaliniai, taip pat privatūs ūkininkai. Pasaulyje žinoma daugiau kaip 200 žirgų veislių, Lietuvoje, be mūsiškių žemaitukų, populiarios dar keliolika veislių.

Kokios veislės žirgai brangiausi, tiksliai atsakyti būtų sunku. Arklių, t. y. darbui skirtų gyvūnų, ir žirgų kainos skiriasi. Nuo kumelės atjunkyto kumeliuko kaina gali siekti 600–800 eurų, išmokytas dirbti dvejų metų arklys gali kainuoti kelis tūkstančius, o žirgų, laimėjusių varžybas, kainos išauga dešimtimis tūkstančių eurų.

Kas davė pradžią Lietuvos žirgų sportui, šiandien nustatyti nėra taip paprasta. Matyt, šaknų reikėtų ieškoti dvaruose vykusiose šventėse, per kurias rengtos lenktynės, labai populiarūs buvo jodinėjimas ir važiavimas karietomis.

Žirgų sporto populiarinimui didelį impulsą davė raitelis Vaclovas Smalys, kuris su trakėnų veislės kumele Luoke 1935 m. leidosi į 1500 km žygį aplink Lietuvą. Jo tikslas buvo pažinti Lietuvą, populiarinti jojimą ir rinkti tautosaką. Tautinės olimpiados, vykusios 1938 m., viena sporto rungčių buvo ir žirgų sportas, joje dalyvavo ir anykštėnas agronomas Vincas Natkevičius. Iš Anykščių į Kauną jis nujojo su trakėnų kumele ir užėmė antrąją vietą. Tarpukario Lietuvoje susiformavo ir Sartų lenktynių tradicijos. Šios lenktynės išaugo į profesionalų žirgų ristūnų sportą.

Šiuo metu darbinių arklių populiacija Lietuvoje yra smarkiai sumenkusi. Kad sunkiųjų arklių veislė neprarastų savo savybių, šie stiprūs ir ištvermingi arkliai turi nuolat turėti darbo. Yra ūkininkų, kurie specialiai savo ūkyje naudoja šiuos arklius, kad palaikytų bent šiokį tokį veislės gyvybingumą. Šiandien arkliai kur kas dažniau naudojami ne darbui, o pramogai: turizmui, poilsiui, edukacijai, hipoterapijai, džiugina žmones per įvairias šventes.

Arklio muziejuje

Arklio muziejaus Anykščių rajone ekspozicijos plačiau pasakoja apie arklių panaudojimo galimybes praeityje, jų nuopelnus bei vaidmenį žmonijos gyvenime: karyboje, mieste reikalingoms paslaugoms, žemės ūkio darbuose ir pan. Čia yra vežimų bei pakinktų ekspozicija, pilnas kluonas įvairiausių žemės ūkio padargų. Muziejininkai organizuoja įvairias šventes, susijusias su žirgais ir tradicine kaimo kultūra. Žirgų sporto ir tradicinės kultūros šventė „Bėk, bėk, žirgeli“ atidaro vasaros turistinį sezoną ir pritraukia šimtus dalyvių.

Ne mažiau lankytojų mėgstamos ir kitos šventės, susijusios su žemės ūkio darbais ir derliaus nuėmimu, – Šienapjūtės, Rugių kirtimo, Linų rovimo ir Rugių sėjos dienos, kurių metu pagal senus papročius lydint dainoms darbai dirbami su arkliais. Tokiose šventėse, kaip ir senajame kaime, nėra žiūrovų – visi yra dalyviai. Vaikai sėja rugius, kulia pėdus su spragilais, vėto gūdus su vėtyklėmis, sumala su rankinėmis girnomis ir pamato, kaip atsiranda miltai. Suaugusieji pabando dalgiu pjauti žolę, kirsti javus, arklio traukiamu plūgu vagą išvaryti ir žemę išakėti.

Muziejuje galima susipažinti su žemaituku, su juo pajodinėti, pasivažinėti arklio traukiamu vežimu po muziejaus teritoriją ir gražias Niūronių kaimo apylinkes prie Šventosios upės.